Straipsnyje „Kultūrinė įvairovė vaikams skirtose knygose Brailio raštu“ (Cultural Diversity in Children’s Braille Books, autorės Monique A. Coleman, Judith Harrison) aprašoma knygų analizė, ieškant, kaip rasinė ir etninė įvairovė atsispindi Brailio raštu išleistose vaikiškose knygose. Reginčiųjų raštu išspausdintose vaikiškose knygose pernelyg retai aprašomi kitų kultūrų atstovai, todėl autorės nutarė panagrinėti, kokia padėtis neregiams vaikams skirtose knygose. Juk knygos ugdo jaunųjų skaitytojų supratimą apie visuomenės sandarą, padeda atpažinti save, susipažinti su kitomis kultūromis ir pasaulio šalimis. Tad Monique A. Coleman ir Judith Harrison išanalizavo 328 Brailio raštu knygas, įtrauktas į bibliotekos „Seedlings Braille Books for Children“ ir JAV Kongreso bibliotekos Nacionalinio aklųjų ir neįgaliųjų padalinio (NLS) internetinius katalogus.
Analizė parodė, kad „Seedlings” bibliotekos knygose tamsiaodžių veikėjų yra vos 12 proc., ir tik 14 proc. – NLS bibliotekos vaikiškose Brailio raštu knygose. Kultūriškai sąmoningam turiniui priskirta 68 proc. „Seedlings“ bibliotekos ir 86 proc. NLS bibliotekos knygų Brailio raštu. Turint omenyje daugiakultūrę ir daugiarasę JAV visuomenę, šio tyrimo rezultatai autorėms sukėlė nerimą. Jos ragina vaikiškų Brailio rašto knygų leidyklas skubiai taisyti padėtį.
Straipsnis apie užrašų kokybę ant vaistų pakuočių: „Vaistų pakuočių formos, vartotojų amžiaus ir regėjimo aštrumo įtaka receptinių vaistų etikečių perskaitymo kokybei“ (Effect of Container Shape, Age, and Visual Acuity on the Readability of Prescription Label Information in Persons With Visual Impairments, autorės Elyse Connors, Helen Lee, Dae Kim). Jau senokai pastebėta, kad žmonės, turintys regėjimo negalią, receptinių vaistų etiketes perskaito greičiau, kai etiketės yra ant plokščių paviršių, o ne apvalių. Šiame tyrime toliau gilinamasi į etikečių perskaitymo temą, matuojant etikečių ant įvairių formų pakuočių – dėžučių ir buteliukų – perskaitymo greitį ir tikslumą, ir atsižvelgiant į skaitančiųjų amžių ir regėjimo aštrumą.
Brailio rašto naudotojams aktualus straipsnis: „Reikia kurti universalią matematinę Brailio ženklų sistemą“ (Towards a Universal Mathematical Braille Notation, autoriai Annemiek van Leendert, Michiel Doorman, Paul Drijvers ir kiti).
Pasaulyje matematinė Brailio rašto sistema gerokai skiriasi. Šio tyrimo pirmutinis tikslas buvo susidaryti bendrą vaizdą apie matematinių Brailio rašto ženklų įvairovę, o paskui ištirti, kaip matematiniais Brailio rašto ženklais, vartojamais skirtingose šalyse, padedama Brailio rašto skaitytojams perskaityti matematines išraiškas – funkcijas, aritmetines operacijas ir kt. Rezultatai parodė, kad daugumos šalių matematinėse Brailio rašto ženklų sistemose yra ženklų, Brailio rašto naudotojus perspėjančių apie trupmenos pradžią ir pabaigą, ir kad kiekvienos šalies matematinė Brailio rašto sistema yra savita ir prasminga, bet vertėtų sukurti universalią, vienodą sistemą.
Šis straipsnis naudingas turintiems pigmentinį retinitą ir kitų tinklainės patologijų: „Regos reabilitacija implantavus tinklainės protezą: ataskaita apie 18 mėnesių reabilitaciją nuo kandidato atrankos iki paskesnio stebėjimo“ (Visual Rehabilitation after Retinal Prosthesis Implantation: An 18-month Case Report, From Candidate Selection to Follow-Up, autoriai Mathieu Carignan, Marie Courchesne, Sylvie Cantin ir kiti).
Autoriai mini, kad yra įvairių tinklainės implantų, nuolat kuriami vis nauji. Tinklainės protezai – daug žadanti galimybė, nes pagerina regėjimą sergantiems tinklainės distrofija. Šio tyrimo tikslas buvo aprašyti kandidatų atrankos procesą, atrinktą vieną asmenį apmokyti naudotis Argus II tinklainės protezų sistema (TPS) ir ištirti jos poveikį sensorinėms ir psichikos funkcijoms, žmogaus veiklai ir kasdieniam gyvenimui. Argus II implantavimas yra gerai žinoma operacija, paprastai trunkanti tik kelias valandas. Procedūrą atlieka patyręs tinklainės chirurgas. Implantuotas Argus II protezas yra užpakalinėje akies dalyje, jis nėra matomas kitiems. Kartu su implantu naudojami išoriniai priedai, įskaitant akinius su įmontuota kamera ir nedidelį nešiojamąjį apdorojimo bloką, kuris kartu fiksuoja ir apdoroja vaizdo signalus, siunčiamus į implantą.
65 metų vyrą, sergantį pigmentiniu retinitu, visiškai nematantį, daugiau nei 18 mėnesių stebėjo daugiadalykė komanda. Kai žmogui buvo implantuotas tinklainės protezas, jam du kartus per savaitę buvo skirta 10 savaičių reabilitacijos programa. Tinklainės protezas pagerino tiriamojo aktyvumą, tačiau žmogus neįsitraukė į jokias veiklas savo gyvenamojoje aplinkoje. Nepaisant reabilitacijos komandos pastangų tramdyti didelius vartotojo lūkesčius, po implantavimo sustiprėjo žmogaus sielvartas dėl prasto regėjimo. Daroma išvada, kad naujos technologijos gali paskatinti vartotojus svajoti apie nerealias galimybes, o nepagrįstus lūkesčius suvaldyti turi padėti specialistų komanda.
Tiflopedagogams aktualus straipsnis „Kaip tiflografiką suvokia neregiai mokiniai ir kokia strategija naudojasi, ją tyrinėdami ir apie tai pasakodami“ (Graphics Out Loud: Perceptions and Strategic Actions of Students With Visual Impairments When Engaging With Graphics, autoriai Kim T. Zebehazy, Adam P. Wilton, Bhagyalaxmi Velugu).
Mokyklose svarbu pasitelkti tiflografiką, nes taip užtikrinama, kad neregiai galėtų mokytis STEAM dalykų – fizikos, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos. Šiame tyrime buvo panaudotas mąstymo balsu metodas, o mokinių balsu išsakytų minčių išrašai buvo vėliau išanalizuoti pritaikius kodavimą, pagrįstą grafinio interpretavimo modeliu (MoGI); o po atsakymai buvo išanalizuoti dar kartą, atsižvelgiant į tiflografikos suvokimo našumą, terpę ir sudėtingumą. Kai spausdintinę grafiką tyrinėjo regintieji, ir kai tiflografiką čiuopė neregiai, kiekviename MoGI komponente buvo nustatyti skirtumai, ypač skyrėsi suvokimo kokybė. Geriau mokantieji suprasti grafiką galėjo geriau suformuluoti, kokią naudoja strategiją, ir įvardyti strategijų pasirinkimo priežastis. Sesijų išrašai suteikė papildomų duomenų, patvirtinančių MoGI komponentų tarpusavio priklausomybę. Tyrimo nauda praktikams: mąstymo garsiai metodą pravartu naudoti vertinimo metu ir mokant dirbti su tiflografika mokinius, turinčius regėjimo sutrikimų.
„Matricos metodo taikymo ankstyvojoje intervencijoje dirbant su neregiais ar silpnaregiais vaikais socialinis pagrįstumas (The Social Validity of Using the Matrix Approach in Early Intervention With Children Who Are Blind or Have Low Vision, autoriai Mindy S. Ely, Michaelene M. Ostrosky, Allison Barton). Rašoma apie socialinį pagrįstumą ir kaip jis padeda suprasti mokymo naudą. Tyrimui duomenys buvo paimti iš didesnio vieno atvejo tyrimo. Siekiant įrodyti socialinį pagrįstumą, buvo pasirinkti atitinkami duomenų šaltiniai, įskaitant interviu su vaikų tėvais ir specialistais prieš ankstyvąją intervenciją bei po jos. Buvo užregistruoti vaikų tėvų tikslai, ko jie tikisi iš ankstyvosios intervencijos.
Nutarę išmatuoti socialinį pagrįstumą, mokslininkai išsiaiškino praktinius dalyvių poreikius. Pabrėžiama, kad yra naudinga rinkti socialinio pagrįstumo duomenis įvairiuose tyrimo taškuose. Be to, suinteresuotųjų šalių perspektyvos išklausymas gali suteikti vertingų įžvalgų. Tyrimo praktinė nauda ta, kad buvo įrodytas matricos metodo naudingumas, jis skatina specialistų bendradarbiavimą ankstyvosios intervencijos metu.
Tiflopedagogams aktualus straipsnis „Tiflopedagogų ir orientacijos bei mobilumo specialistų rengimas fizinio aktyvumo, kūno kultūros ir sporto mokymui“ (Professional Preparation of Teachers of Students With Visual Impairments and Orientation and Mobility Specialists Regarding Physical Activity, Physical Education, and Sport, autoriai Jennifer Sladewski, Lauren J. Lieberman, Pamela Haibach-Beach, ir kiti). Tyrimo tikslas – nustatyti, ar studijų metu būsimieji tiflopedagogai ir orientacijos bei mobilumo specialistai įgyja pakankamai žinių apie mokinių, turinčių regėjimo negalią, fizinio lavinimo, fizinio aktyvumo ir įvairių sporto šakų mokymą. 2020 m. 68 tiflopedagogai ir orientacijos bei mobilumo specialistai dalyvavo internetinėje apklausoje. Šis tyrimas buvo sukurtas apklausų įrankio Qualtrics svetainėje. 60 procentų dalyvių atsakė, kad studijų metu nebuvo skirta pakankamai dėmesio mokinių, turinčių regos negalią, kūno kultūros ir fizinio aktyvumo temai. Aštuoniasdešimt procentų dalyvių per studijų praktiką sužinojo labai mažai arba nieko nesužinojo apie dalykus, susijusius su fiziniu lavinimu, kūno kultūra ir sportu. 72 procentai apklausos dalyvių nurodė, kad norėtų daugiau žinoti apie fizinį aktyvumą, kūno kultūrą ir sportą. Daroma išvada, kad tiflopedagogai bei orientacijos ir mobilumo specialistai nėra tinkamai pasirengę ir negali padėti kūno kultūros mokytojams, kad fizinė veikla, kūno kultūra ir sportas taptų prieinami regos negalią turintiems mokiniams. Daroma išvada, kad tiflopedagogų ir orientacijos ir mobilumo specialistų mokymo programose turėtų būti skiriama daugiau dėmesio regos negalią turinčių mokinių fizinio aktyvumo, kūno kultūros ir sporto temoms.
„Ar žinote, kaip neregiai pereina gatvę? Apie tai, kaip imituojant atsidurti kitų kailyje“ (Do You Know How People Who Are Blind Cross Streets? Mentally Stepping into Another’s Shoes Through Imitation, autoriai Güleris Arsalas, Joelis Sussas, Paulas Wardas). Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar regintys žmonės supranta, kaip mąsto neregiai ir silpnaregiai. Tyrimas buvo sutelktas į gatvės perėjimo užduotį. Dalyviai – 15 regos negalią turinčių ir 21 regintis asmuo. Reginčiųjų grupę sudarė 6 orientacijos ir mobilumo specialistai ir 15 reginčių asmenų, nedažnai bendraujančių su regos negalią turinčiaisiais. Dalyviai du kartus papasakojo, ką mano apie perėjimo per gatvę užduotį: vieną kartą jie „neapsimetinėjo“ ir vieną kartą „apsimetinėjo“. Atlikdami neapsimetinėjusiųjų vaidmenį, dalyviai papasakojo, kaip elgtųsi eidami per gatvę pagal savo tikrąją regėjimo būseną. Atlikdami apsimetinėjusiųjų vaidmenį, regos negalią turintys dalyviai apsimetė, kad neturi regėjimo sutrikimų, o regintys – kad nemato. Jų pasisakymai buvo užrašyti ir vėliau išanalizuoti naudojant teminę analizę.
Tyrimo išvados tokios: regintys asmenys, retai bendraujantys su regos negalią turinčiais žmonėmis, nelabai sėkmingai „apsimeta nematančiais“, o tai rodo, kad jiems sunku suprasti regėjimo negalią turinčių žmonių požiūrį. Matantys orientacijos ir mobilumo specialistai geriau supranta regos neįgaliuosius, nes su jais susiduria juos mokydami ir tiesiogiai bendraudami kitomis aplinkybėmis. O štai kitiems specialistams, pvz., pritaikytų technologijų kūrėjams, būtų naudinga dalyvauti regos negalią turinčių žmonių socialiniame gyvenime, kad juos suprastų.
„Kaip išlaikyti aklųjų mokyklas įtraukiojo ugdymo eroje: pagrindiniai sėkmės elementai“, (Keeping Schools for Blind Students Vital in an Era of Inclusion: Key Elements for Success, autorės Hisae Miyauchi, Danene Fast, Tiffany Wild). Šio tyrimo tikslas – sužinoti, kokių priemonių imasi JAV aklųjų mokyklos, siekdamos išlikti, ar jos tebemoko regos negalią turinčius mokinius, ir išnagrinėti šių mokyklų teikiamas paslaugas. Šiame tyrime buvo atlikti kokybiniai interviu su mokyklų administratoriais, darbuotojais ir mokytojais iš keturių JAV aklųjų mokyklų.
Rezultatai parodė, kad visos mokyklos, įtrauktos į šį tyrimą, turi galimybę aptarnauti platų regėjimo negalią turinčių mokinių spektrą. Siekiant teikti aukštos kokybės paslaugas, derinamas tiesioginis ir nuotolinis mokymas. Be to, mokyklos daug dėmesio skiria partnerysčių su kitomis ugdymo įstaigomis savo valstijose mezgimui. Pagrindinė aklųjų mokyklų ideologija – įtraukiojo ugdymo vertė, tikėjimas, kad kiekvienas mokinys turi gauti kokybišką išsilavinimą, ir siekis, kad mokyklos, skirtos neregiams, išliktų aktualios įtraukties eroje. Visoms aklųjų mokykloms vadovauja asmenys, nestokojantys įkvepiančio, strateginio mąstymo.
Tyrimo praktinė nauda ta, kad aprašyta, kaip specializuotoms aklųjų mokykloms išlaikyti savo svarbą įtraukiojo ugdymo eroje, ir kaip svarbu ieškoti naujų kelių tradicinėse ugdymo programose. Šiame tyrime apibūdinamos sėkmingos praktikos ir ideologijos, kurias gali įgyvendinti specialiosios mokyklos. Pripažįstant tradicinį internatinės mokyklos veiklos stilių, siūloma jį derinti su įtraukiaisiais ugdymo modeliais ir tokiu būdu sukurti tvarią mokymo programą, tinkamą mokiniams, turintiems regėjimo sutrikimų.
„Kokie elementai turi įtakos tiflografikos atpažinimui“ (Constituent Elements Affecting the Recognition of Tactile Graphics, autoriai Chih-Fu Wu, Hsiang-Ping Wu, Yung-Hsiang Tu). Dar vienas straipsnis šiame numeryje, skirtas tiflografikai – liečiamiesiems piešiniams ir brėžiniams. Tiflografikoje gali būti atvaizduojami skirtingo dydžio objektai, skiriasi jų vaizdavimo būdas ir sudėtingumas. Autoriai atliko tyrimą, atsižvelgdami į šiuos tris veiksnius. Tirdami atvaizdavimo veiksnį, įvedė naują lygmenį, kuriame apjungė linijinį piešinį, LP ir tekstūruotą piešinį, TP, jį pavadinę tekstūruotu linijiniu piešiniu (TLP).
Į tyrimą buvo įtraukta 18 dalyvių, nematančių nuo gimimo. Jų buvo paprašyta atpažinti, kas pavaizduota tiflografikoje. Tiflografikos pavyzdžiai skyrėsi pagal vaizduojamo objekto dydį (didelis, vidutinis ir mažas objektas), vaizdavimo būdą (TP, LP ir TLP) ir sudėtingumą (lengvi ir sudėtingi piešiniai). Tyrėjai užregistravo atpažinimo laiką, tikslumą, bei atliko trijų krypčių dispersijos analizę.
Rezultatai: mažiems objektamd, pavaizduotiems tiflografikoje, atpažinti reikėjo mažiau laiko nei didelių, mažų objektų atpažinimo tikslumas taip pat buvo geresnis nei vidutinių. Tyrinėjant tiflografiką, sukurtą iš tekstūruotų linijų (TLP), mažų ir vidutinių objektų tiflografika buvo tiksliau atpažįstama nei didelių. Daroma išvada, kad kadangi nedidelių objektų, pavaizduotų tiflografikos pavyzdžiuose, dydžiai buvo panašūs į tikrų objektų dydžius, eksperimento dalyviams juos buvo lengviau atpažinti. Jei TLP būdu atvaizduojami vidutinio dydžio objektai, svarbiausius komponentus galima pateikti detaliai, o tai padeda juos identifikuoti. Tačiau jei TLP būdu atkuriami dideli daiktai, juos atpažinti sunkiau. Tyrimo praktinė nauda: tiflografikoje rekomenduojama objektus pateikti santykiu 1:1, rinktis vaizduoti mažus objektus: puodelius, namų aptyvokos reikmenis, kurios neregiai gerai žino. Vaizduojant vidutinio dydžio daiktus svarbiausia piešinio sritis gali būti pateikiama uždaromis plokštumomis, o ne tokios svarbios sritys – linijomis.
Šiame straipsnyje rasite naudingų įžvalgų apie silpnaregiams tinkamiausią apšvietimą: „Sutrikusio regėjimo įtakos apšvietimo reikalavimams tyrimas“ (An Investigation of the Implications of Visual Impairment for Illumination Requirements, autoriai Nico Hauckas, Ardeshiras Mahdavi). Šiame tyrime gilinamasi į apšvietimo temą, į tai, koks apšvietimas labiau tinka silpnaregiams. Tyrimui buvo naudojamas kompiuterio monitorius su reguliuojamu ryškumu. Testais nustatytas dalyvių regėjimo efektyvumas esant skirtingam ekrano skaisčiui ir akinimui. Be to, interviu metu sutrikusio regėjimo dalyvių buvo prašoma pasidalinti subjektyviais įspūdžiais. Tyrime dalyvavo 98 asmenys, turintys regėjimo sutrikimų, ir 38 gerai matantys asmenys.
Paaiškėjo, kad dauguma silpnaregių pageidauja specialių apšvietimo sąlygų. 50 proc. šios grupės žmonių reikia ryškesnio apšvietimo. Be to, 75 proc. šios grupės žmonių yra ypač jautrūs akinimui. Taip pat akivaizdžios prisitaikymo prie pasikeitusio apšvietimo problemos ir dėl nevienodo apšvietimo kylantys sunkumai. Į šį tyrimą įtrauktų silpnaregių rega turėjo labai mažą kontrasto slenkstį, be to, jie jautė didesnį subjektyvų diskomfortą dėl netinkamo apšvietimo, palyginti su gerai matančiais asmenimis.
Dauguma silpnaregių teigė, kad maksimaliam regėjimo efektyvumui pasiekti jiems reikia ryškiau apšviesti darbo vietą. Tačiau maždaug ketvirtadalis dalyvių sakė, kad jų regėjimo našumas geresnis esant mažesniam apšviestumui, nes jie ypač jautrūs akinimui. Apskritai, akinimas turėjo lemiamos įtakos tyrimo dalyvių, kurių regėjimas sutrikęs, matymo kokybei. Tad šis tyrimas dar kartą patvirtino, kaip svarbu vengti akinimo ir užtikrinti vienodą bendrąjį apšvietimą (pvz., naudojant netiesioginį apšvietimą), taip pat vengti staigių apšvietimo pokyčių – pravartu numatyti tarpinę zoną tarp skirtingai apšviestų vietų.
„Apie nepatenkintus poreikius asmenų, patyrusių ūminę akių traumą“ (Unmet Needs of Individuals with Acute Traumatic Eye Injury, autorės Angela M. Gerolamo, Alexzandra Gentsch, Rachel Alexander). Nors trauminiai akių sužalojimai gali turėti didžiulį poveikį asmeniui ir visuomenei, jie menkai ištirti. Tad šio tyrimo tikslas – ištirti asmenų patirtį po traumos, dėl kurios žmonės neteko regėjimo, ir nustatyti šių žmonių poreikius. Mokslininkai atliko pusiau struktūruotus interviu su asmenimis, netekusiais regos po traumų, kurie gydėsi specializuotoje miesto akių ligoninėje. Dalyviai taip pat pateikė savo demografinius duomenis ir užpildė Nacionalinio akių instituto vizualinio funkcionavimo klausimyną-25 (VFQ-25). Kokybiniams duomenims analizuoti naudota turinio analizė, duomenims apibendrinti – aprašomoji statistika.
Po pokalbių su 26 dalyviais paaiškėjo trejopi pacientų poreikiai: informaciniai, funkciniai ir psichosocialiniai. Žmonėms trūko daugiau informacijos apie tai, ko ilgainiui tikėtis apie savo akių sveikatą, jie įvardijo, kad negalėjimas vairuoti paveikė jų kasdienį gyvenimą. Dalyviai pateikė pasiūlymus, kaip būtų galima patenkinti funkcinius poreikius, įskaitant pagalbą nuvežant į susitikimus, fizinę terapiją ir užimtumo terapiją. Dalyviai taip pat aptarė, kaip akių trauma paveikė jų pragyvenimo šaltinius ir uždarbį, nes nemažai tyrimo dalyvių patyrė didelių psichikos sveikatos problemų. Kai kurie išreiškė pageidavimą turėti sveikimo trenerį, susitikti su patyrusiais panašias traumas, dalyvauti paramos grupėse ir gauti psichikos sveikatos paslaugas, nes tai padėtų išspręsti psichosocialinius poreikius. Tyrimas atskleidė, kad labai trūksta paslaugų, kurios atlieptų trauminius akių sužalojimus patyrusių asmenų poreikius. Šis mokslinis darbas svarbus tuo, kad pagrindžia poreikį kurti integruotas intervencijas, kuriose akcentuojamas psichosocialinis ir funkcinis sveikimo aspektai.
„Kas slypi už užimtumo rodiklių: regos sutrikimų turinčių žmonių užimtumo tęstinumas“ (Beyond Employment Rates: Continuity of Employment for People with Visual Impairments, autorės Michele C. McDonnall, Jennifer L. Cmar, Zhen S. McKnight). Šiam tyrimui buvo naudojamasi nacionaliniais JAV statistikos rinkiniais (ACS ir SIPP), siekiant ištirti darbingo amžiaus suaugusiųjų, turinčių regos sutrikimų, užimtumo tęstinumą. Nustatyta, kad vienerių metų laikotarpiu mažiau žmonių su regėjimo negalia dirbo nenutrūkstamai nei neturinčių regos sutrikimų, nors skirtumas tarp grupių buvo palyginti mažas. Šiek tiek didesnis skirtumas rastas tarp vyrų, turinčių regėjimo sutrikimų, ir vyrų be regos sutrikimų, palyginti su regėjimo negalią turinčiomis moterimis ir gerai matančiomis moterimis. Abiejose grupėse moterys per metus nenutrūkstamai dirbo rečiau nei vyrai, nors tarp žmonių su regėjimo negalia skirtumas tarp vyrų ir moterų buvo minimalus (1,6 procentinio punkto). Vidutiniškai regos negalią turintys žmonės per metus dirbo maždaug dviem savaitėmis trumpiau nei žmonės be regėjimo sutrikimų.
Apibendrinant teigiama, kad tarp žmonių, turinčių regėjimo sutrikimų, yra mažiau nenutrūkstamai dirbančių vienerių metų laikotarpiu lyginant su gerai matančiais, be to, sutrikusios regos asmenys per metus dirba vidutiniškai dviem savaitėmis trumpiau. Būsimuose tyrimuose ketinama įvertinti kitą duomenų grupę (2017–2020 m.), kai duomenys bus paskelbti, ir atsižvelgti į COVID-19 pandemijos poveikį.
„JAV suaugusiųjų užimtumo skirtumai priklausomai nuo geografinės padėties ir regėjimo sutrikimo būklės“ (Geographic Variation in Employment for U.S. Adults by Visual Impairment Status, autoriai Phoebe Tran, Lam Tran, Liem Tran). Jungtinėse Valstijose yra maždaug 3,2 milijono suaugusiųjų, turinčių regėjimo sutrikimų (t. y. aklųjų arba silpnaregių, 2016 m. duomenys). Šie asmenys susiduria su neproporcingai žemu užimtumo lygiu, palyginti su asmenimis, neturinčiais negalios – 2017 m. šalies mastu užimtumas šiose dviejose grupėse buvo atitinkamai 44,2 proc. ir 79,4 proc. Nors kai kuriuose tyrimuose buvo nagrinėtas suaugusiųjų, turinčių regėjimo negalią, užimtumas JAV nacionaliniu lygmeniu, nežinia, ar regos neįgaliųjų užimtumas skiriasi geografiškai. Naudodamiesi BRFSS (Behavioral Risk Factor Surveillance System) duomenimis tyrėjai nustatė, kad JAV suaugusiųjų, turinčių ir neturinčių regos sutrikimų, užimtumas nacionaliniu, regioniniu ir valstijų lygmenimis yra skirtingas.
Tyrime dalyvavo 840 759 asmenys, iš kurių 4,4 proc. nurodė turintys regėjimo sutrikimą. Nacionaliniu mastu žmonių, turinčių sutrikusią regą, užimtumo lygis buvo 40,5 proc., palyginti su 69,4 proc. tarp neturinčių regėjimo sutrikimų. Iš JAV regionų suaugusiųjų, turinčių regėjimo sutrikimų, didžiausias užimtumo lygis buvo šalies vakaruose (45,3 proc.), o žemiausias – pietuose (37,5 proc.). Regėjimo negalią turinčių asmenų užimtumas tarp valstijų labai skyrėsi: aukščiausias buvo Jutoje (55,8 proc.), o žemiausias Alabamoje (27,6 proc.). JAV regionai ir valstijos, kuriose žmonių, turinčių regėjimo negalią, užimtumo lygis buvo aukštesnis, dažniausiai buvo tie, kur yra pakankamai didelis asmenų be regėjimo sutrikimų užimtumo lygis.
Aukštesnis išsilavinimas yra susijęs ne tik su mažesniu nedarbu, bet ir su aukštesnėmis pareigomis ir didesniu atlyginimu. Tarp JAV suaugusiųjų, turinčių regėjimo negalią ir nebaigusių vidurinės mokyklos, 24 proc. turi darbą, o tarp asmenų su regėjimo negalia, baigusių vidurinę mokyklą ir koledžą, užimtumo lygis yra atitinkamai 37 proc. ir 65 proc. Be to, aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys, turintys regėjimo sutrikimų, per metus uždirba 10 800 USD daugiau nei jų bendraamžiai, baigę tik vidurinę mokyklą. Naujausi duomenys rodo, kad tik 15 proc. asmenų su regėjimo negalia yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, palyginti su 30 proc. neturinčių regėjimo sutrikimų, todėl reikia skubiai susirūpinti regėjimo negalią turinčių asmenų išsilavinimo gerinimu. Būtų pravartu turėti paramos programas besimokantiems regėjimo neįgaliesiems – tai būtų finansinė parama pagalbinėms technologijoms įsigyti ir tiflopedagogų skyrimas vaikams nuo darželio iki 12 klasės. Šios programos paskatintų sutrikusios regos jaunuolius stoti į aukštąsias mokyklas. Tokias programas vertėtų įgyvendinti ten, kur regėjimo negalią turinčių asmenų užimtumas yra žemiausias, pavyzdžiui, JAV pietuose.
Apie reabilitaciją JAV senjorų, kuriems nusilpo rega, skaitykite straipsnyje „Savarankiškumo programos vyresnio amžiaus neregiams Jungtinėse Amerikos Valstijose: tendencijos, pagrįstos geriausia vyresnio amžiaus neregiams skirtos programos administravimo praktika, (Independent Living Older Blind Programs in the United States: State Trends Based on Best Practices in the Administration of the Older Blind Program, autoriai Sylvia Stinson-Perez, Anne H. Lang).
Kiekviena JAV valstija, teritorija bei Kolumbijos apygarda gauna federalinį finansavimą iš Reabilitacijos paslaugų administracijos Specialiojo ugdymo ir reabilitacijos tarnybų biuro vykdyti programai, skatinančiai regos negalią turinčių vyresnio amžiaus žmonių (t. y., aklųjų ar silpnaregių) savarankiškumą. Ji žinoma kaip „Vyresnio amžiaus neregių savarankiško gyvenimo programa”. Programa gali pasinaudoti 55 metų ir vyresni neregiai arba silpnaregiai, kurie nesiekia užimtumo, o tik nori tapti savarankiškesni buityje. Be to, programa siekia didinti visuomenės supratimą apie iššūkius, su kuriais susiduria vyresni neregiai.
Pasinaudoti OIB paslaugomis gali labai daug žmonių. 2017 m. Amerikos bendruomenių apklausos duomenimis, daugiau nei 3 milijonai 65 metų ir vyresnių asmenų teigiamai atsakė į klausimą: „Ar esate aklas, arba ar jums sunku matyti net su akiniais? (JAV surašymo biuras, 2017). Kadangi milijonai vyresnio amžiaus amerikiečių netenka regėjimo, OIB programos yra labai reikalingos, nes padeda išlaikyti savarankiškumą kasdieniame gyvenime. OIB programos metu išmokstama įgūdžių, reikalingų apsipirkti ir pasigaminti maistą, savarankiškai vartoti vaistus, keliauti, pvz., naudotis viešuoju transportu ir pereiti per gatvę, perskaityti reginčiųjų raštu išspausdintą medžiagą su pagalbinėmis technologijomis. OIB programos paprastai yra įtrauktos į valstybines profesinės reabilitacijos programas.
2019 m. pavasarį, naudojant prieinamą internetinių apklausų sistemą Qualtrics, anketą užpildė 45 OBI programų vadovai. Gauti duomenys buvo išanalizuoti naudojant SPSS 25 statistinės analizės programine įranga. Paaiškėjo, kad vienos programos dalyvių skaičius vidutiniškai yra 10–1000 klientų. Be to, respondentų buvo paprašyta nurodyti minimalius sertifikavimo reikalavimus. Paaiškėjo, kad dažniausiai buvo reikalaujama sertifikatų, išduotų Regėjimo reabilitacijos ir švietimo specialistų sertifikavimo akademijos (ACVREP) arba Nacionalinės aklumo specialistų sertifikavimo tarybos (NBPCB).
OIB programoms teikti Jungtinėse Valstijose naudojami įvairūs administraciniai ir paslaugų teikimo modeliai. Šis tyrimas padėjo išsiaiškinti, kuri praktika yra veiksmingiausia. Tyrimo metu surinkti duomenys apie OIB programas padėjo geriau suprasti, kaip šios programos veikia, įvertinti dabartinę praktiką ir pasiūlyti, kaip gerinti jos veiklą. Pateikiamos išvados su geriausios praktikos pavyzdžiais, kurie yra išsamiai aptarti pačioje tyrimo ataskaitoje.
Padaryta išvada, kad OIB programos turi ribotus finansinius ir personalo išteklius, to nepakanka, kad būtų galima užtikrinti pačias geriausias reabilitacijos paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms, praradusiems regėjimą. Biudžeto apribojimai ir personalo problemos yra ilgalaikės kliūtys OIB programoms Jungtinėse Valstijose. Didesnis valstijų ir federalinis finansavimas padėtų OIB programoms tobulėti, nes būtų galima įdarbinti aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir juos išlaikyti.
Straipsnis apie orientavimąsi aplinkoje pagal aidą: „Konfrontacijos naudojimas testuojant echoidentifikaciją: naujokų, besimokančių echoidentifikacijos, pagrindinė suvokiama erdvė“ (Confrontation Testing Echoidentification: Principle Perceptual Space for Novice Echoidentifiers, autorės Dawn L.Anderson, Sarahelizabeth J. Baguhn). Regėjimo negalią turintys žmonės pasitelkia kitus pojūčius, kurie padeda suprasti supantį pasaulį. Klausa dėl jos diapazono yra ypač naudingas pojūtis neregiams. Daugelis aklųjų ir silpnaregių natūraliai pasitelkia echolokaciją, nes šis būdas padeda suvokti supančią erdvę. Echolokacija padeda nustatyti objekto dydį, atstumą iki jo, bendrą formą ir kietumą. Objekto savybių nustatymas dar vadinamas echoidentifikacija. Echoidentifikacija yra bendras terminas kelioms echolokacijos formoms, kurias naudoja neregiai, eidami pėsčiomis, apibūdinti. Nuo sienos atsispindintis lazdelės galiuko garsas yra įprastas būdas išlaikyti ėjimo kryptį.
Straipsniuose, kuriuose rašoma apie echoidentifikacijos naudojimą, pabrėžiama, kad specialistai vis dar neturi aiškių instrukcijų, kaip mokyti neregius šių įgūdžių ir kuriose būtų paaiškinta, nuo ko pradėti mokyti echoidentifikacijos. Šio tyrimo autoriai keliose knygose ir straipsniuose aptiko specialistų nuomonę, kad neregiai iš pradžių geriausiai suvokia objektus, esančius tiesiai priešais juos. Orientacijos ir mobilumo specialistai moko klientus garsiai taukšėti lazdele ir klausytis to garso aido. Pavyzdžiui, lapoti krūmai sukurs kitokį aidą nei medinis suolas. Šis įgūdis yra labai naudingas norint rasti duris, einant palei didelį pastatą. Orientavimosi kursų dalyvius galima išmokyti naudoti echoidentifikavimą ne tik objekto vietai nustatyti.
Regintys žmonės taip pat gali išmokti echoidentifikacijos, nors neregiai tai daro geriau, matyt todėl, kad jų klausa labiau išlavinta ir jie turi daugiau patirties garsiniams stimulams interpretuoti. Echoidentifikavimo būdu galima nustatyti vietą (atstumą ir kryptį), bendrą daikto formą (kraštus, suprasti, ar jis įgaubtas, ar išgaubtas), dydį, medžiagą (vilną, lapiją, kietą paviršių), suprasti, ar daiktas vientisas, ar susideda iš dalių.
Šiame tyrime nagrinėjama pradedančiųjų, ką tik pradėjusių mokytis echoidentifikacijos, suvokimo zona. „Konfrontacijos testavimas“ yra tipiškas metodas, naudojamas regėjimo laukui nustatyti, o šiame tyrime buvo naudojama panaši procedūra echoidentifikavimo užduočiai, siekiant nustatyti atitinkamą suvokimo lauką naudojantis klausa. Aprašyta, kokius objektus surasti pirmiausia mokomi naujokai.
„Kokybinės duomenų analizės metodai“ (Approaches to Qualitative Data Analysis, autorius dr. Robertas Wallas Emersonas). Straipsnyje apžvelgiama kokybinės analizės atlikimo tvarka. Duomenys, gauti iš stebėjimų arba interviu, parengus jų išrašus, yra peržiūrimi, tada koduojami, siekiant nustatyti duomenų kategorijas, temas, organizacinę struktūrą. Tyrinėdami ideologijas ir įtraukias praktikas, taikomas aklųjų mokyklose, mokslininkai naudoja teminę analizę kartu su nuolatinio palyginimo metodu. Toks tyrimo planas iš esmės reiškia, kad kai yra skaitomi atsakymai iš kiekvieno interviu, eksperimentuotojas atsakymus suskirsto į kategorijas. Kiekvienas naujas interviu atsakymas įtraukiamas į esamą kategoriją arba sukuriama nauja. Tokiu būdu daugelis skirtingų atsakymų yra suskirstomi į mažesnes kategorijas, atspindinčias interviu atsakymų modelius. Šis paprasčiausias atsakymų skirstymo į kategorijas procesas kartais vadinamas atviruoju kodavimu. Atviras kodavimas tyrėjams padeda suprasti duomenis, nes visi reikšmingi fragmentai gauna etiketę arba kodą. Šie fragmentai gali būti frazės, ištisi atsakymai, žodžių grupės, išsakytos mintys arba įvykiai.
Tai „Journal of Visual Impairment and Blindness" 2022 Vol. 116 No. 2 straipsnių apžvalga. Žurnalą rasite Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje.
Parengė LAB vyresnioji bibliotekininkė tiflotyrai Audronė Gendvilienė
Komentarai