V. Gendvilas

Buvo lengva, nuotaikinga, įdomu bendrauti

At­si­mi­ni­mus apie žmo­gų ra­šy­ti sun­ku, kai jo ne­pa­žįs­ti. Sun­ku ir ta­da, kai apie jį ži­nai be­veik vis­ką. Vi­to Pur­lio gy­ve­ni­me ne­bu­vau la­bai ar­ti­mas žmo­gus. Ne­bu­vau ir gat­vė­je su­tik­tas praei­vis. Te­ko jį ma­ty­ti ir džiu­ge­sio aki­mir­ką, ir ap­mas­ty­mų, pla­nų kū­ri­mo va­lan­dą.

Pir­mą kar­tą Vi­tas Pur­lys aki­ra­ty­je pa­si­ro­dė man dar bū­nant mok­s­lei­viu. Jis, jau­nas stu­den­tas, tuo­me­ti­nėje Vil­niaus ak­lų­jų ir sil­p­na­re­gių mo­kyk­lo­je-in­te­rna­te at­li­ko prak­ti­ką. Bu­vo tai apie praė­ju­sio šim­t­me­čio aš­tun­to de­šim­t­me­čio pa­bai­gą. Ke­lias pa­mo­kas mo­kė al­geb­ros ar geo­met­ri­jos. Li­ko en­tu­zias­tin­gai kal­ban­čio, mo­kan­čio su­do­min­ti, į dės­to­mą da­ly­ką be­si­gi­li­nan­čio jau­no žmo­gaus įs­pū­dis.

Vi­tas Pur­lys at­min­ty­je li­ko ir kaip mė­gė­jiš­ko ki­no fil­mo „Džo­na­ta­nas Li­vin­gs­to­nas Žu­vėd­ra“ ope­ra­to­rius. Pri­zi­nes vie­tas res­pub­li­ki­nė­se mok­s­lei­vių mė­gė­jiš­kų teat­rų ap­žiū­ro­se sky­nęs Aris­tol­do Ku­bi­liaus va­do­vau­ja­mas Vil­niaus ak­lų­jų mo­kyk­los dra­mos bū­re­lis re­per­tua­re tu­rė­jo spek­tak­lį „Džo­na­ta­nas Li­vin­gs­to­nas Žu­vėd­ra“. Spek­tak­lis pa­si­se­kė. Kaž­kam apie jį be­si­su­ki­nė­jan­čių žmo­nių ki­lo min­tis iš spek­tak­lio pa­da­ry­ti fil­mą. Fil­mo re­ži­sie­riu­mi bu­vo, sa­vai­me sup­ran­ta­ma, Aris­tol­das Ku­bi­li­us, ope­ra­to­riu­mi – Vi­tas Pur­lys. Fil­muo­tis bu­vo la­bai sma­gu. Vaik­š­čio­jo­me po tuo­me­ti­nius Vil­niaus Fa­bi­jo­niš­kių, Bal­tu­pių lau­kus, žiū­rė­jo­me į dan­gų, mos­ta­ga­vo­me ran­ko­mis dan­gaus fo­ne. Vie­no­je sce­no­je rei­kė­jo auk­š­to kal­no. Ant to kal­no rei­kė­jo į to­lį žvel­gian­čio vie­ni­šo Džo­na­ta­no Li­vin­gs­to­no. Kal­vų Vil­niu­je yra. O kur gau­ti kal­nų? Tuo me­tu Bal­tu­pių kal­vo­se bu­vo sta­to­ma vie­na iš prof­tech­ni­nių mo­kyk­lų. Jos pa­ma­tams bu­vo iš­kas­ta gi­li duo­bė, o že­mės su­pil­tos į auk­š­tą krū­vą. Ka­dan­gi vai­di­nau Džo­na­ta­ną, tai už­si­li­pau ant krū­vos, o Vi­tas nu­si­lei­do į duo­bę. Vos spė­jo Vi­tas nu­fil­muo­ti, at­va­žia­vo bul­do­ze­ris ir mū­sų „kal­ną“ su­ly­gi­no su že­me. Fil­me bu­vo vaiz­dų, ku­rie fil­muo­ti net Gru­zi­jo­je. Anais lai­kais bu­vo ma­da ak­lų­jų mo­kyk­los abi­tu­rien­tus po mok­s­lų bai­gi­mo iš­siųs­ti į ko­kią nors TS­RS vie­tą. Mes ke­lia­vo­me į Gru­zi­ją. Kar­tu ke­lia­vo ir auk­lė­to­jas Vi­tas Pur­lys. Tai ir ka­me­rą bu­vo pa­siė­męs.

Be­je, šio fil­mo rei­kė­tų ieš­ko­ti Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­p­na­re­gių ug­dy­mo cen­t­ro praei­ties gel­mė­se. Fil­mo vaiz­dą te­ko ma­ty­ti prieš ge­rą de­šim­t­me­tį. Tik fo­nog­ra­ma kaž­kur bu­vo pra­puo­lusi.

Vi­tas Pur­lys nuo­la­tos su­ko­si tech­ni­kos ir tech­no­lo­gi­jų ne­re­giams nau­jo­vių, nau­jų pro­jek­tų, kom­piu­te­rininkų gy­ve­ni­mo sū­ku­ry­je. To­dėl bu­vo pui­kus in­for­ma­ci­jos, nau­jų st­raip­s­nių šal­ti­nis. Bū­da­vo, ran­du te­mą, su­si­ra­šau kar­tais po­pie­riu­je, kar­tai gal­vo­je klau­si­mus ir va­žiuo­ju pas Vi­tą į Kom­piu­te­ri­nės tech­ni­kos tai­ky­mo cen­t­rą. Vi­tas tam kar­tui „at­si­šau­do“ nuo dar­bų ir sa­ko: „Ei­nam, pa­kal­bė­sim“. Tiems pa­kal­bė­ji­mams jis tu­rė­jo to­kį san­dė­liu­ką, ku­rį dar bu­vo ir ­rū­kyk­la pa­ver­tęs. To­je ­rū­kyk­lo­je ir vy­ko dau­gu­ma įdo­miau­sių po­kal­bių su Vi­tu Pur­liu. Pra­dė­da­vom kal­bė­tis apie ma­no sup­la­nuo­tą st­raip­s­nį, apie klau­si­mus. Ta­čiau la­ki Vi­to vaiz­duo­tė, su­ma­ny­mų srau­tas, pla­nų gau­sa mus nu­neš­da­vo nuo tų ma­no klau­si­mų. Po ge­ros va­lan­dos abu įkai­tę nuo min­čių iš­sis­kir­da­vo­me. Ei­da­mas link au­to­bu­so sto­te­lės pra­dė­da­vau min­ty­se vės­ti. O su tuo vė­si­mu be­veik vi­sa­da atei­da­vo min­tis: „Aha, nau­jų ži­nių ga­vau, nau­jų vi­suo­meni­nių už­duo­čių – taip pat. Pa­la, pa­la, o ko čia aš bu­vau atė­jęs?..“ Aiš­ku, tie prieš atei­nant ki­lę klau­si­mai sa­vo at­sa­ky­mus su­ras­da­vo ir su­gul­da­vo jei ne į ma­no, tai į ko­le­gų st­raip­s­nius.

At­min­ty­je li­ko ir vie­nas va­sa­ros pa­va­ka­rys Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­p­na­re­gių ug­dy­mo cen­t­ro kie­me. Vi­tas Pur­lys bu­vo su­ren­gęs tar­p­tau­ti­nę jau­nų­jų kom­piu­te­rininkų sto­vyk­lą. Tą pa­va­ka­rę sto­vyk­los da­ly­viams su­ren­gė va­ka­rė­lį: prie­šais mo­kyk­lą esan­čio­je pie­ve­lė­je kepėme dešreles. Svar­bu čia tai, kad deš­re­les tu­rė­jo kep­ti pa­tys ak­lie­ji ir sil­p­na­re­giai sto­vyk­los da­ly­viai. Ta­me ren­gi­ny­je „švais­čiau­si“ su fo­toa­pa­ra­tu. Nuot­rau­ko­se li­ko pui­ki ren­gi­nio da­ly­vių nuo­tai­ka. Vi­tas Pur­lys ap­lin­ki­niams kur­ti nuo­tai­ką taip pat mo­kė­jo.

Su Vi­tu Pur­liu bu­vo len­g­va, nuo­tai­kin­ga, sma­gu, įdo­mu ben­d­rau­ti. Ben­d­ra­vi­mas su juo ska­ti­no nau­jiems pla­nams, su­ma­ny­mams, pro­jek­tams, pa­žan­gai.

Vy­tau­tas GEN­D­VI­LAS

Vilnius, 2018 m. rugpjūčio 6 d.