Žurnalo redaktorė Michele C. McDonnall įžanginiame straipsnyje „Kas slypi už užimtumo rodiklių: regėjimo sutrikimų turinčių žmonių darbo jėgos statistika“ pristato naują rubriką. Joje bus skelbiami straipsniai tokiomis temomis: (a) neregių ir silpnaregių darbas nepilnu etatu, (b) darbo vietos išlaikymas, (c) gaunančiųjų neįgalumo pašalpas įsidarbinimas, (d) uždarbis ir (e) savarankiškas darbas ir kitos užimtumo rūšys. Redakcija viliasi, kad skaitytojams šie straipsniai bus naudingi ir kad jiems patiks patyrinėti bendrą regėjimo negalią turinčių žmonių užimtumo būklę.
Iškart po įžanginio straipsnio skelbiamas pirmasis straipsnis iš naujosios rubrikos „Kas slypi už užimtumo rodiklių“. Jo autorė – Michele C. McDonnall su bendraautoriais. Jie nagrinėja sutrikusios regos asmenų užimtumą, kiek JAV yra dirbančių pilnu etatu ir kiek dirba dalį etato neregių ir silpnaregių.
Straipsnyje „Kiek turime skaitančiųjų Brailio raštu? Politika ir požiūris“ jo autorės Rebecca M. Sheffield, Frances M. D’Andrea ir Valerie Morash gilinasi į Brailio rašto vartotojų statistiką. Jos atliko sisteminę literatūros apžvalgą, kur rašoma apie Brailio rašto vartotojų skaičių ir raštingumo rodiklius tarp žmonių su regėjimo negalia Jungtinėse Valstijose.
Autorės surado publikacijas, kuriose minimas Brailio rašto mokėjimas ir vartojimo rodikliai, datuojami nuo 20 a. pradžios iki 21 a. pr. Sisteminės analizės metu publikacijų rinkinys buvo susiaurintas iki 95 straipsnių ir rankraščių, kuriuose buvo konkrečių teiginių apie Brailio rašto skaitytojų skaičių. Straipsnių analizė atskleidė, kad net recenzuojamuose leidiniuose daugelis teiginių apie sutrikusios regos asmenų naudojimąsi Brailio raštu pateikiami nenurodant patikimų šaltinių. Visos nurodytos citatos, naudotos kaip Brailio rašto raštingumo rodiklių šaltinis nuo 1970 m., nurodo du pirminius šaltinius: 1979 m. JAV Nacionalinės aklųjų ir fizinių neįgaliųjų bibliotekos ataskaitą ir Amerikos aklųjų spaustuvės (APH) federalinės kvotos duomenis. Daroma išvada, kad dabar nėra duomenų šaltinio, kuris glaustai pateiktų Brailio raštingumo rodiklius Jungtinėse Valstijose, ir nėra duomenų, paaiškinančių, ar Brailio rašto vartojimo rodikliai auga, ar mažėja.
Straipsnyje „Regėjimo reabilitacijos specialistai, neregius mokantys naudotis technologijomis“ mokslininkės Elyse M. Connors, Rachel C. Pavone aprašo savo tyrimą, kuriuo norėjo patikrinti ryšį tarp specialistų amžiaus ir neregių mokymo naudotis technologijomis.
Mokslininkės nustatė, kad jaunesni specialistai naudotis prieigos technologijomis moko dažniau nei vyresni. Jaunesni specialistai mieliau moko naudotis išmaniaisiais mobiliaisiais telefonais, balsu valdomais prietaisais ir socialine žiniasklaida. Naudotis senesnėmis technologijomis, tokiomis kaip rašyti su kompiuterio klaviatūra ir naudotis optinių ženklų atpažinimo įranga, moko panašus skaičius jaunų ir vyresnio amžiaus specialistų. Atsižvelgiant į senėjančią regėjimo reabilitacijos darbuotojų populiaciją ir tai, kad šios srities specialistus rengia vos kelios aukštosios mokyklos, gali būti neprotinga ką tik baigusiems arba jaunesnio amžiaus specialistams patikėti regėjimo negalią turinčių asmenų mokymą naudotis prieigos technologijomis. Kadangi naujų technologijų pakanka, jų kaina nuolat mažėja, greitai atsiranda naujų modelių, labai svarbu, kad visi regėjimo reabilitacijos specialistai keltų kvalifikaciją, idant galėtų mokyti neregius naudotis naujos kartos prieigos technologijomis.
Mokėjimas naudotis prieigos technologijomis yra labai svarbus daugelio žmonių, turinčių regos sutrikimų, užimtumui ir savarankiškumui. Šio tyrimo autorės pabrėžia, jog regėjimo reabilitacijos darbuotojams svarbu nuolat mokytis patiems, kelti savo kvalifikaciją, nes tada galės neregius kompetentingai mokyti naudotis naujosiomis technologijomis.
„Kurčneregių ir asmenų, dėl amžiaus netekusių dviejų pojūčių, skaičius“. Šio straipsnio autoriai pabrėžia, kaip svarbu tyrimuose nuosekliai vartoti patikimas apibrėžtis ir apklausose naudoti gerai parengtus klausimus. Mokslininkai surinko straipsnius iš „ProQuest“ ir „EBSCOhost“ duomenų bazių, internetinių „Cambrian College“ ir Laurentijos universiteto bibliotekų. Atliko paiešką pagal raktinius žodžius: „deafblindness“, „dual-sensory impairment“, „dual-sensory loss“, „age-related“, „congenital“, „acquired“, „prevalence“ (kurčneregystė“, „dvigubas pojūčių sutrikimas“, „dviejų pojūčių praradimas“, „susijęs su amžiumi“, „įgimtas“, „įgytas“ ir „paplitimas“). Be to, autoriai atliko tyrimų ataskaitų paiešką per „Google“, o per „Google Scholar“ – kitų šios srities recenzuojamų straipsnių.
Autorių parengtoje apžvalgoje pateikiama dabartinė kurčneregių ir su amžiumi susijusio dvejopo pojūčių sutrikimo paplitimo visame pasaulyje apžvalga. Joje atsispindi duomenys iš devyniolikos mokslinių straipsnių ar ataskaitų, paskelbtų per pastaruosius 20 metų (2000–2020 m.) aštuoniolikoje šalių, įskaitant aštuonias Europos Sąjungos valstybes. Apžvalgoje nurodoma, kad, remiantis Pasaulio kurčių aklųjų globos federacijos 2018 m. ataskaitos duomenimis, apytikslis asmenų, turinčių dviejų pojūčių sutrikimą, skaičius yra 0,2–2 proc. Pabrėžiama, jog jų skaičius tarp atskirų šalių gyventojų, tarp tyrimų ar šalių, amžiaus grupių bei kurčneregystės tipų skiriasi. Taip pat autoriai atkreipia dėmesį, kad pateiktą skirtinguose tyrimuose kurčneregių ar dvejopą pojūčių sutrikimą turinčiųjų paplitimą sunku palyginti, tačiau akivaizdu, kad dvejopas sutrikimas dažnėja didėjant amžiui. Tyrimai skyrėsi taikytais metodais (pvz., gyventojų apklausos, skerspjūvio ir išilginiai tyrimai). Apžvalgoje pateikiami įvairūs paplitimo rodiklių diapazonai. Būsimiems paplitimo tyrimams būtų naudinga vartoti nuoseklius apibrėžimus, standartines duomenų rinkimo priemones, tada būtų galima geriau palyginti atskirų šalių duomenis ir nustatyti veiksnius, kurie prognozuoja didesnius arba mažesnius paplitimo tarp gyventojų ir amžiaus grupių rodiklius.
„Regos negalią turinčių žmonių fizinis aktyvumas ir gyvenimo kokybė: sisteminė apžvalga“. Autoriai Eduardo L. Caputo, Rafael B. Porcellis da Silva, Larissa Leal da Cunha ir kiti.
Straipsnio autoriai tyrė regėjimo sutrikimų turinčių žmonių fizinio aktyvumo ryšį su gyvenimo kokybe. Jie atliko elektroninių šaltinių paiešką „PubMed“, „SPORTdiscus“, „CINAHL“, „Embase“ ir „Web of Science“ duomenų bazėse. Jie naudosi ir stebėjimo tyrimais, atskleidžiančiais ryšį tarp fizinio aktyvumo ir regėjimo sutrikimų turinčių suaugusiųjų gyvenimo kokybės. Tyrimų kokybei įvertinti naudojo skerspjūvio tyrimams pritaikytą Niukaslio-Otavos skalę (NOS).
Iš viso mokslininkai aptiko 327 tyrimus. Jie visi turėjo skerspjūvio analizes, iš jų septyni tyrimai buvo atlikti išsivysčiusiose šalyse. Fizinis aktyvumas buvo objektyviai įvertintas viename tyrime, penkiuose tyrimuose buvo naudojamas Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas. Pasaulio sveikatos organizacijos gyvenimo kokybės klausimynas buvo dažniausiai naudojamas gyvenimo kokybės matavimo instrumentas. Šešiuose tyrimuose buvo įrodytas teigiamas ryšys tarp fizinio aktyvumo ir gyvenimo kokybės. Gyvenimo kokybė matuojama pasitenkinimu gyvenimu, ar niekas neriboja veiklos, gera sveikata, fiziškai ir psichologiškai gera savijauta.
Autoriai daro išvadą: kai regėjimo sutrikimų turintys asmenys užsiima fizine veikla, yra didesnė tikimybė, kad jų gyvenimo kokybė bus geresnė.
Kitas straipsnis skirtas reabilitacijai. „Vaikų, kuriems operacijos būdu pašalinta dvipusė katarakta, regos sutrikimai bei galimas švietimo ir reabilitacijos paslaugų poreikis“. Jo autoriai Claudia Yahalom, Moria Medezinsky Kochavi, Hadas Mechoulam, ir kiti.
Teigiama, kad katarakta yra pagrindinė vaikų regėjimo sutrikimų priežastis. Šio tyrimo tikslas buvo išanalizuoti ir įvertinti kataraktos operacijos pasekmes ir pabrėžti regėjimo reabilitacijos svarbą, įskaitant silpnaregiams skirtų kompensacinių priemonių naudojimą, edukacinius veiksnius ir socialinių darbuotojų indėlį. Atkreiptas dėmesys, kad daug vaikų, nepaisant šiuolaikiško ir savalaikio ankstyvos kataraktos gydymo, lieka silpnaregiai arba neregiai. Tačiau anksti pradėjus regėjimo reabilitaciją pagerėja šių vaikų gyvenimo kokybė, o užaugę jie turės daugiau galimybių gyventi ir dirbti.
Tyrimas rėmėsi tuo, kas buvo atlikta retrospektyvi vaikų po kataraktos operacijos medicininių įrašų analizė. Operuoti vaikai buvo jaunesni kaip 6 metų amžiaus. Iš medicininių įrašų gauti duomenys: regėjimo aštrumas, nistagmas ir (arba) žvairumas, vaiko amžius operacijos metu, intraokulinio lęšio implantacija.
Į tyrimą buvo įtraukti penkiasdešimt penki vaikai. Jie buvo stebimi nuo 4 iki 13 metų amžiaus. Sutrikusią regą turėjo 62,5 proc. vaikų, operuotų iki 6 mėnesių amžiaus (1 grupė), ir 22,5 proc. – operuotų po 6 mėnesių amžiaus. Trisdešimt aštuoniems iš 55 vaikų buvo atlikta pirminė intraokulinio lęšio implantacija. Nistagmas ir mikroftalmas taip pat buvo susiję su didesniu regėjimo sutrikimu.
Nepaisant ankstyvos ir modernios chirurgijos, vaikų, kuriems jauname amžiuje atliekama dvipusė kataraktos operacija, regėjimas išlieka prastas. Autoriai pataria socialiniams darbuotojams: aptariant vaikų regėjimo būklę su tėvais, svarbu pasakyti apie operacijos naudą iki 6 mėnesių amžiaus, taip pat paminėti apie ankstyvos regos reabilitacijos svarbą.
Kitas straipsnis skirtas specialistams, dirbantiems su nematančiais žmonėmis, apie miego ir būdravimo sutrikimą. Phillipas T. Yuhas apibendrina žmonių cirkadinių ritmų biologiją, išsamiai aprašo 24 valandų miego ir būdravimo sutrikimo (N24SWD) epidemiologiją, klinikines apraiškas, aptaria gydymo būdų veiksmingumą.
Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2020 m. kovo mėn. Phillipas T. Yuhas duomenų bazėje „PubMed“ atliko paiešką pagal frazes „24 valandų miego ir pabudimo sutrikimas“ ir „Tasimelteonas“.
Jis pastebi, kad pasaulio gyventojai sensta, todėl sveikatos specialistai dažnai susiduria su visiškai nematančiais žmonėmis. Pažeidus tinklainės ganglionines ląsteles, kurios signalizuoja apie aplinkos apšviestumo lygį, daugelis neregių negali sinchronizuoti savo vidinių laikrodžių su 24 valandų para. Dėl to organizmo cirkadiniai ritmai tai patenka į saulės ciklo fazę, tai iš jo iškrenta. Gebėjimas užmigti ir miegoti nepabundant yra sudėtingas procesas, kuris priklauso nuo daugelio kintamųjų, įskaitant neurohormono melatonino išsiskyrimą. Melatoninas gaminamas naktį, jis yra pagrindinis miego ciklų reguliatorius. Jei melatonino gamyba pasiekia piką dienos metu, naktį žmonės dažnai pabunda, užmiega vėliau nei įprasta, trumpiau miega. Taigi daugeliui žmonių, sergančių N24SWD, sunku išlaikyti įprastą miegojimo ritmą iš dalies dėl ne laiku išsiskiriančio melatonino. Atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai parodė, kad melatonino receptorių agonistas „Tasimelteonas“ yra veiksminga priemonė gydyti N24SWD sutrikimą. Kiti gydymo metodai mažiau veiksmingi.
Kad ir koks retas šis miego sutrikimas bet jis gali labai pabloginti nematančių asmenų gyvenimo kokybę. Teigiama, jog „Tasimelteonas“ yra saugus ir veiksmingas vaistas. Šis straipsnis padeda suprasti, kodėl neregintys pacientai dažnai skundžiasi, jog sunku užmigti. Taip pat suteikia informacijos apie šiuo metu turimas gydymo galimybes.
Toliau skaitykite apie Kinijos neregių masažuotojų padėtį straipsnyje „Apsauga ar ribojimas? Kinijos valstybės politika neregių masažuotojų atžvilgiu“. Jo autoriai Xue Hui Li, Su Qiong Xu, Luan Jiao Hu cituoja Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto ataskaitą „Stebėjimo išvados“ (2012), kurioje Kinijos aklųjų masažuotojų padėtis įvardyta kaip „rezervuotas užimtumas“. Šiame straipsnyje mokslininkai apžvelgia dabartinę aklųjų masažuotojų padėtį Kinijoje, valstybinės politikos veiksmingumą bei socialinį jos poveikį.
Nematančiųjų mokymo ir įdarbinimo masažuotojais politika yra nacionalinė Kinijos strategija. Masažuotojų etatai dalinai rezervuojami šiems asmenims, siekiant pagerinti žmonių su regos negalia užimtumo lygį Kinijoje. Iš pradžių tokia politika skatino neregių užimtumą, tačiau ilgainiui susiformavus aklųjų masažuotojų sistemai, apribojo neregių galimybes laisvai rinktis profesiją. Be to, tokia Kinijos politika sudarė sąlygas įsišaknyti neigiamoms visuomenės nuostatoms. Tad Kinijos politika aklųjų masažuotojų atžvilgiu yra diskriminacinė ir neatspindi šiuolaikinės neįgaliųjų teisių sampratos, kokia yra propaguojama Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje.
Straipsnio autoriai ragina Kinijos vyriausybę atlikti švietimo sistemos reformą, kad žmonėms su regos negalia atsirastų galimybių įgyti geresnį išsilavinimą ir susirasti geresnį darbą. Raginama atsisakyti diskriminuojančio požiūrio, jog neregiams gali būti prieinamas tik ribotas profesinis mokymas.
„Kokių balsų klausomės? Kokie autoriai skelbia straipsnius žurnale Visual Impairment and Blindness?“ Tokį klausimą iškėlė dr. Robertas Wallas Emersonas iš Vakarų Mičigano universiteto.
Pasak mokslininko, yra trys pagrindiniai profesinių žinių sklaidos mechanizmai: tai profesinės asociacijos, moksliniai žurnalai ir infrastruktūros priemonės, tokios kaip duomenų bankai. Regėjimo reabilitacijos ir ugdymo specialistų sertifikavimo akademija (ACVREP) yra ta organizacija, kuri nustato, kokių žinių turi turėti ir kokias pareigas turi atlikti įvairūs su sutrikusios regos asmenimis dirbantys specialistai. Šiame straipsnyje aptariamas antrasis mechanizmas – mokslinių žurnalų indėlis.
Publikavimasis moksliniame žurnale istoriškai yra pagrindinis profesionalių žinių sklaidos būdas. Regos sutrikimų ir neregystės žurnalas (Journal of Visual Impairment and Blindness, JVIB) yra seniausias pasaulyje profesionalus žurnalas, atviras sutrikusios regos temoms, kuriame neliečiami klinikiniai regos sutrikimai, diagnostika ir gydymas. Už jį yra senesnių žurnalų, tai „JAMA Ophthalmology“ (leidžiamas nuo 1869 m.), „American Journal of Ophthalmology (leidžiamas nuo 1884 m.) ir „Ophthalmology“ (eina nuo 1896 m.). Dar yra žurnalų, skirtų regėjimo sutrikimams aptarti, taip pat švietimui ir reabilitacijai (pvz., „Vision Research“, eina nuo 1961 m., „Investigative Ophthalmology and Visual Sciences“, 1962, „British Journal of Visual Impairment“, leidžiamas nuo 1983 m., ir „Visual Impairment Research“, 1999. JVIB leidžiamas nuo 1907 m. Tuomet jis vadinosi „Outlook for the Blind“. Žurnalas prisistatydavo kaip „forumas, skirtas laisvai ir atvirai diskutuoti visomis temomis, susijusiomis su darbu aklųjų labui“. 1951 m. jo pavadinimas buvo pakeistas į „New Outlook for the Blind“, o 1977 m. jis gavo dabartinį pavadinimą, JVIB. Tai iškiliausias žurnalas, publikuojantis mokslinius tyrimus ir straipsnius apie paslaugas akliesiems ir silpnaregiams. Jame savo straipsnius paskelbė daug įžymių žmonių.
Toliau apžvelgiama, kokių žmonių straipsniai buvo išspausdinti šiame pirmaujančiame su regėjimo netekimu susijusių sričių žurnale. Pabrėžiama, kad straipsnius rašo ne saujelė žmonių, jų ratas daug platesnis. Buvo sudaryta lentelė, į kurią pateko visi autoriai, publikavęsi per 176 JVIB numerius, o kitame sąraše – autoriai, publikavęsi nuo 2000 m. pirmojo numerio iki paskutinio 2019 m. numerio. Pastarasis 20 m. laikotarpis pasirinktas siekiant parodyti naujausias autorystės tendencijas, nes daugelis autorių vis dar yra aktyvūs, dirba pagal savo profesiją.
Publikuojamas įdomus straipsnis apie aktyvaus gyvenimo naudą. „Tyrimas apie regos sutrikimų turinčių sportininkų pusiausvyrą, fizinį aktyvumą ir antropometriją. Ar yra ryšys tarp šių dalykų? Atlikę literatūros apžvalgą, mokslininkai Ferhat Esatbeyoglu, Ayse Kin-İsler, Leonardo A. Peyré-Tartaruga išsiaiškino, kad regos sutrikimų turinčių asmenų fizinis aktyvumas yra per mažas, o kūno sudėtis ir laikysenos kontrolė pablogėjusi, palyginti su reginčiais bendraamžiais, bet dar niekas netyrė ryšio tarp šių parametrų.
Jie įvertino sutrikusios regos sportininkų ir jų gerai matančių bendraamžių fizinio aktyvumo lygius, pusiausvyros palaikymo priemones ir antropometrijos parametrus, ir palygino šiuos kintamuosius.
Tyrime dalyvavo dvi grupės: 33 sportininkai, turintys regėjimo sutrikimų, ir 33 regintys atitinkamo amžiaus ir lyties kontroliniai asmenys. Be to, buvo užpildytas klausimynas apie fizinio aktyvumo lygius ir įvertinta statinė pusiausvyra esant 4 sąlygoms (atviromis akimis ant kieto paviršiaus, užmerktoms akims ant kieto paviršiaus, atviromis akimis ant putplasčio paviršiaus ir užsimerkus ant putplasčio paviršiaus), taip pat įvertinta dalyvių antropometrija.
Sutrikusios regos sportininkų kūno sudėtis, kūno masės indeksas (KMI), fizinio aktyvumo lygis ir statinės pusiausvyros parametrai reikšmingo ryšio neatskleidė, o stovėjimas atsimerkus ir užsimerkus ant kieto paviršiaus ir putplasčio sąlygos buvo teigiamai susijusios su vidutiniu fiziniu aktyvumu. Vidutinio ir didelio intensyvumo fizinis aktyvumas buvo teigiamai susijęs su kūno mase be riebalų ir neigiamai – su kūno mase ir riebalų kiekiu kūne. Regėjimo sutrikimų turinčių sportininkų statinė pusiausvyra buvo blogesnė už gerai matančių kontrolinių asmenų, esant trims sąlygoms, o užmerktomis akimis stovint ant putplasčio paviršiaus abiejų grupių rezultatai buvo panašūs. Sportininkų, turinčių regėjimo sutrikimų, fizinio aktyvumo lygis buvo didesnis. Tačiau mokslininkai nenustatė kūno sudėties ir KMI skirtumų tarp dviejų grupių.
Daroma išvada, jog asmenims, turintiems regėjimo sutrikimų, dalyvavimas sporte užtikrina geresnį antropometrinį profilį. O pusiausvyros kontrolė tarp regos sutrikimų turinčių sportininkų nėra susijusi su fizinio aktyvumo lygiu.
Dar yra įdomus straipsnis apie apšvietimo pritaikymą silpnaregiams „Namų apšvietimo pritaikymas vartotojams, sergantiems su amžiumi susijusia geltonosios dėmės degeneracija, naudojant „LuxIQ“ protokolą. Jo autorė Paula Jarrard. Šis straipsnis gali būti naudingas socialiniams darbuotojams, šeimų nariams ir patiems silpnaregiams asmenims.
Autorė pateikia faktų, kad su amžiumi susijusi geltonosios dėmės degeneracija (GDD) yra pagrindinė negrįžtamo regėjimo praradimo priežastis tarp vyresnių nei 60 metų suaugusių Jungtinių Valstijų gyventojų. Iki 2050 m. šia liga sergančių žmonių skaičius, kaip manoma, padidės daugiau nei dvigubai, o 2010 m. sergančiųjų GDD buvo 2,07 mln. (JAV Nacionalinis akių institutas, 2019 m. duomenys). GDD paprastai prasideda sulaukus 60 metų. Dėl šios nepagydomos ligos laipsniškai nyksta geltonoji dėmė – didžiausio regos aštrumo sritis, tad pablogėja centrinis regėjimas. Sumažėjęs regėjimo aštrumas, menkesnis kontrastingų spalvų skyrimas ir susiaurėjęs regėjimo laukas lemia, jog žmonės nebegali dirbti kasdienių darbų.
Tyrėjai nustatė, kad nebegalėjimas skaityti yra vienas iš reikšmingiausių žalingų nusilpusios regos padarinių, nes žmonės nebegali perskaityti vaistų ir maisto produktų etikečių, neįžiūri ryšio prietaisų ekranų, mygtukų, prietaisų padalų, neperskaito finansinių dokumentų, nebegali laisvalaikiu skaityti knygų, kitos spausdintos informacijos, kuri leistų sekti naujienas. Čia gali padėti silpnaregių reabilitacija. Specialistai įvertina asmens aplinką; išmoko susitvarkyti daiktus, paaiškina, kuo naudingi kontrastai, vaizdo didintuvai ir kad prarastą pojūtį galima kompensuoti kitomis strategijomis; pamoko, kaip pakeisti apšvietimą, kad būtų tinkamiausias norimoms užduotims atlikti. Apšvietimas namuose dažniausiai yra nepakankamas, kad būtų galima atlikti užduotis, kurioms reikia žiūrėti iš arti. Įprastas namų apšvietimas yra 50 liuksų, svetainės 500–600 liuksų, tačiau silpnaregiams suaugusiesiems gali prireikti 1000–7000 liuksų. Taškinio apšvietimo optimizavimas gali pagerinti silpnaregių regėjimo aštrumą skaitant. Ar žmogui reikia daugiau ar mažiau šviesos, yra labai individualu, tai gali priklausyti nuo asmens diagnozės, pvz., ar nustatyta GDD, ar glaukoma.
Apie neregių reabilitaciją skaitykite straipsnyje „Patyrusių“ neregių grupė sensta. Kaip patenkinti jų poreikius? Jo autorius – neregys Anthony R. Candela. 2016 m. vasarą jis grįžo į Niujorką iš Kalifornijos, kur dirbo 15 metų. Per šį laikotarpį daug kartų buvo atvykęs trumpam į Niujorką. Sugrįžęs į gimtąjį Niujorką visam laikui, kai jam buvo 63 metai, pastebėjo, kad nebe toks tikras savimi, sunkiau orientuojasi aplinkoje. Vyras teigia, kad jis yra „patyręs“ neregys iš kūdikių bumo kartos. „Patyręs neregys“ yra žmogus, bent dešimtmetį buvęs neregiu arba silpnaregiu ir išmokęs gerai prisitaikyti prie savo negalios, todėl kasdienė veikla jam daugiau ar mažiau įprasta. Autorius svarsto, kokie dalykai nutinka senstantiems nematantiems žmonėms? Ar jiems gali padėti reabilitacijos sistema? Ar ji apskritai jiems tinka? Jo nuomone, šiems žmonėms geriausiai tinka trumpa reabilitacija, o ne ilgas kursas, nes „patyrę“ neregiai nori atgaivinti primirštus įgūdžius.
Toliau dr. Robertas Wallas Emersonas patraukliai rašo statistikos tema „Apklausų duomenų pasvėrimas“. Jis aiškina, kaip „pasverti“ apklausų duomenims ir kam to reikia. Dar 2015 m. kovo mėn. autorius rašė apie įvairius atrankos būdus, 2021 m. sausio–vasario mėn. numeryje dar kartą rašė apie atrankas. Vienas iš pagrindinių apklausų vykdymo tikslų – apibendrinti jų rezultatus, kad tiktų didesnei populiacijai. Kadangi neįmanoma apklausti visų labai didelės populiacijos žmonių (pavyzdžiui, visų suaugusiųjų iš Šiaurės Amerikos), mokslininkai atrenka imtį iš populiacijos, apie kurią nori gauti informacijos. Yra įvairių būdų imčiai atrinkti, tačiau atliekantis apklausą tyrėjas dažnai gali gauti didesnę imtį, nei būtų įmanoma tiesiogiai bendraujant su kiekvienu dalyviu, nes tai leidžia kompiuterių ir internetinių apklausų atsiradimas.
Dr. Emersonas paaiškina, kad „pasvėrimas“ yra apklausos duomenų koregavimas, kurio reikia, kad duomenys būtų labiau priderinti prie visos populiacijos sudėties. Galima galvoti šitaip: jei iš 25 000 universiteto studentų yra apklausti 100, kiekvienas iš apklausos respondentų atstovauja 2500 studentų. Šis skaičius reiškia kiekvieno apklausos atsakymo „svorį“. Tikroji „pasvėrimo“ nauda tampa akivaizdi, kai atsižvelgiama į didesnės populiacijos poskyrius. Vienas iš pagrindinių populiacijos poskyrių yra lytis. Pavyzdžiui, galima sužinoti, koks vyrų ir moterų santykis 25 000 studentų universiteto populiacijoje (žinoma, gautas skaičius bus apytikslis, nes neatsižvelgiama į nebinarinius individus – tyrimai ir analizės kalba daugiau apie tikimybes ir apibendrinimus, o ne apie tikslumą). Pritaikius svorį vyrų ir moterų atsakymams galima pakoreguoti apklausos rezultatus, kad jie labiau atitiktų faktinį vyrų ir moterų santykį studentų populiacijoje. Tokiu būdu galima gauti tikslesnį apklausos atsakymų vaizdą, nors tiksliausi skaičiai būtų apklausus visus 25 000 studentų. Turint 100 respondentų, kiekvienas jų vis dar atstovauja apie 2500 studentų. Kuo daugiau respondentų dalyvauja apklausoje, tuo tiksliau tyrėjas galės tuos atsakymus apibendrinti visai populiacijai. Tačiau tiksliausią vyrų ir moterų santykį galima sužinoti iš anketų, kurias užpildė jaunuoliai, įstoję į universitetą.
Žurnalą „Journal of Visual Impairment and Blindness“, 2022 Vol. 116, No 1 rasite Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje.
Parengė Audronė Gendvilienė