Šiame numeryje paskelbti straipsniai primena skaitytojams apie neįtikėtiną regos sutrikimų srities daugiadiscipliniškumą. Kiekvienas iš jų gali padėti geriau suprasti konkrečią sritį, kuri domina specialistus iš įvairių šalių.
Anglų psichologai Dell'Erba, Sousa ir Proulx nagrinėjo vizualinės patirties ir sociokultūrinio spaudimo reikšmę. Jie iškėlė susimąstyti verčiantį klausimą: ar dėl to, kad neregiai negali tiesiogiai pajusti visuomenės spaudimo siekti turėti idealiai gražų, atletišką kūną, jie neturi vidinio poreikio siekti šių idealų? Norėdami atsakyti į šį klausimą, Dell'Erba ir jo kolegos pakvietė grupę vyrų ir moterų, nereginčių nuo gimimo ir apakusių vėlesniais gyvenimo metais, taip pat grupę reginčių asmenų ir, remdamiesi tyrimo dalyvių atsakymais į anketų klausimus, atsakymus palygino pagal lytį ir regos būklę. Rezultatai parodė, kad įgimtas aklumas turi pranašumų, – neregiai nesivaiko idealios išvaizdos. Be to, šiame tyrime yra įdomių duomenų apie vyrų ir moterų požiūrio į išvaizdą skirtumus.
Tyrėjos Jennifer Cmar ir Karla Antonelli apklausė suaugusiuosius, turinčius regos sutrikimų, apie naudojimąsi vaizdo konferencijomis ir neregiams pristatė 5 dienų pritaikytą darbo paieškos mokymą. Mokymo dalyviai įvertino turinio pateikimą ir savo įsitraukimo lygį, taip pat užpildė klausimyną, skirtą nustatyti kognityvinės apkrovos, kurią jie patyrė mokymų metu, lygį ir tipą. Tyrimo rezultatai naudingi žmonėms, kurie naudoja grupines vaizdo konferencijas dirbdami su regos negalią turinčiais dalyviais.
Mokslininkai iš Pakistano Arshad, Younas ir Amin apklausė 100 Pakistano Pandžabo provincijoje dirbančių optometrininkų, klausdami, ką jie žino apie silpnaregių reabilitaciją. Mokslininkai optometrininkų teiravosi apie silpnaregystės apibrėžtį, kokius veiksmus reikia atlikti, norint visapusiškai pasirūpinti silpnaregių rega, ir kokios kliūtys trukdo teikti tinkamas paslaugas silpnaregiams. Skaitytojai, be abejo, bus priblokšti, perskaitę, kad Pakistane yra 9 milijonai žmonių, kuriems diagnozuotas blogesnis nei 0,1 regos aštrumas. Dar labiau stebina tai, kad visoje šalyje yra tik apie 1 000 optometrininkų. Optometrijos specialistų trūkumas – viena iš daugelio kliūčių, apie kurias rašoma šiame straipsnyje.
Kitame straipsnyje skaitykite apie Brusegardo, Savaiano ir Vo, kurie Jungtinėse Amerikos Valstijose užsiima personalo rengimu, atliktą tyrimą. Jie susirūpino tiflopedagogų stygiumi šalyje. Bandydami išsiaiškinti problemos priežastis, autoriai sužinojo, kad skirtingose valstijose skiriasi aukštųjų mokyklų reikalavimai, keliami studentams, norintiems įgyti tiflopedagogo kvalifikaciją. Siekdami parodyti, jog jų įspūdžiai pagrįsti, tyrėjai išnagrinėjo tiflopedagogų sertifikavimo kriterijus Jungtinėse Amerikos Valstijose pagal 15 kintamųjų ir nustatė nemažai skirtumų. Remdamiesi tyrimo rezultatais, autoriai teigia, kad „sertifikavimo kriterijai atskirose valstijose išlieka nevienodi, o tai greičiausiai reiškia, kad sutrikusios regos mokiniams teikiamos skirtingo lygio švietimo paslaugos“.
Žurnalo numerio straipsniai parengti pagal psichologų, reabilitacijos specialistų, optometrininkų ir tiflopedagogų apklausas. Straipsniai priklauso skirtingoms sritims, tačiau juos sieja bendras rūpestis, kaip regos sutrikimų turintys asmenys suvokia pasaulį, kaip mokosi ir kokių trūkumų turi paslaugos, padedančios jiems lygiateisiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Journal of Visual Impairment and Blindness“, Volume 118 Issue 2, March–April 2024
Parengė Audronė Gendvilienė
Komentarai