Peršokti į pagrindinį turinį

Albinas Kazimieras Bagdonas

Nepakeičiamas tiflotyrininkas

Al­bi­nas Ka­zi­mie­ras Bag­do­nas,

buvęs bendradarbis, fi­lo­lo­gas, cho­rve­dys

1973–1984 m. te­ko dirb­ti Aklų­jų bi­blio­te­kos ti­flo­ty­ros sky­riaus ve­dė­ju. Vi­sus tuos dar­bo me­tus be­tar­piš­kai te­ko bend­ra­dar­biau­ti su V. V. To­loč­ka. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­lė­jo, nes Va­len­ti­nas bu­vo šio sky­riaus įkū­ri­mo pa­grin­di­nis ini­cia­to­rius ir or­ga­ni­za­to­rius. Jis ir pa­grin­di­nis šios li­te­ra­tū­ros skai­ty­to­jas.

Su ga­biais ne­re­giais te­ko bend­rau­ti stu­di­juo­jant Vil­niaus Ta­llat-Kelp­šos aukš­tes­niojo­je mu­zi­kos mo­ky­klo­je. Ten stu­di­ja­vo Juo­za­pas Kai­rys, Juo­zas Dzi­do­li­kas ir Sta­sys Sta­siu­lis. Dirb­da­mas Aklų­jų drau­gi­jos kul­tū­ros na­muo­se (nuo 1971 m. lap­kri­čio mėn.), mo­kiau akluo­sius cho­ro ar­tis­tus gro­ti akor­deo­nu. Čia su­si­pa­ži­nau su Brai­lio raš­tu ir, ži­no­ma, jo iš­mo­kau, nes rei­kė­da­vo pa­ti­krin­ti, kaip jie už­si­ra­šo kū­ri­nė­lius, skir­tus akor­deo­nui, nes gai­dų Brai­lio raš­tu ne­tu­rė­jo­me. Su Va­len­ti­nu su­si­pa­ži­nau pra­dė­jęs dirb­ti Aklų­jų bi­blio­te­ko­je. Va­len­ti­nas pa­si­ro­dė esąs darb­štus, stro­pus, pa­rei­gin­gas. Kie­kvie­ną sa­vai­tę su­ras­da­vo ke­le­tą va­lan­dų lai­ko, ku­ris jam ir taip bu­vo la­bai bran­gus, ir pa­dė­da­vo atrink­ti straips­nius ti­flo­lo­gi­ne te­ma­ti­ka iš įvai­rių gau­na­mų žur­na­lų, ku­riuos mes sky­riu­je ka­ta­lo­guo­da­vo­me.

Tie­sio­gi­nia­me dar­be daž­nai tek­da­vo mums ap­tar­ti sky­riaus dar­bą, daž­nai kon­sul­tuo­tis nau­jos ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros įsi­gi­ji­mo klau­si­mais. Va­len­ti­nas neat­si­sa­ky­da­vo drau­giš­kai pa­dė­ti, jis ne tik pa­tar­da­vo, bet ir ska­tin­da­vo vi­sus ieš­ko­ti me­džia­gos. Su Va­len­ti­nu te­ko va­ži­nė­ti į ko­man­di­ruo­tes, ieš­kant li­te­ra­tū­ros. Tris kar­tus abu pa­bu­vo­jo­me Mask­vo­je šiuo rei­ka­lu. Pri­si­me­nu li­te­ra­tū­ros paieš­kas vals­ty­bi­nė­je V. Le­ni­no bi­blio­te­ko­je. Iš pra­džių šios bi­blio­te­kos dar­buo­to­jos ne­no­riai ir tin­giai mus ap­tar­na­vo, bet vė­liau, nuo­šir­džiai pa­siš­ne­kė­jus „apie gy­ve­ni­mą“ ir kt., ta­po drau­giš­kes­nės ir mie­lai mums at­sklei­dė ti­flo­pe­da­go­gi­kos sky­riaus ka­ta­lo­gus.

Su­si­kau­pus įvai­riai ti­flo­lo­gi­nei li­te­ra­tū­rai už­sie­nio kal­bo­mis, sky­rius ga­vo ver­tė­jas; pra­dė­jo­me vers­ti li­te­ra­tū­rą iš ang­lų, vo­kie­čių ir len­kų kal­bų.

1982 m. ge­gu­žės pra­džio­je kar­tu vy­ko­me į Mask­vą ieš­ko­ti li­te­ra­tū­ros ir tuo pa­čiu Va­len­ti­nas nu­ve­žė do­ku­men­tus ir su­de­ri­no sa­vo stu­di­jas as­pi­ran­tū­ro­je TSR­S pe­da­go­gi­kos moks­lų aka­de­mi­jos de­fek­to­lo­gi­jos moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­te.

Įsi­min­ti­nas gan įdo­mus su­si­ti­ki­mas su prof. A. Kro­gi­jum. Jis pas mus jau bu­vo ge­rai ži­no­mas iš įvai­rios de­fek­to­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros: ti­flo­ty­ros sky­riu­je bu­vo daug jo vei­ka­lų – ir ori­gi­na­lų, ir ko­pi­jų (at­švies­tų – mul­ti­pli­kuo­tų). Kai mes atvy­ko­me į ins­ti­tu­tą, vy­ko va­di­na­mie­ji ci­vi­li­nės gy­ny­bos pra­ti­mai. Pro­fe­so­rių su­ti­ko­me su spec. apran­ga: kom­bi­ne­zo­nu ir ku­pri­ne. Su­ži­no­jęs, kad čia in­te­re­san­tai iš ki­tos res­pu­bli­kos, su­ra­do ke­lio­li­ka mi­nu­čių su mu­mis pa­si­kal­bė­ti. Nu­ro­dė se­kre­to­rei Va­len­ti­ną įre­gist­ruo­ti ir api­for­min­ti rei­kia­mą do­ku­men­ta­ci­ją.

Bi­blio­te­kai bu­vo ži­no­ma: 1948 m. pa­va­sa­rį iš Mask­vos atvy­ku­si gar­so įra­šų bri­ga­da į mag­ne­ti­nę juos­tą įra­šė LAD Kau­no sky­riaus so­lis­tus, vo­ka­li­nius an­samb­lius ir kan­kli­nin­kus. Va­len­ti­nas ne kar­tą man mi­nė­jo apie šiuos įra­šus. Jis ži­no­jo, kad aš ank­sčiau dir­bau Lie­tu­vos ra­di­jo mu­zi­kos re­dak­ci­jo­je ir pas­ka­ti­no ma­ne sa­vais ka­na­lais, as­me­niš­kai ieš­ko­ti šių įra­šų. Va­len­ti­no ra­gi­na­mas aš ėmiau­si šio žy­gio.

Ke­le­tą kar­tų krei­pė­mės į Mask­vos ra­di­jo mu­zi­kos re­dak­ci­ją, bet vis gau­da­vo­me at­sa­ky­mą, kad tų įra­šų nė­ra, jie esą su­nai­kin­ti. Nors iš prak­ti­kos ži­no­jo­me, kad ar­chy­vai ne­nai­ki­na­mi, bet sau­go­mi il­gą lai­ką, to­dėl jų pra­ne­ši­mais ne­pa­ti­kė­jo­me. Pa­ga­liau krei­pė­mės į Mask­vos ra­di­jo va­do­vy­bę. Ir mū­sų nuos­ta­bai, gau­na­me at­sa­ky­mą bei mū­sų įra­šų są­ra­šą su prie­ra­šu, kad nu­ro­dy­tu­me, ku­riuos įra­šus (t. y. jų ko­pi­jas) no­rė­tu­me gau­ti. Ži­no­ma, mes pa­pra­šė­me vi­sų įra­šų ko­pi­jų ir po kiek lai­ko bei įvai­rių for­ma­lu­mų tuos įra­šus ga­vo­me. Jie ir da­bar sau­go­mi ti­flo­ty­ros sky­riaus fon­duo­se.

Dir­bant bi­blio­te­ko­je, vi­są lai­ką su Va­len­ti­nu bend­rai ieš­ko­jo­me įvai­rios ti­flo­li­te­ra­tū­ros, jis ma­ne „už­krė­tė“ tos me­džia­gos paieš­kų „ba­ci­lom“, pra­dė­jo­me net li­te­ra­tū­rą mi­kro­fil­muo­ti. Daug kny­gų at­švies­da­vo­me (ko­pi­juo­da­vo­me).

Kar­tais kai ku­riuos lei­di­nius gau­da­vo­me pa­sis­ko­lin­ti vos ke­lioms die­noms, to­dėl la­bai sku­biai rei­kė­da­vo ieš­ko­ti ko­pi­juo­to­jų, kad tas kny­gas mums at­švies­tų. Už dar­bus ko­pi­juo­to­jams at­si­ly­gin­da­vo­me įvai­riais bū­dais, dau­giau­sia pa­gal įvai­rias su­tar­tis. Rink­da­vo­me vi­sas ži­nu­tes bei lai­das apie akluo­sius ir jų vei­klą, trans­liuo­tas per Vil­niaus ra­di­ją bei te­le­vi­zi­ją. Už­sa­ki­nė­da­vo­me fil­muo­tą me­džia­gą ir net ki­no fil­mus apie aklų­jų vei­klą ir jų gy­ve­ni­mą...

Ži­no­ma, vi­sus dar­bus išvar­din­ti la­bai sun­ku, to­dėl be­si­do­min­tiems siū­lo­me už­suk­ti į ti­flo­ty­ros sky­rių, pa­si­do­mė­ti su­kaup­tais fon­dais ir neuž­mirš­ti, kad vi­sa tai pra­dė­jo ne­nuils­tan­tis V. V. To­loč­ka.

Vil­nius,

2000 m. ge­gu­žė

S.158

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"