More than Meets the Eye: What Blindness Brings to Art
(„Daugiau nei iš pirmo žvilgsnio: ką aklumas suteikia menui“)
Knygos autorė: Džordžina Klig (Georgina Kleege)
Leidimo metai – 2018, 162 psl. ISBN: 978-0-19-060436-3
Šiemet Lietuvos aklųjų bibliotekos akademinių knygų lentyną papildė nauja tiflotyrinė literatūra. Kartu su šia kolekcija įsigytos ir kelios knygos apie meno pateikimą silpnaregiams ir neregiams. Viena jų – tai knyga „More than Meets the Eye: What Blindness Brings to Art“ („Daugiau nei iš pirmo žvilgsnio: ką aklumas suteikia menui“, autorė Georgina Kleege). Neregė autorė rašo iš savo, kaip dviejų dailininkų dukters, pozicijos. Dėl šios patirties ji teigia, kad išmano apie meną, tačiau pripažįsta, kad šis teiginys yra iššūkis kultūrinei sampratai, kurioje sutapatinama galimybė matyti ir žinoti.
Knygoje analizuojama, kaip neregystė vaizduojama filosofijoje, vizualinėje kultūroje ir kognityviniuose moksluose. Bandoma įrodyti, kad tradicinis suvokimo supratimas remiasi pernelyg determinuotomis, vienareikšmėmis „lietimas-akliesiems“ ir „matymas-regintiesiems“ kategorijomis, tarsi kiti pojūčiai ir kitos pažinimo formos nevaidintų jokio vaidmens. Autorė teigia, kad toks redukuojantis vaizdinys dažnai daro įtaką rengiant muziejų prieinamumo programas neregiams, įskaitant ekskursijas lytėjimo būdu ir žodinį meno aprašymą. Knygoje šie pavyzdžiai iliustruojami neregių ir silpnaregių, daugiausiai menininkų, patirtimis. Joje taip pat iš pirmų lūpų pasakojama apie prieinamumo programas meno institucijose visame pasaulyje ir mąstoma, kaip neregių menininkų ir meno mylėtojų priėmimas gali pakeisti ateities muziejų praktiką ir estetines vertybes. Knyga yra labiau išsami samprotavimo pobūdžio esė, o ne mokslinis darbas ar vadovas. Joje siekiama parodyti, jog aklumas į meną atneša suvokimą, jog jame yra daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Knygą sudaro įvadas ir 9 skyriai.
Įvadas (Introduction)
Įžangoje apžvelgiama visa knyga ir pateikiama visų skyrių santrauka. Neregė autorė, kaip dviejų dailininkų dukra, yra galima muziejų prieinamumo programų dalyvė, ji kartu kritikuoja ir jų trūkumus. Pasak autorės, meno muziejų „tikslinė auditorija šiek tiek prieštarauja tikrovei. Atrodo, kad programos skirtos visiškai ir įgimtai akliems suaugusiems žmonėms, kurie ne tik neturi išankstinės meno istorijos patirties, bet ir menkai arba iš viso neišmano vaizdinės terminologijos. Man atrodo, kad tai nepaiso logikos ir demografijos, kai žinoma, jog didžioji dalis neregių ir silpnaregių žmonių industrializuotame pasaulyje yra suaugę žmonės, kurie anksčiau galėjo matyti. Be to, atrodo logiška, kad eilinis aklas suaugęs žmogus, gimęs tokiu ir galintis pasinaudoti šiomis paslaugomis, turi tam tikrų išankstinių žinių apie vizualųjį meną, meno istoriją, vizualinius terminus ir sąvokas. Tai mano atspirties taškas. Ar yra būdas suteikti prieigą neregiams prie vaizduojamojo meno, kuriems tai būtų naudinga ir kuri jų nenumenkintų?“ Autorė taip pat svarsto, kaip šis vienos mažumos – aklųjų ir silpnaregių – ir vienos kultūros vietos (meno muziejaus) tyrimas galėtų tapti ateities tyrimų pavyzdžiu.
1 skyrius: Hipotetinio neregio atkaklus gyvenimas (The Tenacious Life of the Hypothetical Blind Man)
Skyriuje apžvelgiama „žmogaus, gimusio aklu“ arba, kaip autorė vadina, „hipotetinio aklojo“ istorija tokių mąstytojų kaip Dekarto (Descartes), Loko (Locke) ir Didro (Diderot) teorijose. Jų reprezentacijos remiasi pernelyg determinuota, vienareikšme „aklojo rankų“ kaip „reginčiojo akys“ analogija. Toliau skyriuje reprezentacijos pateikiamos kartu su tikrų aklųjų, gyvenusių nuo XVIII a. iki šių dienų, biografiniais ir autobiografiniais pasakojimais, ypatingą dėmesį skiriant jų regos reiškinių, vaizduotės ir sapnų sampratos aptarimui.
2 skyrius: Prisilietimas prie mokslo (Touching on Science)
Nors „hipotetinis aklasis“ yra naudingas filosofinių mąstymo teorijų objektas, šis įvaizdis taip pat daro įtaką neuromokslininkų tyrimams. Antrame skyriuje apžvelgiami „atgauto regėjimo“ atvejų aprašymai nuo XVIII a. iki šių dienų. Šių atvejų scenarijus toks nuspėjamas, kad jie tapo tokių literatūrinių tekstų, kaip Vilko Kolinso (Wilke Collins) „Vargšė ponia Finč“ (Poor Miss Finch) ir Brajano Frielio (Brian Friel) „Moli Svynis“ (Molly Sweeney), siužetais. Toliau skyriuje aprašomi smegenų plastiškumo tyrimai, kurių metu neregiai tiriami įvairiais lytėjimo suvokimo ir mentalinio vaizdavimo aspektais.
3 skyrius: Matomas Brailio raštas, nematomas aklumas (Visible Braille, Invisible Blindness)
Skyriuje analizuojamas Brailio rašto ir kitų taktilinių elementų naudojimas viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, liftuose, menininkų darbuose, Franklino D. Ruzvelto (Franklin D. Roosevelt) memoriale Vašingtone. Skyriuje taip pat atidžiai nagrinėjamos taktilinės knygos, skirtos aiškinti vizualųjį meną akliesiems vaikams ir suaugusiesiems. Autorė teigia, kad, deja, Brailio raštas dažnai yra labiau aklumo priminimas nei tikra prieigos priemonė. Skyriuje taip pat pateikiami kai kurie neregių menininkų darbai, kuriais išsakoma, kaip paprastai suprantamas Brailio raštas.
4 skyrius: Prisilietimų turizmas (Touch Tourism)
Skyrius pradedamas aprašant ekskursiją Niujorko Modernaus meno muziejuje ir tęsiamas panašių programų nupasakojimu. Šios programos labai skiriasi pagal tai, kaip suprantamas neregių suvokimas ir kokie yra lūkesčiai. Skyriuje aptariamos kitos vietos, kuriose lankytojai ne vizualiai sąveikauja su architektūra ar kraštovaizdžiu. Programa Anglijoje „Katedros per lytėjimą ir garsą“ („Cathedrals through Touch and Sound“) ragina pripažinti, kad vertinant architektūrą įtraukiami ne tik regos pojūčiai. Panašiai ir Džordžo Seurato (Georges Seurat) paveikslo „Sekmadienio popietė Didžiosios Jatės saloje“ („Sunday Afternoon on the Island of La Grande Jatte“) topiarinė reprodukcija (topiarija – figūrinio medžių karpymo menas), nors ir neskirta akliesiems lankytojams, suteikia galimybę apčiuopomis ir kinestetiniu būdu suprasti paveikslo perspektyvą ir kompoziciją. Galiausiai skyriuje muziejų edukatoriai raginami ieškoti būdų, kaip surinkti aklųjų lankytojų pastebėjimus. Kadangi ne kiekvienas turi galimybę paliesti meno kūrinį, prasminga fiksuoti tų, kurie tai daro, įžvalgas, siekiant plėsti kultūros žinias.
5 skyrius: Įsiklausymas (Hearsay)
Šiame skyriuje grįžtama prie Denio Didro (Denis Diderot) ir mąstoma, kaip jo žavėjimasis aklumu galėjo paveikti jo teorijas apie vaizduojamąjį meną. Pavyzdžiui, kodėl „Pastabos apie tapybą“ (1765) pradedamos neregės moters aprašymu? Jo „Salono apžvalgose“ („Salon Reviews“), kurias daugelis laiko pradiniais meno kritikos darbais, naudojami įvairūs metodai, skirti apibūdinti meno kūrinius žmonėms, kurie patys negalėjo jų matyti. Šiame skyriuje atidžiai nagrinėjamas jo pasakojimas apie draugystę su jauna nerege moterimi Melanija de Salinak (Melanie de Salignac) ir jų pokalbiai lyginami su kitų neregių rašytojų, aktyvistų, mokslininkų ir menininkų autobiografiniais pasakojimais, kuriuose jie aptaria savo lytėjimo suvokimą ir mentalinį vaizdavimą.
6 skyrius: Dialogai su aklaisiais (Dialogues with the Blind)
Šiame skyriuje apžvelgiamos literatūrinės ir teorinės aklumo ir vaizduojamojo meno santykio reprezentacijos. Žakas Derida (Jacques Derrida) pastebi, kad vaizduodami aklumą dailininkai iš tiesų referuoja į savo pačių meninį procesą. Skyriuje nagrinėjama Rudiardo Kiplingo (Rudyard Kipling), Vilkio Kolinso (Wilkie Collins), Reimondo Karverio (Raymond Carver) ir kitų autorių grožinė literatūra. Nors daugelis kūrinių atkartoja „hipotetinio aklojo“ įvaizdį, kai kurie autoriai naudoja aklumo įvaizdžius, kad iškeltų kalbos galią užfiksuoti trumpalaikę regimojo pasaulio prigimtį.
7 skyrius: Garsinio vaizdavimo apibūdinimas (Audio Description Described)
Garsiniu vaizdavimu siekiama, kad vaizdinė medija – filmai, televizija, teatras, meno parodos – būtų prieinama neregiams. Šiame skyriuje kaip puikus pavyzdys pateikiamas „Oskarui“ nominuoto filmo „Sesijos“ („The Sessions“) garsinis vaizdavimas. Jo laikas parenkamas taip, kad tilptų į tylą tarp sakomų dialogų, o tai reiškia, kad galima pateikti tik minimalias detales. Dar daugiau problemų kelia taisyklė, kad aprašymas turi būti objektyvus. Dažnai svarbi informacija praleidžiama, nes ji gali būti interpretuojama įvairiai. Toliau autorė samprotauja apie ateities inovacijas, kurios galėtų išspręsti kai kurias iš šių problemų, demokratizuoti mediją ir padaryti ją estetiškesnę bei įtraukesnę.
8 skyrius: Apie ką jie kalba, kai kalba apie meną (What They Talk About When They Talk About Art)
Šiame skyriuje nagrinėjamos galimybės ir kliūtys, susijusios su žodiniu meno aprašymu akliesiems. Kadangi daugumos muziejaus rinkinių neįmanoma paliesti, neregiams skirtos prieigos programos remiasi žodiniu tapybos, piešimo, grafikos, fotografijos ir daugumos skulptūrų aprašymu. Tačiau ar įmanoma paveikslą išreikšti žodžiais ir ar tie žodžiai bus prasmingi žmogui, kuris nemato? Šiame skyriuje atidžiai analizuojamos Niujorko modernaus meno muziejaus garsinės ekskursijos, lyginant įprastiems klausytojams skirtus takus su akliesiems ir vaikams sukurtais takeliais. Autorė įtraukia neregių menininkų rekomendacijas, kaip geriausiai apibūdinti meną.
9 skyrius: Aklųjų autoportretai (Blind Self-Portraits)
Šiame skyriuje aptariami menininkai, turintys regėjimo sutrikimų, ypač jų autoportretai. Žakas Derida (Jacques Derrida) pastebi ryšį tarp tradicinių autoportretų ir vizualinių aklųjų portretų, pavyzdžiui, Pablo Pikaso „Aklojo valgis“. Jis pastebi, kad abiem atvejais žiūrovo žvilgsnis krypsta į figūros rankas, ir daro išvadą, kad taip menininkas atkreipia dėmesį į savo paties rankų darbą. Autorė surinko aklųjų dailininkų autoportretų pavyzdžių, kuriuose aklumas yra kūrinio tema. Kai kuriuose jų daugiausia dėmesio skiriama praradimo jausmui, kituose imituojama jų regos sutrikimo patirtis, dar kituose vaizduojamas perėjimas prie nevizualinių pažinimo būdų ir skirti patirti pasitelkiant nevizualinius modalumus. Pasak autorės, nuo to laiko, kai teoretikai apmasto žmogaus regėjimo patirčių spektrą, jie neregį priskiria tik prie vieno kraštutinumo – visiško negalėjimo įsivaizduoti. Kitą kraštutinumą užima ne asmuo su gera rega, bet menininkas – kažką supratęs, kitaip tariant, turintis ypatingą matymą.
Knygoje „More Than Meets the Eye“ Džordžina Klig (Georgina Kleege) parodo, kaip vieno kultūrinio klausimo – meno institucijų prieinamumo – nagrinėjimas, susijęs su viena žmonių su negalia grupės dalimi (neregiais), gali padėti suprasti platesnes ir bendresnes pasekmes. Knygoje atlikta išsami aklumo vaizdavimo analizė, taip pat pateikiama argumentų, kad meno patirtis yra neatsiejama nuo kalbos, taigi ne visiškai priklauso nuo regos. Autorė kvestionuoja tradicinę aklumo sampratą ir paneigia prielaidą, kad puikus meno žiūrovas turi turėti tobulą regėjimą. Šia knyga siekiama užmegzti dialogą tarp neregių ir aklumą tyrinėjančių filosofų, mokslininkų bei pedagogų, kad būtų sukurtos naujos estetinės galimybės ir labiau įtrauki visuomenė.
Parengė LAB vyriausioji metodininkė dokt. Vykinta Parčiauskaitė, el. paštas v.parciauskaite@labiblioteka.lt
Pildydama tiflotyros leidinių fondą, šią knygą neseniai įsigijo Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB). Knyga išduodama LAB Vilniaus padalinyje.
Naujų tiflotyros knygų katalogas
Knygų apžvalgos:
Palgrave audiovizualinio vertimo ir medijų prieinamumo vadovas
Neatitikimas, arba Kaip įtrauktis formuoja dizainą
Daugiau nei iš pirmo žvilgsnio: ką aklumas suteikia menui
Ką kiekvienas neregys žmogus nori, kad žinotumėte
Nuotraukos paimtos iš pexels.com, licenzija CC-BY.
Komentarai