Saulius Plepys „Savas žmogus“

Į Vilniaus universitetą įstojau 1959 metais. Rugsėjo pradžioje patraukiau į Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus gamybinio mokymo kombinato biblioteką. Čia ir susipažinau su jos vedėja Jadvyga Sereikaite. Iš pirmųjų pokalbių su mergina pajutau, kad tai mūsiškis, savas žmogus. Nors pati Jadvyga bibliotekoje vos buvo spėjusi kojas apšilti, dirbti pradėjusi prieš gerą pusmetį, ji iškart rado bendrą kalbą su visais bibliotekos lankytojais. Mokėjo sudominti išrankų skaitytoją, perkalbėti kaprizingą senutę, susišnekėti su beveik nieko negirdinčiu ir nematančiu Vaniuša Batovskiu. Tenka tik stebėtis, kaip greit jauna mergina susigyveno su neregiais žmonėmis. Tik jautrios širdies, dvasingos prigimties žmogus galėjo taip lengvai suartėti su nematančiaisiais.

Jadvyga neapsiribojo vien darbu bibliotekoje. Ji kasdien darbuotojams skaitydavo knygas ir laikraščius, dalyvavo meno mėgėjų būreliuose, važiavo su skaitytojais į ekskursijas, lankė spektaklius.

Vėliau mudviem kartu gana ilgai teko dirbti vienoje įstaigoje – Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Kaip pavaldinys nesu iš jos išgirdęs nė vieno nepelnyto priekaišto. Būdama direktorė, ji sugebėjo vadovauti patardama pavaldiniams ir juos įtikindama. Tokių viršininkų reikia paieškoti. Žodžiu, ateina į darbą naujas žmogus, dirba vienoje darbovietėje bemaž 50 metų, tampa lyderiu ir pakeičia bendruomenės gyvenimą, pakeldamas jį į aukštesnį, gražesnį lygmenį. Toks lyderis buvo ir tebėra bibliotekininkė Jadvyga Sereikaitė-Kuolienė.