Apžvelgiame 2022 m. trečiajį „Journal of Visual Impairment“ numerį.
Shepherd su bendraautoriais tyrė, ar regėjimo sutrikimų turintys globotiniai vienoje nuolatinės priežiūros įstaigoje Ajovoje turi didinimo priemones (Possession of Low Vision Reading Devices Among Residents Living in a Retirement Facility). Paaiškėjo, kad 46 proc. tos įstaigos įnamių, neturinčių pažintinių sutrikimų, skundėsi, kad jiems sunku skaityti tekstą. Tačiau tik ketvirtadalis šių žmonių buvo gavę receptus regos kompensaciniams prietaisams. Apie šių prietaisų naudą silpnaregiams vyresnio amžiaus žmonėms kalbama kelis dešimtmečius, tai kodėl tada tiek mažai išrašoma receptų jiems gauti?
Kitas straipsnis, primenantis, kad per pastarąjį pusšimtį metų nepadaryta pažangos aptarnaujant pagyvenusius žmones – tai X. Burgin ir bendraautorių tyrimas (Orientation and Mobility Practitioners: A Comparison Study of Changes in Demographics). Respondentai – orientacijos ir mobilumo specialistai. Jų duomenimis, tik 11 proc. žmonių, gaunančių orientacijos ir mobilumo mokymo paslaugas, yra vyresni nei 60 metų. Dauguma orientacijos ir mobilumo instruktorių dirba su mokyklinio amžiaus vaikais, o jie sudaro labai mažą dalį žmonių, kuriems reikia tokių paslaugų. Šie du tyrimai rodo, kad neregių ir silpnaregių reabilitacijos sritis pasiekia tik nedidelę dalį žmonių, kuriems reiktų reabilitacijos.
Chaseʼo požiūris optimistiškesnis, jo nuomone, pažanga jaučiama. Tokią išvadą jis padarė išanalizavęs keletą teismo bylų ir valstybės įstatymų, kuriais reglamentuotas regos negalią turinčiųjų mokymas pagal išplėstinę pagrindinę mokymo programą (IPP). Straipsnyje „Įgaliojimas mokyti pagal išplėstinę pagrindinę mokymo programą“ rašoma, kad mokytojai ir tėvai gali remtis teismų praktika, reikalaudami neregiams vaikams nustatyti mokymosi poreikius ir juos mokyti pagal IPP. (The Mandate to Provide Expanded Core Curriculum Instruction).
Corinna Trujillo Tanner ir kiti autoriai gilinosi į regos netekusiųjų potrauminio streso subtilybes „Atsistatymas po patirtų traumų tarp vyresnio amžiaus suaugusiųjų, sergančių su amžiumi susijusia geltonosios dėmės degeneracija“ (Posttraumatic Growth Among Older Adults With Age-Related Macular Degeneration). 89 vyresnio amžiaus žmonės, apakę dėl geltonosios dėmės degeneracijos, užpildė klausimyną. Juo siekta išsiaiškinti, ar žmonės išgyvena potrauminio atsistatymo etapus – distreso (gilios depresijos), įkyrių minčių, sąmoningo apmąstymo (kognityvinio apdorojimo) būseną, ar jaučia socialinę paramą, kurią apibrėžia socialinių ryšių kokybė ir kiekybė. Paaiškėjo, kad padidėjus socialinei paramai, depresija sumažėdavo, keisdavosi mąstymas. Nors įkyrios mintys siejamos su neigiamais padariniais, jos padeda sąmoningai įvertinti asmeninę patirtį. Praktinė tyrimo nauda ta, kad atsistatymo po traumos procesas gali suteikti platesnį vaizdą apie gyvenimą, netekus regėjimo.
Sunggye Hongas ir bendraautoriai palygino nuotolinį ir kontaktinį tiflopedagogų rengimą (Comparison of Distance and On-Campus Learning Models to Prepare Teachers of Students With Visual Impairments). Tiflopedagogai užpildė klausimyną: pateikė informaciją apie save, įvardijo užimamas pareigas, įvertino mokymosi universitete kokybę, parašė, kokių kompetencijų turi turėti tiflopedagogai. Nuomonės buvo panašios: ir tų, kurie mokėsi dieniniame universiteto skyriuje, ir kurie mokėsi nuotoliniu būdu. Dauguma dirbo keliaujančiais tiflopedagogais valstybinėse arba specialiosiose mokyklose. Kalbant apie savo įgūdžių vertinimą, pagalbinių technologijų srityje buvo reikšmingas skirtumas tarp dviejų studijų modelių. Nuotoliniu būdu mokęsi studentai manė, kad šioje srityje jie prasčiau pasirengę.
Michele C. McDonnall pristato tyrimą apie darbdavių požiūrio į nematančių žmonių kompetenciją darbo vietoje keitimą (Changing Employers’ Implicit Attitudes About the Competence of People Who Are Blind). Eksperimentiniu tyrimu siekta nustatyti, kaip po susitikimo su profesinės reabilitacijos (PR) specialistais pasikeis darbuotojų atrankos vadovų nuostatos apie nematančiųjų kompetenciją darbo vietoje. Tyrimo dalyviai – 57 samdos vadybininkai iš finansinių paslaugų įmonės pietinėje JAV dalyje. Jie dalyvavo valandos trukmės susitikime su PR specialistais, iš kurių vienas buvo regintis ir vienas neregys. Vadybininkų požiūris į darbą po susitikimo su PR profesionalais stipriai pasikeitė, o tai rodo, kad net ir trumpa konsultacija gali sumažinti šališką darbdavių nuomonę apie neregių kompetencijas. Susitikimuose su darbdaviais turėtų dalyvauti ir kompetentingi neregiai, nes tai daro didesnį poveikį.
José Marmeleira nagrinėjo regėjimo negalią turinčių sportininkų rezultatus 1988–2016 m. paralimpinių žaidynių lengvosios atletikos rungtyse (Performance of Athletes With Visual Impairment in Track-and-Field Events at the Paralympic Games, from 1988 to 2016). Sportinių rezultatų analizė parodė, kad per šį laikotarpį daugumos paralimpinių lengvosios atletikos rungčių rezultatai gerėjo tiesiškai, o tai prieštarauja bendrai olimpinių renginių stagnacijai. Paralimpinio sprinto, vidutinių ir ilgų nuotolių bėgimo, disko metimo ir šuolių į tolį rungtyse rezultatai pagerėjo atitinkamai 4,0–16,3 proc., 3,2–16,2 proc., 23,0–54,2 proc. ir 4,9–18,9 proc. Vyrų pasiekimai pagerėjo labiau nei moterų bėgimo, metimo ir šuolių į aukštį rungtyse. Apskritai, sportininkai, kurių regos likutis didesnis, pasiekė aukštesnių rezultatų nei tie, kurių regėjimas buvo prastesnis.
Kitas straipsnis sporto tema. Ceyhunas Alemdağas gilinosi į regos negalią turinčių sportininkų tikslo siekimą, priklausomai nuo regos sutrikimo sunkumo (Goal Orientation Differentiation in Visually Impaired Athletes, by Level of Visual Impairment). Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kaip stipriai silpnaregiai salės futbolo (futsalo) žaidėjai trokšta pasiekti tikslų ir kokį vaidmenį vadina asmeninis ego, atsižvelgiant į regos sutrikimo lygį. Tiriamieji – 54 silpnaregiai, kurie 2018–2019 metų sezone dalyvavo B2–B3 futsalo 2 lygos rungtynėse. Duomenys surinkti naudojantis „Klausimynu apie sportininkų orientavimąsi į tikslą ir ego svarbą“ (Toros, 2004). Nustatyta, kad sportininkų, turinčių B2 lygio regos negalią, orientavimasis į tikslą buvo stipresnis už sportininkų su B3 lygio regos negalia. Kita vertus, vertinant ego, nustatyta, kad sportininkų, turinčių B3 lygio regos negalią, ego buvo reikšmingai stipresnis nei sportininkų su B2 lygio regos negalia. Kadangi B3 lygio regos negalią turintys sportininkai (kurių regėjimas geresnis nei B2 sportininkų) save suvokia kaip kompetentingesnius, tuo galima paaiškinti, kodėl jų ego balai buvo aukštesni.
Michele C. McDonnall su bendraautoriais panagrinėjo užimtumo temą, jos rezultatus pristato straipsnyje „Anapus užimtumo rodiklių: neįgalumo socialinio draudimo išmokų ryšys su regos negalią turinčių dirbančiųjų skaičiumi“ (Beyond Employment Rates: Social Security Disability Benefit Receipt and Work Among People With Visual Impairments). Neįgalumo socialinio draudimo išmokos gavėjams ši valstybės parama trukdo įsidarbinti, todėl tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar skiriasi išmoką gaunančių ir jos negaunančių sutrikusios regos asmenų užimtumas ir pajamos. Asmenų, gaunančių šią išmoką dėl regos neįgalumo kaip pirminės negalios, užimtumo lygis buvo 7,6 proc., nors 2011 m. JAV ekonomika buvo atsigavusi po „didžiojo nuosmukio“. Tyrėjai nustatė, kad dauguma išmokų gavėjų dirbo ne visą darbo dieną, o jos negaunantys prastai matantys žmonės – visą. Ši išvada sutampa su kitais tyrimais, parodžiusiais, kad dirbant visą darbo dieną galima turėti didesnes pajamas, bet tik 8,9 proc. neįgalumo išmokas gaunančiųjų dirbo visu etatu. Trečdalis jų teigė, kad dirba trumpiau arba uždirba mažiau, nei galėtų. Neįgalumo išmokų gavėjai teigė nesiekiantys gauti didesnių pajamų, kad nereiktų atsisakyti išmokų ir su tuo susijusios sveikatos priežiūros paslaugų. Neįgalumo išmokų gavėjų vidutinės metinės pajamos buvo mažesnės nei išmokų negaunančiųjų.
Mehmeto Akif Cihano ir bendraautorių straipsnyje atskleidžiamos keliaujančių tiflopedagogų darbo subtilybės (Educational Impact of Using the VISSIT to Determine Service Delivery Time of Itinerant Teachers of Students With Visual Impairments). JAV Neįgalių asmenų švietimo gerinimo įstatyme (IDEA) pabrėžta, kad reikia atsižvelgti į mokinių poreikius teikiant ugdymo paslaugas (Jungtinių Valstijų Švietimo departamentas, 2004), bet tiflopedagogai dažnai atsižvelgia į kitus veiksnius – savo darbo krūvį, kiek mokinių turi aplankyti. Mičigano valstijoje neatsižvelgiama į individualius mokinių poreikius. Nustatant tiflopedagogo paslaugų intensyvumą atsižvelgiama į tai, ar švietimo sistema turi pakankamai tiflopedagogų ir į kelionės iki mokinio laiką. Taip pat kaip kriterijumi dažnai remiamasi mokinio regos būkle, kuri ne visada tiksliai atspindi, kiek valandų tiflopedagogas turėtų praleisti su tuo mokiniu. Šiame tyrime mokytojas A užpildė mokiniui VISSIT klausimyną (The Visual Impairment Scale of Service Intensity of Texas, VISSIT, 2014). Surinkta 60 balų, kurie atitiko 180–270 minučių per savaitę kontaktinio mokymo valandų (3,0–4,5 val.). Šis rezultatas patvirtino rekomendaciją kontaktiniam mokymui skirti 50 minučių keturis kartus per savaitę. Mokytojas B taip pat užpildė kito mokinio VISSIT klausimyną ir surinko 25 balus, kurie atitiko 30–60 minučių per savaitę kontaktinių pamokų. Padaryta išvada, kad naudojant VISSIT klausimynus galima pagerinti regos negalią turinčių mokinių mokymo kokybę. Naudodamiesi VISSIT tiflopedagogai gali nustatyti tinkamiausią paslaugų tipą ir jų trukmę. Abiem tyrime dalyvavusiems tiflopedagogams ši priemonė pasirodė esanti veiksminga. Jų nuomone, klausimynas leidžia tiksliai nustatyti mokymo pobūdį ir trukmę.
Kyrstin E. Price rašo apie neregių ir silpnaregių, besimokančių anglų kalbos, mokymą (Don’t You Worry ‘Bout a Thing: Promising Practices in Literacy Instruction for English Language Learners Who Are Blind or Have Low Vision). Tiflopedagogikos studijų programos nerengia darbui su kitakalbiais. O anglų kalbos mokytojai nežino, kaip mokyti neregius ir silpnaregius. Jungtinėse Valstijose anglų kalbos nemokantys mokiniai sudaro beveik dešimt proc. visų mokinių. Jie atvyksta į Jungtines Valstijas iš viso pasaulio, jų gimtosios kalbos labai įvairios, skiriasi tėvynėje įgytos žinios. Kai kurie atvykėliai savo šalyse visai nelankė mokyklos. Regos negalią turintiems mokiniams reikalingas specializuotas mokymas, o kad išmoktų anglų kalbą, jie patiria sudėtingesnių iššūkių nei regintieji. Šiame straipsnyje aprašyta, su kokiomis kliūtimis per anglų kalbos pamokas susiduria regos negalią turintys mokiniai ir kaip jiems padėti įgyti raštingumo įgūdžių. Skatinamas bendradarbiavimas tarp anglų kalbos mokytojų, dalykų mokytojų ir tiflopedagogų.
Robinas Stewartas su bendraautoriais ragina Brailio rašto mokymą pradėti nuo mokinio žinių įvertinimo (Using Appropriate Assessment to Plan Braille Literacy Instruction). Norint išmokyti Brailio rašto, reikia žinoti, kokios yra stipriosios mokinių pusės ir kokie jų poreikiai. O norint parengti gerus mokymo planus, svarbu įvertinti, kokių Brailio rašto įgūdžių mokinys turi įgyti. Autoriai, naudodami skaitymo vertinimo metodą (Kamei-Hannan ir Ricci, 2015) ir Brailio rašto skaitymo analizės lentelę (Harley, 1997), nustatė, kuriose srityse antros klasės mokiniui reikia gerinti Brailio rašto įgūdžius. Įvertinus nustatytos konkrečios mokymo užduotys: išmokyti suprasti paskutinius žodžių garsus ir įvardyti, kokiomis raidėmis užrašomi paskutiniai garsai žodyje, atskirti trumpus ir ilgus balsius, identifikuoti raides. Mokinys, skaitydamas Brailio raštu, darė specifinių klaidų (sukeisdavo raides). Po tam tikro laiko paaiškėjo, kad vaiko Brailio rašto įgūdžiai pagerėjo.
Apie garsinio vaizdavimo mokymą rašo Jackie Xiu Yan „Garsinio vaizdavimo kursas universiteto vertimo žodžiu specialybės studentams“ (Introducing Audio Describer Training in University Interpreting Classes). Šiame straipsnyje pristatomas garsinio vaizdavimo mokymo modulis Honkongo universiteto vertimo žodžiu programoje. Garsinis vaizdavimas – vaizdų pavertimas žodžiais – regos negalią turintiems žmonėms padeda pasiekti audiovizualinius produktus. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje nurodyta, kad neįgalieji turi turėti „prieigą prie televizijos programų, filmų, teatro ir kitos kultūrinės veiklos prieinamais formatais“ (Jungtinių Tautų organizacija, 2006). Garsinio vaizdavimo kursas būsimiems vertėjams – galimybė susipažinti su šia sritimi, geriau suprasti prieinamumo problemas. Remiantis garsinio vaizdavimo ir vertimo žodžiu bendrumu, buvo vertinama studentų parengto garsinio vaizdavimo kokybė. Dalyvauti vertinime buvo pakviesta neregė, studentams tai buvo gera proga sužinoti vartotojo nuomonę. Po mokymų buvo atlikta apklausa, kuri parodė, kad studentai yra stipriai motyvuoti mokytis garsinio vaizdavimo vertimo žodžiu paskaitose.
Ali S. Brianas rašo apie smegenų sukrėtimo nustatymą regos sutrikimų turintiems asmenims (Concussion Protocols for Individuals With Visual Impairments: A Brief Report). Straipsnyje siūloma sukurti smegenų sukrėtimo diagnostiką, specialiai pritaikytą regos sutrikimų turintiems asmenims. Yra įrodymų, kad tokiems asmenims gresia didesnis pavojus patirti galvos traumas sportuojant ir aktyviai leidžiant laisvalaikį, bet smegenų sukrėtimas jiems ne visada diagnozuojamas. Taip gali būti dėl to, kad po traumos atliekamas regos ir regos-kognityvinės funkcijos įvertinimas, o dabartiniai smegenų sukrėtimo vertinimo įrankiai neleidžia diagnozuoti smegenų sukrėtimo sutrikusios regos asmenims, tam reikia specialių testų. Būtina vertinti vestibuliarinės sistemos būklę, kūno pusiausvyrą, naudoti liečiamuosius metodus, skirtus pusiausvyrai patikrinti. Galima atlikti autonominės nervų sistemos disfunkcijos tyrimą, siekiant neregiams ar silpnaregiams padėti sugrįžti į sportą arba aktyvią kasdienę veiklą.
Žurnalo pabaigoje pateikiama knygos „Kūdikių, kuriems diagnozuotas cerebrinis paralyžius, apžvalga: regėjimo gebėjimų puoselėjimas ir vystymas ankstyvoje vaikystėje“ apžvalga: (Mindy S. Ely. A Review of Babies with CVI: Nurturing Visual Abilities and Development in Early Childhood. – Anne McComiskey. Louisville, KY: APH Press, 2021, 301 p.; minkštas viršelis 44,95 USD; e-pub 31,95 USD).
Tai knyga apie pagalbą dėl cerebrinio paralyžiaus sutrikusią regą (CRS) turintiems kūdikiams. Autorė perteikia savo ilgametę patirtį, sukauptą dirbant su mažus vaikus auginančiais tėvais ir specialistais. Dėmesys CRS ir ankstyvajam ugdymui retai pasitaiko viename šaltinyje. CRS yra dažniausiai pasitaikantis labai mažų vaikų regos sutrikimas, tai yra populiariausia profesinio tobulėjimo tema tarp tiflopedagogų bei šią populiaciją aptarnaujančių orientacijos ir mobilumo specialistų. Recenzentė knygą perskaitė per savaitgalį, jos nuomone, knyga įdomi ir lengvai suprantama. Knyga suskirstyta į šešis logiškai išdėstytus skyrius. Po įvado aptariamas regos būklės įvertinimas, intervencijos programos planavimas ir praktinis įgyvendinimas. Rašoma apie fiziologines CRS priežastis, įtaką organizmo funkcijoms, vystymuisi, įskaitant regą. Autorė aprašo tėvų liūdesį dėl vaiko neįgalumo. Rašoma apie intervencinės programos planavimą, įgyvendinimą, pateikiami naudingi pasiūlymai. Tad ši knyga sudomins ne tik regos sutrikimų srities specialistus, ji bus naudinga visiems, dirbantiems su labai mažais vaikais, kenčiančiais dėl CRS, nes tai puikus praktinis vadovas.
Apžvalgą parengė Audronė Gendvilienė
Komentarai