Biografija

VITAS PURLYS

Tiflopedagogas, neregių kompiuterinio raštingumo pradininkas Lietuvoje, 20 metų dirbo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) Kompiuterių technikos taikymo skyriaus vedėju.

Gimė 1958 m. rugpjūčio 8 d. Šilutėje.

1964 m., dar Vitui esant mažam, Purlių šeima persikėlė gyventi į Panevėžį. Mokėsi Panevėžio 4-oje vidurinėje mokykloje (dabar Panevėžio „Aušros“ pagrindinė mokykla), baigė septynias klases. 1972 m. dėl silpusios regos atvyko mokytis į Kauno aklųjų internatinę mokyklą. 1975 m., Vilniuje atidarius naują aklųjų ir silpnaregių mokyklą, joje baigė paskutinę klasę. Buvo aktyvus ir stropus moksleivis, dalyvavo įvairiuose renginiuose, muzikavo, sportavo. 1976–1981 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo matematiką. Baigęs studijas, pradėjo dirbti auklėtoju buvusioje savo mokykloje – Vilniuje. Skatino moksleivius, ypač vyresniųjų klasių, domėtis tiksliaisiais mokslais, sportuoti ir būti savarankiškus. Mokykloje atgaivino fotografijos būrelio veiklą, sutvarkė mokyklos nuotraukų archyvą. Su mokytoju Aristoldu Kubiliumi sukūrė tris mėgėjiškus kino filmus apie mokyklos gyvenimą ir veiklą. V. Purlys siekė tiflopedagogo žinių, 1985–1988 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas), gavo antrąjį aukštojo mokslo diplomą – tapo diplomuotu tiflopedagogu. Po šių studijų pusantrų metų dirbo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate (dabar UAB „Liregus“) Socialinio skyriaus viršininku, kartu tęsė ir pedagoginę veiklą mokykloje. Dirbdamas įmonėje, rūpinosi buitinės aplinkos pritaikymu regos negalią turintiems žmonėms, jo ir bendraminčių iniciatyva judriose Vilniaus miesto gatvėse atsirado pirmieji garsiniai šviesoforai. Aklieji buvo pradėti mokyti, kaip naudotis baltąja lazdele, padedančia orientuotis aplinkoje.

Nuo 1990 m. rugpjūčio 9 d. V. Purlys dirbo vyresniuoju specialistu Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Ypatingųjų mokyklų skyriuje.

1991 m. rudenį pagal tarptautinę programą jis ir du Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklos moksleiviai išvyko mokytis į Jungtinių Amerikos Valstijų Overbruko aklųjų mokyklą. Studijavo aklųjų ir silpnaregių ruošimą dirbti su kompiuterine technika bei įgijo aklųjų orientacijos ir mobilumo instruktoriaus įgūdžių. Grįžęs iš JAV, nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d., vėl pradėjo dirbti buvusioje savo mokykloje Vilniuje, kuri po reorganizacijos nuo 1994 m. vasario 1 d. pavadinta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru (LASUC), naujai įkurto Kompiuterių technikos taikymo centro vadovu. Taip pat vyresniųjų klasių moksleiviams dėstė informatiką. 1994 m. V. Purliui suteikta informatikos ir kompiuterinės technikos mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija.

Dirbdamas naujojo skyriaus vadovu visa esybe pasinėrė į darbą, rūpinosi naujos kompiuterinės technikos komplektavimu ir moksleivių švietimu: tam tikslui ruošė ir vykdė įvairius respublikinius ir tarptautinius projektus. Pirmaisiais darbo metais buvo tik keletas kompiuterių ir vienas kalbos sintezatorius, kuris lietuviškas raides tarė su dideliu anglišku akcentu, tad reikėjo pastangų ir įgūdžių suprasti tekstą. Tačiau norinčių išmokti dirbti kompiuteriu moksleivių buvo nemažai, ypač vyresniųjų klasių. Greitai susidomėjo ir suaugę, taigi Vito iniciatyva netrukus kompiuterinio raštingumo buvo pradėti mokyti ir suaugę neregiai. Entuziastingas pedagogas glaudžiai bendradarbiavo su LR kultūros ir švietimo ministerija, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, užsienio partneriais, rūpinosi kompiuterių klasės įsteigimu. 1993 m. rudenį gavo labdarą – puikią dovaną Lietuvos akliesiems. Kompiuterinę techniką gaminanti Didžiosios Britanijos kompanija „Dolphin“, reaguodama į kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio raštą, padovanojo 10 anglų kalba kalbančių sintezatorių. Gavus dovaną, praplėsta kompiuterių klasė. Po dvejų metų ta pati kompanija „Dolphin“ sukūrė ir pirmąjį lietuviškai kalbantį sintezatorių. Visų šių labai neregiams reikalingų naujovių iniciatorius buvo Vitas.

Nuo 1994 m. jis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) centro tarybos visuomeninės švietimo ir reabilitacijos komisijos narys, konsultantas kompiuterinės technikos diegimo klausimais. Jis taip pat noriai dalyvaudavo įvairiuose seminaruose, skaitydavo paskaitas, pranešimus konferencijose. Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute yra skaitęs daugiau kaip 50 paskaitų apie kompiuterinių technologijų panaudojimą mokymo procese šalies mokyklose.

Purlys buvo daugelio aklųjų labui dirbančių tarptautinių organizacijų narys ir konsultantas. 1996–2001 m. – EENAT (Prieinamumą akliesiems ir silpnaregiams užtikrinančių technologijų plėtotės Rytų Europos šalyse tinklas – angl. The Eastern European Network on Access Technologies for Blind and Visually Impaired Persons) projekto koordinatorius Lietuvoje, kiek vėliau ir Latvijoje bei Estijoje. Nuo 1994 m. dalyvavo tarptautinėse mokslinėse praktinėse konferencijose, skaitė pranešimus ir teikė rekomendacinius pasiūlymus, dalijosi sukaupta darbo patirtimi Lietuvoje. Jis parengė mokymo programų, skirtų dirbti su kompiuterine technika. Kūrė įvairias mokymo metodikas pedagogams. Šalies valstybinės institucijos jį skirdavo ekspertu edukacinėms ir kitoms programoms vykdyti. Taip pat kviesdavo įvertinti kompensacinės technikos priemones ir jų tinkamumą neįgaliesiems. V. Purlys Lietuvos ir užsienio spaudoje yra paskelbęs straipsnių, davęs interviu apie aklųjų kompiuterinį švietimą ir šių žmonių galimybes. Jo skaityti moksliniai pranešimai publikuojami keliuose leidiniuose.

Vitas darbe buvo labai novatoriškas, stengdavosi aplinkinius sudominti naujausiais mokslo ir technologijų pasiekimais. Sugebėdavo moksleiviams per pamokas dėstomą medžiagą pateikti įdomiai ir įtaigiai. Buvę moksleiviai prisimena mokytoją tik geru žodžiu. Vienas moksleivis pasakoja: „Buvo didelis džiaugsmas kai nuo 1993 metų rudens kompiuterių centras dirbdavo ilgai, iki 9 valandos vakaro, ir šeštadieniais galėdavome čia ateiti ir būti ilgas valandas prie kompiuterių, žaisti, mokintis, tobulėti, ruošti pamokas.“ Pedagogas nuoširdžiai džiaugdavosi mokinių smalsumu ir noru mokytis, neskaičiavo mokykloje praleistų valandų. Net ir susirgęs nepagydoma liga Vitas neatsisakė mėgstamo darbo, rūpinosi LASUC Kompiuterinės technikos taikymo skyriaus veikla, kūrė planus ateičiai. V. Purlys po sunkios ligos mirė 2011 m. rugpjūčio 11 d., palaidotas Mišniūnų kapinėse (Ukmergės raj.). Su žmona Stase užaugino sūnų Martyną. Jie rūpinasi ir saugo jo palikimą.

Purlys paliko ženklų pėdsaką Lietuvos neregių ir silpnaregių istorijoje. Tai buvo žmogus, visada kupinas idėjų, naujų sumanymų, gyvenantis pasaulio naujienomis ir naujovėmis, besirūpinantis jų įgyvendinimu Lietuvoje. Jis – aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio raštingumo pradininkas šalyje. Tai jis supažindino, sudomino ir paruošė daug neregių ir silpnaregių dirbti su kompiuterine technika. Buvę mokinai sėkmingai dirba įvairiose įstaigose ir organizacijose, užsiima privačia veikla.

Apie V. Purlį, jo nuveiktus darbus rašoma Lietuvos ir užsienio periodinėje spaudoje. Lietuvos aklųjų bibliotekoje apie jį saugoma daug įvairios publikuotos medžiagos, kelios dešimtys garso įrašų su jo pasakytomis kalbomis ir interviu. Sukaupta nuotraukų, atspindinčių jo gyvenimą ir veiklą.

Juozas Valentukevičius