Peršokti į pagrindinį turinį

Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė

Apie Valentiną Vytautą Toločką dar kartą

Ja­dvy­ga Zi­nai­da Ja­nu­le­vi­čiū­tė,

kino re­ži­sie­rė

Gi­mi­nys­tė

Bai­gęs dar­bą ir ruoš­da­ma­sis na­mo jis rū­pes­tin­gai pa­kė­lė Brai­lio raš­tu spaus­din­tą kny­gą, di­de­liu del­nu perb­rau­kė vir­še­lį – gal dul­kę nu­brau­kė, gal pa­glos­tė, – o gal jau­triais pirš­tais pers­kai­tė pa­va­di­ni­mą ir įlei­do į ran­ki­nę.

– Ta kny­ga – tai pa­ti įdo­miau­sia iš vi­sų ma­no pers­kai­ty­tų, – neiš­ken­tė ne­paaiš­ki­nęs, – o esu pers­kai­tęs jau virš dvie­jų tūks­tan­čių. Gi ši­tą skai­tau tre­čią kar­tą.

– Bū­tų įdo­mu su­ži­no­ti, kas tai per kny­ga?

– Apie Šli­ma­ną, tą „kurs Tro­ją atra­do“, – iš­gir­dau bal­se daug mei­lės ir džiaugs­mo.

Ne­leng­va pa­sa­ky­ti, kiek esi kny­gų pers­kai­tęs, bet juk kal­buo­si su Va­len­ti­nu, „vaikš­čio­jan­čia en­ci­klo­pe­di­ja“. Šis ra­miai ir už­ti­krin­tai min­tis dė­lio­jan­tis žmo­gus vi­suo­met ste­bi­na sa­vo at­min­ti­mi ir ži­nio­mis. Gal ti­krai ver­ta ne­pa­mirš­ti po­sa­kio „Sku­bėk pa­ma­žu“. Va­len­ti­nas per sa­vo gy­ve­ni­mą su­ge­bė­jo pa­vy­dė­ti­nai žen­kliai nu­žy­giuo­ti ir, ti­kriau­siai, vis taip ra­miai, už­ti­krin­tai, be to to­le­ran­tiš­kai at­si­žvelg­da­mas į ki­to nuo­mo­nę.

– Svar­biau­sia rei­kia bū­ti tvar­kin­gam: na, ne­ger­ti, ne­rū­ky­ti. Ži­no­ma, rei­kia bū­ti smal­siam. Va. Ir ma­no vai­kai užau­go tvar­kin­gi. Kas be ko, lai­mei, aplin­kui bu­vo tvar­kin­gi ir ge­ri kai­my­nai. Tai taip pat la­bai svar­bu.

Mu­du lė­tai pa­ju­dė­jo­me. Va­len­ti­nas užra­ki­no sa­vo ka­bi­ne­tą – Ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­ci­jos du­ris ir ėmė­me leis­tis bi­blio­te­kos laip­tais. Pa­su­ko­me link 13-jo tro­lei­bu­so.

– Vis­gi knie­ti su­ži­no­ti, ką to­kio ypa­tin­gai pa­trau­klaus su­ra­do­te kny­go­je apie Šli­ma­ną, kad vi­sur ją ne­šio­ja­tės? – nea­tly­žau.

Ju­tau, kad ir Va­len­ti­nui knie­ti pa­pa­sa­ko­ti:

– Man įdo­mu, kaip žmo­gus sie­kė sa­vo sva­jo­nės. Ji lieps­no­jo vi­są jo gy­ve­ni­mą, bu­vo lyg įtemp­ta sty­ga. Jau še­še­rių me­tų jis iš­gir­do, kad bu­vo to­kia Tro­ja ir už­si­de­gė su­ras­ti jos griu­vė­sius. Tam ruo­šė­si vi­są jau­nys­tę. Bu­vo ne­tur­tin­gas ir su­pra­to, kad sa­vo sva­jo­nei įgy­ven­din­ti rei­kės daug pi­ni­gų, rei­kės iš­mok­ti daug kal­bų. Pir­miau­sia jam pa­si­se­kė tap­ti ge­ru vers­li­nin­ku, pas­kui ėmė mo­ky­tis se­nų­jų ir nau­jų­jų kal­bų. Ka­si­nė­ji­mams, ku­rie ne­bu­vo to­kie pa­pras­ti, te­ko sam­dy­ti žmo­nes ir po dau­ge­lio me­tų ir var­gų, jau be­veik į se­na­tvę, pa­sie­kė sa­vo sva­jo­nę – su­ra­do ir at­ka­sė Tro­jos griu­vė­sius.

– Tai jūs, tur­būt, ir pats ver­ti­na­te žmo­gaus sva­jo­nę, smal­su­mą, už­si­de­gi­mą dar­bui?

– Taip, smal­su­mas, pas­tan­gos siek­ti ži­nių, sva­jo­nės la­bai svar­bu. Sa­vo vai­kams sa­kiau, kad jie tvir­tai ap­sisp­ręs­tų, kur kryps­ta jų min­tys, kad iš­siaiš­kin­tų, kur jie ga­lė­tų ap­čiuop­ti sa­vo ke­lią, kur tu­rė­tų ieš­ko­ti sa­vo ni­šos.

Di­de­lio ke­lio vin­giai

– O jūs pats, ti­kriau­siai, star­ta­vot ga­na tiks­liai ir žen­gėt tie­siai į dak­ta­ri­nę di­ser­ta­ci­ją?

– Na, gal ne vi­sai tie­siai, bet vis į tą pu­sę, vis krau­nant ži­nių ba­ga­žą. Mo­kiau­si daug kur. 1955 m. bai­gęs Kau­no aklų­jų ins­ti­tu­tą, 1956 m. Vil­niaus Uni­ver­si­te­te pra­dė­jau stu­di­juo­ti ger­ma­nis­ti­ką. 1957 m. nu­ta­riau pe­rei­ti į nea­ki­vaiz­di­nį sky­rių, nes sun­ku bu­vo sta­cio­na­re sus­pė­ti su re­gin­čiais. Tuo me­tu va­do­vė­lių ne­bu­vo, tek­da­vo daug ką per­si­ra­ši­nė­ti. Tai­gi, nuo 1959 m. pra­dė­jau nea­ki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­juo­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­te, – da­bar jau li­tua­nis­ti­ką. Mo­kiau­si iki V kur­so. To­liau pra­si­dė­jo dar­bų lai­ko­tar­pis. Dir­bau spaus­tu­vės meist­ru, LAD Kau­no tarp­ra­jo­ni­nės val­dy­bos pir­mi­nin­ku (1960–1963). Nuo 1964 m. va­do­va­vau Brai­lio raš­to spaus­tu­vei Vil­niaus aklų­jų kom­bi­na­te. Nuo 1965 m. dir­bau Aklų­jų drau­gi­jos lei­dy­klos di­rek­to­riu­mi. 1966 m. suor­ga­ni­za­vo­me Lie­tu­vos aklų­jų drau­gi­jos res­pu­bli­ki­nę cent­ri­nę bi­blio­te­ką, ku­rios di­rek­to­riu­mi dir­bau iki 1969 m. Ta­da ma­no ini­cia­ty­va bi­blio­te­ko­je bu­vo įkur­tas Ti­flo­ty­ros sky­rius, ku­ria­me iki šiol dir­bu ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros lei­dy­bi­nės gru­pės va­do­vu.

– Bet apie moks­lus vis te­be­ga­lvo­jot?

– Taip. Kaž­ka­da ga­lvo­jau, kad tap­siu mo­ky­to­ju. Aps­kri­tai pe­da­go­gi­ka man vi­są lai­ką ne­da­vė ra­my­bės. Tai­gi, 1971 m. įs­to­jau į Šiau­lių Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Ti­flo­pe­da­go­gi­kos nea­ki­vaiz­di­nį sky­rių. Bai­giau 1976 m. Pa­si­tai­kė ga­li­my­bė įs­to­ti Mask­vo­je į Pe­da­go­gi­kos moks­lų aka­de­mi­jos De­fek­to­lo­gi­jos moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­to as­pi­ran­tū­rą. Dak­ta­ri­nę di­ser­ta­ci­ją ap­si­gy­niau jau Vil­niaus Uni­ver­si­te­te 1992 m. ir ta­pau so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ru.

– Ar esa­te lai­min­gas?

Va­len­ti­nas pa­ty­lė­jo.

– Na, ko­dėl aš ga­lė­čiau bū­ti ne­lai­min­gas. Ga­liu dirb­ti mėgs­ta­mą dar­bą, ra­ši­nė­ju, lei­džiu kny­gas, tu­riu ge­rą žmo­ną, ge­rus vai­kus. Ži­no­ma, esu lai­min­gas. Aiš­ku, jei nors kiek ma­ty­čiau, bū­tų ge­riau, jei bent ke­lią ma­ty­čiau. O šiaip, nors sun­kiai, bet šis tas išė­jo.

Pir­ma­sis mo­ky­to­jas

– Ti­kriau­siai, rei­kia ma­ny­ti, jums la­bai truk­dė jū­sų ne­ga­lia. Kaip vis­kas vy­ko? – Šiek tiek ne­drą­siai kal­bi­nau to­liau. Va­len­ti­nas la­bai mie­lai pa­sa­ko­jo.

– Gi­miau prieš 70 me­tų pa­čia­me pa­va­sa­ry, ge­gu­žės 21 d., o do­ku­men­tuo­se bir­že­lio 21 d., ne­to­li Plun­gės, Vieš­to­vė­nų kai­me. Tai­gi, esu že­mai­tis. Bu­vau svei­kas vai­kas, be ga­lo ju­drus, vi­sur ma­nęs už­te­ko. Bu­vau jau­nė­lis šei­mo­je, at­si­ra­dau po ei­lės me­tų pert­rau­kos, bro­lis ir dvi se­se­rys jau bu­vo užau­gę. Tė­vas bu­vo ki­lęs iš Ry­tų Lie­tu­vos, ba­jo­ras, gi­mi­nės šak­nys sie­kia 16 am­žiaus pra­džią. Ži­nau, kad mū­sų her­bai še­ši. Pa­grin­di­nis – pa­sa­ga. Tė­vas bu­vo bai­gęs ca­ro Ru­si­jos gim­na­zi­ją ir, pa­si­bai­gus I-am pa­sau­li­niam ka­rui, ati­tar­na­vęs ka­riuo­me­nė­je, į Že­mai­ti­ją atva­žia­vo drau­go kvie­čia­mas. Kai­me ėmė­si dar­bo – siu­vo ba­tus. Kar­tą ba­tu­kų pri­rei­kė jau­nu­tei že­mai­tei, ku­rią, ko­jy­tę be­ma­tuo­da­mas 33 me­tų meist­ras ir nu­si­žiū­rė­jo. Jo iš­si­la­vi­ni­mas at­krei­pė Plun­gės ku­ni­gaikš­tie­nės Ogins­kie­nės dė­me­sį ir ji nu­ta­rė jį pa­sam­dy­ti tvar­ky­ti miš­kų ūkį. Grei­tai tė­vas ta­po gi­ri­nin­ku.

Sun­ku ap­sa­ky­ti, kiek daug lai­ko mu­du su tė­vu pra­leis­da­vo­me gam­to­je. To­dėl nuo ank­sty­vos jau­nys­tės esu pa­mi­lęs gam­tos gro­žį. Tė­vas bu­vo ir pir­ma­sis ma­no va­do­vas į moks­lų pa­slap­tis. Nuo ke­tve­rių-pen­ke­rių me­tų iš tė­vo pa­sa­ko­ji­mų su­ži­no­jau apie Dio­ni­zą Poš­ką, apie Straz­de­lį, ži­no­jau Ge­di­mi­no sap­ną. Daug gir­dė­jau apie Puš­ki­ną. Grei­tai su­si­pa­ži­nau su įvai­riais pa­sau­lio že­mė­la­piais ir ne­blo­gai juo­se orien­tuo­da­vaus. Gi­lin­da­vo­mės ir į gam­tos moks­lo pa­slap­tis. Be to, tė­vas tu­rė­jo gra­mo­fo­ną su plokš­te­lė­mis. Iki šiol aš jį sau­gau. Tais lai­kais kai­me tai bu­vo vos ne vie­nas iš pa­sau­lio ste­bu­klų. Va­di­na­si, tu­rė­jom ir sa­vo mu­zi­ką.

Ka­dan­gi vis­kuo la­bai do­mė­jau­si, šei­mo­je bu­vo nu­tar­ta ma­ne, jau­niau­sią vai­ką leis­ti į moks­lus.

Li­ki­mo smū­gių slenk­sčiai

– Man bu­vo še­še­ri, kai žais­da­mas su­si­žei­džiau akį: at­šo­ko tin­klai­nė ir akis už­ge­so. Ne­bu­vo ta­da la­ze­rio ir Šiau­liuo­se akį pa­ša­li­no. Bu­vau ge­ras mo­ki­nys, tu­rė­jau daug drau­gų, tai bend­ra­moks­liai Ku­lių mo­ky­klo­je į ma­no ne­lai­mę ne­krei­pė dė­me­sio. Ta­čiau 1940 m. tė­vas nu­ta­rė vež­ti į Kau­ną, į Aklų­jų ins­ti­tu­tą.

Po ku­rio lai­ko ėmė silp­ti ir ant­ro­ji akis. Il­gai dve­jo­ję tė­vai da­vė su­ti­ki­mą ją ope­ruo­ti, gy­dy­to­jai ti­kė­jo­si ga­lė­sią pa­dė­ti. Tai bu­vo vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais...

Be­si­reng­da­mas ope­ra­ci­jai, du­še nu­si­prau­siau ir dar no­rė­jau ap­si­pil­ti šal­tu van­de­niu. Ma­tyt, per daug pa­si­len­kiau prie ran­ke­nos, o gal ir kiek slys­te­lė­jau, ir me­ta­li­nė ran­ke­na su­lin­do į svei­ką­ją akį. Te­ko ir ją pa­ša­lin­ti.

– Ar bu­vo bai­su?

– Kaip čia pa­sa­kius. Jau bu­vau pri­pra­tęs prie ryš­kes­nio ir blan­kes­nio pa­sau­lio vaiz­do, re­gė­ji­mo bė­dos man bu­vo ne nau­jie­na, to­dėl gal kiek leng­viau vi­sa tai bu­vo pa­kel­ti. Aiš­ku, pa­to­giau, kai ma­tai, na, bet ką pa­da­ry­si. Kau­ne dar ir plau­čiai su­šlu­ba­vo, 1949–1950 m. m. bu­vau pri­vers­tas nu­trauk­ti moks­lą. O lai­kas bė­go. Ta­pau jau­nu vy­ru. Dar ne­bai­gęs Ins­ti­tu­to ve­džiau. Te­ko ir še­pe­čius ga­min­ti, nes rei­kė­jo pi­ni­gų. O Ins­ti­tu­te man pa­ti­ko. Bu­vo ge­ri, mie­li mo­ky­to­jai, mo­kė daug ir įdo­mių da­ly­kų, iš­mo­kė įvai­rių dar­bų, iš­mo­kė mu­zi­kos. Ta­čiau ma­no smal­su­mas bu­vo ne­pa­so­ti­na­mas. No­rė­jau grei­čiau ir dau­giau su­ži­no­ti, no­rė­jau grei­čiau tap­ti mo­ky­to­ju. Tai­gi, slap­ta pa­si­ga­mi­nau bi­blio­te­kos rak­tą ir nak­ti­mis ten ne­truk­do­mas šei­mi­nin­kau­da­vau tarp gau­sy­bės įdo­miau­sių kny­gų ir ­vaiz­do prie­mo­nių. Ti­kra pa­sa­kų ša­lis! Ge­ri bu­vo lai­kai.

– Tai bai­gus ins­ti­tu­tą, 1955 m. ir pra­si­dė­jo tos jū­sų ke­lio­nės per įvai­rias moks­lo įs­tai­gas?

– Taip. Vi­suo­met do­mė­jau­si kal­bo­mis, to­dėl gre­ta vo­kie­čių kal­bos stu­di­jų iš­mo­kau net ir es­pe­ran­to, dėl ko esu la­bai pa­ten­kin­tas, nes li­te­ra­tū­ra šia kal­ba tei­kia la­bai pla­čios in­for­ma­ci­jos iš vi­so pa­sau­lio.

– O ko­kias kny­gas pats esa­te išlei­dęs?

– Jų jau šioks toks pluoš­tas su­si­da­rė. Ne­se­niai bai­giau ant­rą kny­gą Pra­no Dau­nio te­ma, išleis­tos dvi poe­zi­jos kny­ge­lės, ruo­šiu da­bar dar vie­ną, kai ką ver­čiau į es­pe­ran­to. Esu pa­ruo­šęs pir­mą­jį Brai­lio raš­to ele­men­to­rių, aklų­jų raš­to is­to­ri­jos te­ma kny­ge­lę „Skai­tan­tys pirš­tai“, ži­ny­ną „Lie­tu­vos aklų­jų or­ga­ni­zuo­tos vei­klos 70-me­tis“, na, dar ne­ma­žai straips­nių.

Klau­sau­si nes­ku­baus Va­len­ti­no To­loč­kos pa­sa­ko­ji­mo ir ga­lvo­ju: žmo­gus aiš­ki­na, lyg vi­sa tai bū­tų bu­vę vi­siš­kai pa­pras­ta pa­siek­ti ir nu­veik­ti. Ką čia ir kal­bė­ti. Ži­nia, kad li­ki­mo siųs­ta ne­ga­lia ne kar­tą truk­dė ei­ti ir ieš­ko­ti sa­vo ni­šos gy­ve­ni­me, ne­leng­va bu­vo kop­ti lyg prie Bi­liū­no Lai­mės ži­bu­rio, ne­sus­to­jant siek­ti sa­vo Tro­jos. Kiek svei­kų žmo­nių tam nė ne­si­ryž­ta, o kiek pa­lūž­ta, pa­varg­sta.

Atva­žia­vo 13-tas tro­lei­bu­sas. Ryž­tin­gai ir tvir­tai į jį įli­po Va­len­ti­nas.

– Ne­si­rū­pin­kit, aš nu­va­žiuo­siu!

– Lai­min­go jums to­li­mes­nio ke­lio, Va­len­ti­nai!

Ti­krai la­bai tai­kliai yra pa­sa­kęs vi­sų mū­sų my­li­mas poe­tas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius:

„Už­siau­gink, sa­kau, ru­gį,

Kad tu­rė­tum kur pa­si­supt“.

Vil­nius,

2000 m. ko­vas

S.165

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"