Rasa Januševičienė „Mano profesinė krikštamotė“

Lietuvos aklųjų bibliotekoje dirbu jau beveik dvidešimt metų. Pirmieji dešimt –  kai bibliotekai vadovavo Jadvyga Kuolienė. Po jos LAB direktore tapau aš. Visą kelią nuo administratorės (taip dabar vadintųsi šios pareigos) iki  Lietuvos aklųjų bibliotekos vadovės, galėčiau pasakyti, mane vedė Jadvyga Kuolienė. Čia, bibliotekoje, aš išmokau daugybės dalykų – nuo raštų rengimo, jų turinio diplomatijos, iki sklandaus viso bibliotekos organizmo funkcionavimo užtikrinimo. Direktorė buvo tikrai įkvepiantis profesionalumo, greitos reakcijos, šaltakraujiškumo krizinėse situacijose pavyzdys. Įstabi jos empatija, žmogiška šiluma visada traukė prie jos žmones. Dažnas interesantas, išėjęs iš Direktorės kabineto, būdavo priblokštas: „Pasikalbėjau kaip su seseria“.

LAB – vienintelė Jadvygos darbo vieta, kuriai ji atidavė net 48 metus. Todėl žinojo mėgstamą darbą iki mažiausių smulkmenų. Gebėdavo paruošti pranešimą konferencijai ar projekto aprašymą neįtikėtinai greitai. Puikiai atstovavo bibliotekai, išplukdė ją į tarptautinius vandenis – dalyvavo tarptautinėse konferencijose, organizavo jas mūsų bibliotekoje. Ypač įsimintina ir naudinga buvo 1997 m. surengta konferencija „Neregys – Knyga – Biblioteka“, surengta ką tik naujai pastatytame, specialiai bibliotekai skirtame pastate Skroblų g. 10, Vilniuje, kur LAB veikia iki šiol.

Labai gerai prisimenu įspūdį, kai Direktorę pamačiau pirmą kartą – buvau pakviesta į darbo pokalbį. Taip įsivaizduodavau pagrindinio herojaus motiną iš Ievos Simonaitytės romano „Vilius Karalius“. Ori, bajoriška laikysena, dėmesys pašnekovui, ir, žinoma, visas įvaizdis – balta palaidinukė stačia apykaklaite, stilingas švarkelis, pečius apgobusi graži šilta skara. Bet didžiausią įspūdį paliko šios moters inteligencija.

Su Direktore dirbti buvo gera. Kas beatsitiktų, visada žinojai, kad yra paskutinė nesugriaunama tvirtovė – Ji. Visada surandanti išeitį, nors kartais pasirinkimas ir būdavo labai menkas. Tekdavo rinktis geriausią išeitį iš kelių blogų variantų – buvo sunkus laikas. Direktorė buvo tvirta ir užgrūdinta, oriai atlaikanti įvairius smūgius ir nemalonumus, o jų šiame darbe niekada netrūko.

Jadvyga Kuolienė nuo pat jaunystės, dar nebaigusi universiteto, dirbo su neregiais ir silpnaregiais skaitytojais. Labai gerai jautė ir suprato jų informacinius, kultūrinius, socialinius poreikius. Gerai pažino  skaitytojus, domėjosi jų gyvenimu, pasiekimais,  ir pati buvo skaitytojų mylima ir vertinama. Ir iki šiol turi didžiulį bičiulių ratą.

Todėl visuotinė pagarba, kuri supdavo ir supa Jadvygą Kuolienę, yra iš tiesų pelnyta. Ši iš pažiūros smulkutė moteris daug kartų įrodė, kad pati savo rankomis gali padaryti labai daug ką – net sukurti mikropasaulį. Kaip tai padarė gražiojoje savo sodyboje, kurioje taip mėgsta leisti laiką ir dabar.

O aš Jadvygą vadinu viena iš savo profesinių krikštamočių. Būtent Direktorė paskatino mane studijuoti magistrantūroje 1998–2000 metais. Nuo mano studijų baigimo 1989-aisiais buvo praėjęs daugiau kaip dešimtmetis, įvykę didžiuliai pokyčiai. Galima teigti, kad bibliotekų veikla kito nuo pat pamatų. Tad Bibliotekų ir informacijos centrų vadybos magistro studijos buvo man itin savalaikės, reikalingos ir naudingos. Gautas žinias iškart siūliau taikyti LAB veikloje, mačiau ir džiaugiausi, kaip naujovės sėkmingai prigyja.

Trys žmonės – Jadvyga Kuolienė, šviesaus atminimo universiteto profesorė Audronė Glosienė (1958–2009) ir dr. Valentinas Vytautas Toločka – padėjo man tapti tuo, kuo šiandien esu. Esu labai dėkinga jiems ir likimui, kad sutikau juos savo kelyje.