G. Norkus

 

Kompiuterių centro istorija

 

 

Prologas

1986 m. Lietuvos vidurinėse mokyklose pradėjus mokyti informatikos, netrukus tokios pamokos atsirado ir Vilniaus A. Jonyno internatinėje mokykloje. Šios mokyklos informatikos mokytojas Vitas Purlys susidūrė su problemomis mokydamas aklus ir silpnaregius vaikus. Ar gali tokie vaikai dirbti kompiuteriu nematydami vaizdo ekrane?

1991 m. pavasarį į Lietuvą atvyko JAV Overbruko aklųjų mokyklos tarptautinės programos direktorė Annke Rimrott-Farago. Ji pristatė šią tarptautinę programą ir pasiūlė atvykti mokytis į Overbruką keliems mokiniams ir mokytojui.

1991–1992 mokslo metais Amerikoje, dalyvaudami Filadelfijos Overbruko aklųjų mokyklos tarptautinėje programoje, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos auklėtiniai Remigijus Audiejaitis ir Sergejus Mechas bei mokytojas Vitas Purlys mokėsi naudotis akliesiems skirta kompiuterine technika, studijavo aklųjų mokymo metodikas, gilino aklųjų orientacijos ir mobilumo mokymo žinias.

1992 m. vasarą mokytojas Vitas Purlys kartu su dviem mokiniais grįžo iš Overbruko aklųjų mokyklos. Grįžęs į Lietuvą Vitas jau tvirtai žinojo atsakymą į klausimą, ar gali aklieji dirbti kompiuteriu nematydami vaizdo ekrane. Atsakymas buvo aiškus – aklieji ir silpnaregiai dirbs kompiuteriu ne prasčiau nei regintieji.

Pradžia

1991–1992 mokslo metais Vilniaus A. Jonyno internatinėje mokykloje vietoj išvykusio mokytojo Vito Purlio informatiką pradeda dėstyti mokytojas Gintaras Norkus. Tais pačiais mokslo metais mokykloje pirma kartą organizuotas programuotojų būrelis. Programavimo pagrindų būrelį lankantys mokiniai eidavo mokytis į netoliese (Baltupiuose) esantį Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto (LŪSTI) kompiuterių centrą.

Kompiuteris BK-0010

Tais pačiais metais mokykla gavo tris tik žaidimams tinkamus buitinius kompiuterius BK-0010. Prijungus šiuos kompiuterius, mokykloje pirmą kartą įkuriamas kompiuterių kambarys. Šiems kompiuteriams monitorius atstojo nespalvoto vaizdo televizoriai „Tauras“, o informacijos įvedimo įrenginiai buvo nešiojami kasetiniai magnetofonai „Elektronika 302“. Tačiau nei LŪSTI kompiuterių centre esantys kompiuteriai, nei mokyklos kompiuterių kambaryje esantys buitiniai kompiuteriai BK-0010 visiškai netiko akliesiems ir silpnaregiams. Šių kompiuterių nebuvo galima ir pritaikyti, nes jiems nebuvo sukurta nei specialių priedų, nei papildomų programų.

1992 m. grįžęs iš Amerikos Vitas Purlys tęsė dar prieš išvyką pradėtus darbus. Bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga bei Kultūros ir švietimo ministerija, pavyko parengti keletą veiklos programų, kurioms buvo pritarta.

1992 m. liepos 28 d. prie Vilniaus A. Jonyno internatinės mokyklos buvo įkurtas Aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centras. Nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centras pradėjo veikti. Nuo pat centro veiklos pradžios jame pradeda dirbti centro vadovas Vitas Purlys ir kompiuterių specialistas Gintaras Norkus.

1992–1993 mokslo metams stažuotis į Overbruko aklųjų mokyklą išvyksta Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos mokytoja Regina Labinienė. Grįžusi iš Amerikos 1993 m. ji taip pat pradeda dirbti mokytoja Aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centre.

Pirmieji darbo metai

Pirmasis kompiuterių centro sintezatorius „SynPhonix“

Darbo pradžioje aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centras turėjo tik du Amerikos lietuvių dovanotus ir iš Amerikos Vito Purlio parvežtus IBM-XT tipo kompiuterius ir vieną anglišką kalbos sintezatorių „Synphonix“. Vienas iš šių kompiuterių net turėjo vidinį 20 MB talpos diską (HDD). Antrasis kompiuteris operacinei sistemai pakrauti ir darbui turėjo tik du 5,25 colio ir 360 KB talpos diskelių įrenginius.

Per pirmas dvi savaites centro specialistas Gintaras Norkus sukuria pirmąją programos DIS (DIdeli Simboliai) versiją. Tai programa, skirta pratintis spausdinti kompiuterio klaviatūra nežiūrint į ją. Ši programa vis dar populiari tarp moksleivių ir naudojama kaip testavimo priemonė.

Pirmas kelias savaites naujasis Aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centras prisiglaudė kompiuterių kambaryje – mažoje maždaug 12 kvadratinių metrų ploto patalpoje. Tuo metu mokyklos trečiame aukšte buvo ruošiamos patalpos naujam centrui. Per kelias savaites buvo perdažytos sienos, nupirkti ir surinkti nauji baldai. Didžiąją dalį baldų surinko patys kompiuterių centro darbuotojai.

Rugsėjo pabaigoje Aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centras persikelia į naujas patalpas. Tai du erdvūs kabinetai mokyklos mokomojo korpuso trečiame aukšte. Tuo pat metu Kompiuterių centras gauna ir pirmus naujus kompiuterius. Tai buvo Kultūros ir švietimo ministerijos nupirkti IBM-AT-286 tipo kompiuteriai su spalvotais VGA monitoriais ir 40 MB talpos vidiniu disku (HDD). Prie šių kompiuterių buvo nupirkti ir du adatiniai spausdintuvai.

1992 m. lapkričio 2–6 d. Aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centre organizuojami pirmieji mokymai dirbti kompiuteriu mokyklos mokytojams ir LASS darbuotojams.

Lapkričio pradžioje Kompiuterių centras įsigijo kopijavimo aparatą „Xerox 1517“. Šis aparatas tapo labai naudingu ne tik kompiuterių centrui, bet ir Vilniaus A. Jonyno internatinės mokyklos mokytojams ir moksleiviams. Naudojantis šiuo aparatu pradėta didinti mokomoji medžiaga silpnaregiams vaikams.

Lapkričio mėnesį Kultūros ir švietimo ministerija centrui perdavė dar du IBM-AT-286 tipo kompiuterius su spalvotais VGA monitoriais.

Gruodį centras sulaukė pirmos siuntos iš JAV. Tai buvo labdaros siunta, kurią parengė BALF organizacija ir jos pirmininkas Juozas Majauskas, žaislų kompanija „Tyco“, K. A. Pliuškonis, Masaičių ir Majauskų šeimos. Siuntoje tarp žaislų, kitų kalėdinių dovanėlių akliems vaikučiams buvo ir keli IBM-XT tipo kompiuteriai. Šie kompiuteriai papildė vis dar negausų naujojo centro kompiuterių komplektą.

1993 m. sausį, tarpininkaujant Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijai bei Didžiosios Britanijos ambasadai, Didžiosios Britanijos kompanija „Dolphin Systems (for people with disabilities) Ltd.“ Lietuvos akliesiems padovanojo 10 angliškai kalbančių kalbos sintezatorių „Apollo 1“. Šie sintezatoriai buvo gauti ir veikia kartu su ekrano skaitymo programa HAL 4.7b. Kompiuterių centro specialistai „sulietuvino“ gautus sintezatorius taip, kad jie pradėjo kalbėti jiems nebūdinga pseudo lietuvių kalba. Jie taip pat pritaikė gautą programinę įrangą (HAL) prie jau naudojamų kompiuterio programų, parengė nedideles vartojimo instrukcijas. Po šių patobulinimų pirmieji kalbos sintezatoriai buvo nemokamai išnuomoti Lietuvos akliesiems, kurie iki to meto jau pramoko dirbti kompiuteriu naujojo Kompiuterių centro organizuotuose kursuose.

1992 m. rudenį Lietuvos vyriausybė patvirtino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bei Aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centro bendrai parengtą projektą ir skyrė finansinę paramą specialiai technikai įsigyti. 1993 m. kovo mėnesį ši technika pasiekė Kompiuterių centrą. Be kitos technikos buvo nupirkta Brailio eilutė „Metec“, elektroninė Brailio užrašų knygelė „Memona“, Brailio spausdintuvas „Braillo comet Norway“, didintuvas „Videomatic ec“, du kalbos sintezatoriai „Apollo“. Priėmę techniką, kompiuterių centro darbuotojai susidūrė su nedidele problema. Kadangi visą techniką į Lietuvą pristatė Šveicarijos kompanija, visa technikos dokumentacija, aprašai, programinė įranga ir ta, kuri jau buvo įdiegta gautuose kompiuteriuose: vietoj lauktos angliškos, buvo vokiška.

1993 m. kovo mėnesio antroje pusėje su Vilniaus universitetu pradedamos derybos dėl lietuviško kalbos sintezatoriaus sukūrimo.

Tų pačių metų gegužės mėnesį Kompiuterių centrą pasiekė naujas švediškas Brailio spausdintuvas „Index Everest“. Šio spausdintuvo veikimo principas buvo kitoks nei anksčiau gauto norvegiško „Braillo comet“. Norvegiškas spausdintuvas vienu metu galėjo spausdinti tik vienoje lapo pusėje, o švediškas – iš karto abiejose lapo pusėse. Be to „Index Everest“ spausdindamas naudojo atskirus lapus, o „Braillo comet“ spausdinti reikėjo specialiai paruošto juostinio ir perforuoto (su skylutėmis lapo kraštuose) popieriaus. Po bandymų ir testavimų kompiuterių centro specialistai nusprendė, kad pranašesnis yra „Index Everest“ ir kad ateityje reikėtų pirkti ir naudoti šio tipo spausdintuvus.

Netrukus kompiuterių centre buvo sukurta speciali programa DOC2BRL, kuri leido spausdinti lietuviškai (vėlesnės programos versijos ir rusiškai) su bet kuriuo turimu spausdintuvu.

1993 m. liepos mėn. Aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centre instaliuojamas kompiuterių tinklas (LAN). Visi centro kompiuteriai yra sujungiami į šį vietinį tinklą. Tinklas leido lengviau įdiegti visas naudojamas programas, apsikeisti informacija tarp vartotojų, lengviau dirbti pamokose.

Antrieji–ketvirtieji metai

1993 m. rugsėjo 1 d. po metų stažuotės JAV Overbruko aklųjų mokyklos tarptautinėje programoje grįžo ir į nedidelį Kompiuterių centro kolektyvą įsiliejo kompiuterinio raštingumo mokytoja Regina Labinienė.

Kompiuterių centre jau dirba 3 specialistai, tad centras jau priima ir aptarnauja lankytojus šešias dienas per savaitę, o darbo dienomis centras dirba net 12 valandų per dieną – nuo 9 iki 21 val.

Mokiniams labiau susidomėjus kompiuteriais, nuo rudens jiems imti organizuoti būreliai. Vyresniems mokiniams – jaunųjų programuotojų būrelis, o jaunesnių klasių mokiniams – darbo kompiuteriu pradmenys.

1993 m. rugsėjį Kompiuterių centro specialistai galutinai įsisavino elektroninę Brailio užrašų knygelę „Memona“. Ši priemonė savo atmintyje gali talpinti apie 30 kilobaitų informacijos. Ja patogu užrašyti nedidelius informacijos kiekius ir grįžus prie kompiuterio tai, kas užrašyta, atspausdinti Brailio ar reginčiųjų raštu. Kompiuterių centro specialistai parengė lietuvišką šios knygelės vartotojo vadovą, trumpas instrukcijas vartotojui. Pritaikė gautą programinę įrangą, papildydami ją programa, leidžiančia su šia knygele rašyti Brailio raštu lietuviškai. Užrašų knygelės „Memona“ buvo pradėtos nemokamai nuomoti Lietuvos akliesiems. Ji buvo labai populiari tarp aklų Lietuvos studentų, žurnalistų ir kitų, kuriems dažnai tenka ką nors užsirašinėti.

1993 m. lapkritį pirmasis kompiuteris „peržengė“ kompiuterių centro ribas. Jis kukliai įsikūrė Vilniaus A. Jonyno internatinės mokyklos sekretoriato patalpoje. Ant pagrindinio sekretoriato stalo vis dar stovėjo spausdinimo mašinėlė.

1994 m. vasario 1 d. Vilniaus A. Jonyno internatinė mokykla reorganizuota į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio mokymo centras tampa LASUC padaliniu ir pervardinamas į Kompiuterinės technikos taikymo centrą (KTTC). Kompiuterių centrui iškeliami tokie pagrindiniai tikslai:

> įsisavinti ir adaptuoti mūsų sąlygomis šios srities naujoves;

> diegti Lietuvoje naujas akliesiems ir silpnaregiams skirtas kompiuterines technologijas;

> mokyti naudotis specialia kompiuterine technika aklus ir silpnaregius mokinius, studentus, su jais dirbančius specialistus ir pedagogus;

> parengti dirbti su kompiuterine technika suaugusius aklus ir silpnaregius žmones, kelti jų kvalifikaciją;

> pertvarkyti ir paruošti padidintu šriftu ir Brailio raštu aklųjų ir silpnaregių mokymo procesui reikiamas priemones ir literatūrą;

> teikti metodinę paramą pradedantiems savarankišką darbinę veiklą su kompiuterine technika.

1994 m. vasario 25 d. KTTC suorganizavo pirmąjį moksleivių programavimo konkursą „Kompiuterių centro reklaminė vinjetė“. Šio pirmojo konkurso nugalėtoju tapo 12 klasės (tuo metu mokykloje buvo 13 klasių) moksleivis Saulius Berckaitis.

1994 m. birželio 28 d. kompiuterių centre išleidžiama pirmoji Lietuvoje panaudojant kompiuterines technologijas parengta knyga Brailio raštu,. Tai – Algirdo Juliaus Greimo ir Sauliaus Žuko knyga, „Lietuva Pabaltijy“. Reginčiųjų raštu ši knyga išleista 1993 m. leidykloje „Baltos lankos“.

1994 m. vasarą su Didžiosios Britanijos kompanija „Dolphin Systems“ pradedama bendradarbiauti kuriant lietuvišką kalbos sintezatorių „Apollo“. Pagal Didžiosios Britanijos kompanijos užklausas siunčiami lietuvių kalbos pavyzdžiai (įrašai), tarimo paaiškinimai, rekomendacijos.

Rugpjūčio mėnesį kompanija „Dolphin Systems“ atsiuntė bandyti ir testuoti du jau lietuviškus kalbos sintezatorius „Apollo“ 2. Tai buvo jau visai kitos kokybės lietuviškai kalbantis balsas nei tuo metu naudojamų angliškų sintezatorių lietuvių kalba.

1994 m. rugsėjo 1 d. Kompiuterinės technikos taikymo centro bazėje įsteigtas Brailio vadovėlių leidybos skyrius. Šis skyrius veikė 4 mėnesius. Per šį trumpą laikotarpį buvo išleisti keturi vadovėliai Brailio raštu. Nuo 1995 m. pradžios Brailio vadovėlių leidybą perėmė Švietimo ir mokslo ministerijos leidybos centras.

Toliau mokiniams vis labiau susidomint kompiuteriais, nuo 1994 m. rugsėjo mėn. mokiniams organizuojami net trys kompiuterių būreliai: pirmoji pažintis su kompiuteriu mažiesiems, programavimas „Turbo Pascal“ pradedantiesiems ir Programavimas „Turbo Pascal“ asams.

1994 m. spalio 10 d. prasidėjo jau antrasis jaunųjų programuotojų konkursas „Kompiuteris ir animacija“. Konkursas truko iki 1994 m. pabaigos.

1994 m. gruodžio mėnesį kartu su Didžiosios Britanijos kompanija „Dolphin Systems“ pabaigti lietuvių kalbos sintezės testavimo ir klaidų taisymo darbai. Nuo šiol oficialiai patvirtinta, kad lietuvių kalbos sintezatorius jau sukurtas. Netrukus Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga nupirko pirmuosius naujuosius sintezatorius.

1995 m. liepą KTTC vadovas Vitas Purlys išvyko į Vengriją, dalyvauti ICEVI Europos tiflopedagogų konferencijoje. Šioje konferencijoje, kuri vyko liepos 4–8 d., skaitytas pranešimas „New technologies for blind people in Lithuania“ (liet. „Naujosios technologijos akliesiems Lietuvoje“). Konferencijos metu buvo užmegzti glaudesni kontaktai su panašiais centrais Rytų Europoje.

1995 m. rugsėjį Kompiuterių centre pradedamas profesinis aklųjų ir silpnaregių ruošimas. Tai teksto rinkėjo kompiuteriu kvalifikacija. Pirmą kartą organizuotoje grupėje šios profesijos pradeda mokytis 6 studentai. Jie visi sėkmingai baigia mokymus ir iki šiol dirba ir puikiai naudojasi kompiuterinių technologijų teikiamomis galimybėmis.

Baigiamasis žodis.

Kompiuterinės technikos taikymo centras (nuo 2000 m. – Kompiuterinės technikos taikymo skyrius) oficialiai veikė iki 2012 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. rugsėjo 4 d. įsakymu patvirtinami nauji LASUC įstatai jau be Kompiuterinės technikos taikymo skyriaus. Per dvidešimt veiklos metų nuveikta daug. Praktiškai visi moksleiviai baigę mokyklą puikiai dirba su kompiuterine technika. Daug vyresnio amžiaus žmonių taip pat gerai pramoko dirbti kompiuteriais, 1995–2000 m. KTTC organizavo teksto rinkėjų kompiuteriu profesinius mokymus. Per profesinės mokyklos gyvavimą joje studijavo 26 studentai. Be to, šiame centre buvo išbandyta ir testuota gausybė įvairiausių technologinių naujovių, kurios padeda kompensuoti regos sutrikimų turinčių žmonių gyvenimo nepatogumus. Čia pirmą kartą Lietuvoje knygos Brailio raštu buvo atspausdintos naudojant kompiuterines technologijas, restauruoti pirmieji archyviniai garso įrašai iš Lietuvos aklųjų bibliotekos fondų. Buvo ir daug kitų naujovių, novatoriškų sprendimų, kurie šiuo metu jau naudojami ir yra įprasti, lyg būtų naudojami daug dešimtmečių.

Vitas Purlys ir kiti Kompiuterinės technikos taikymo centro darbuotojai paliko ženklų pėdsaką Lietuvos neregių kompiuterinių technologijų istorijoje. Pradėję darbą vos ne tuščioje vietoje, pasiekė puikius rezultatus, kompiuterinis neregių ir silpnaregių išprusimas praktiškai neatsilieka nuo išsivysčiusių šalių, o kai kuriose srityse jas net lenkia.

2012 m. oficialiai nustojus veikti Kompiuterinės technikos taikymo centrui, liko kompiuterinė technika, kompiuterinės klasės, mokymo procesas nesustojo. Vito Purlio pasėtas grūdas davė ir duoda puikius vaisus. Ir šiandien moksleiviai bei regos problemų turintys suaugę žmonės vis skuba ir kreipiasi įvairiais klausimais į Kompiuterių centrą. Taip iki šiol daugelis vadina Vito Purlio palikimą – puoselėtą ir visa širdimi mylėtą Kompiuterių centrą.

Istorinę medžiagą paruošė

Gintaras Norkus

2018 m. birželis.