Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga šią vasarą pradėjo neregiams organizuoti keliones po Lietuvą. Juk kiekvieną miestą galima, paliesti, išgirsti bei užuosti, netgi pajusti kiekvieno miesto aurą.., o dauguma mokslinių tyrimų teigia, jog liečiant objektus veikia tie patys smegenų centrai, kaip į juos žiūrint, tai reiškia, kad posakis: „geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti“ tinka ir neregiams, kai kalbama apie objektus, kuriuos galima paliesti. Rugsėjo pradžioje aštuoni žmonės su regos negalia kartu su orientacijos ir mobilumo instruktoriumi Juozu Daunoravičiumi keliavo į Kauną. Traukiniu pasiekę Kauną, keliautojai sėdo į troleibusą ir su juo nuvyko į Gedimino gatvę, kur savo kelionę pradėjo pažintimi su Kaune esančia Nepriklausomybės aikšte. Joje, turistai iš Vilniaus rankomis lietė skulptūrą „Sapnas“, juto Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios aurą, bei fotografavosi prie P. Mazuros sukurtos statulos „žmogus“. Vėliau turistų būrelis patraukė į Laisvės alėją. Joje savarankiškai turėjo surasti fontaną. Tai atlikti nebuvo sunku, nes fontano purslai yra girdimi iš tolo. Pasiklausę vandens skleidžiamų garsų, keleiviai žygiavo toliau. Rankomis apžiūrėjo Danielio Dolskio skulptūrą, Bei Čijunei Sugiharai skirtą Origami gervių skulptūrą. Tuomet grupė patraukė į Vienybės aikštę. Čia pasėdėję prie dirbtinio upelio, pasiklausę jo čiurlenimo, bei apsitaškę jo vandeniu, neregiai patraukė prie Nežinomo kario kapo, kur juto amžinosios ugnies šilumą, ėjo toliau, prie Karo muziejaus rankomis apžiūrėję Prie karo muziejaus esančius liūtus bei įsiamžinę prie jų fotografijose, patraukė į knygnešių sodelį. Ten nuostabą sukėlė knygnešių profesijų gausa, kas byloja, jog knygas spaudos draudimo laikotarpiu gabeno labai įvairių profesijų žmonės. Grįžę į Laisvės alėją keliautojai priėjo Kauno dramos teatrą, prie kurio apžiūrėjo esančią skulptūrą, vaizduojančią įvairių menininkų galvas ir veidus. Kiekvieno menininko veido išraiška yra skirtinga, kuri neregiams lengvai juntama liečiant jas rankomis. Laisvės alėja nėra sunku orientuotis, nes ji eina tiesia kryptimi, todėl eidami toliau neregiai lengvai rado garsiąją Kauno spurginę. Joje pasivaišinę, vilniečiai užsuko į Kauno muzikinio teatro sodelį, jame pasėdėjo akmeniniame soste, apžiūrėjo jame esančius Romui Kalantai skirtus atminimo akmenis. Tuomet keliautojų grupė lankėsi netoliese Kauno savivaldybės esančiuose gėlynuose uostė gėles ir bandė atspėti jų rūšį. Kelionę turistai su regos negalia tęsė ŠV. Gertrūdos bažnyčioje ir joje esančioje žvakių šventovėje. Bažnyčioje neregiai melsdamiesi lietė altorių, kunigo sakyklą, kryžių su nukryžiuotuoju bei ant sienos akmenimis sužymėtas kryžiaus kelio stotis. Iš laisvės alėjos smalsūs keliautojai įžengė į Vilniaus gatvę. Iš jos keliautojai pasuko į istorinės prezidentūros kiemą, apžiūrėję joje esančias skulptūras bei prezidentūros tvorą, turistai ėjo toliau. Tuomet keliautojai užsuko į vieną iš Kauno senamiesčio kiemelių, kuriame rado įdomių skulptūrų, tokių kaip įvairios žuvys, mamutas arba vaza su bananų kekėmis. Keliautojai kelionę tęsė Vilniaus gatve, jos pabaigoje nuotraukose įsiamžino apsirengę tautiniais drabužiais, bei apžiūrėjo iš augalų pagamintus meškučius, puošiančius Kauno senamiestį. Kad kelionė į Vilnių būtų sklandi, keliautojai kelionę užbaigė aplankydami Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką bei Rotušės aikštę.
Kaune yra ir daugiau įdomių ir dar nespėtų aplankyti vietų, todėl neregiai tikisi čia dar sugrįžti. Taip pat planuoja aplankyti dar ne vieną Lietuvos miestą bei tikisi, kad ekskursijos bus organizuojamos ir kitais metais, kai vėl sugrįš saulė ir prabus gamta.
Parengė Ugnė Žilytė
