Kultūros įstaigų prieinamumas ir komunikacija žmonėms su negalia (pranešimo vaizdo įrašas ir transkripcija)

Kovo 29 d. vyko Lietuvos negalios organizacijų forumo organizuojama virtuali konferencija „Neįgaliųjų teisių stebėsenos proveržis: Naujausi duomenys ir rekomendacijos“.

Konferencijoje pateikti moksliniais tyrimais ir apžvalgomis pagrįsti įrodymai apie žmonių su negalia patiriamą diskriminaciją ir rekomendacijos, kaip galima sumažinti patiriamus barjerus šeimoje, ugdymo ir visuomeninėse įstaigose, rekreacinėse zonose ir kitur. Tarp pateiktų pasiūlymų – keisti visuomenės požiūrį į individualių poreikių turinčius asmenis ir gerinti teisinį reglamentavimą, susijusį su prieinamumu.

Taigi, šis renginys nebuvo skirtas tik žmonėms turintiems negalią, priešingai – tai buvo mums visiems aktualus renginys.

Konferencijoje dalyvavo ir LAB vyriausioji metodininkė Vykinta Parčiauskaitė, kuri pristatė pranešimą „Kultūros įstaigų komunikacija apie prieinamumą žmonėms su negalia“. Tai yra analizės, kurią Vykinta atliko kartu su LAB Kultūrinių veiklų vyriausiąja vadybininke Klementine Gečaite, santrauka. Visa analizės medžiaga bus publikuojama Lietuvos negalios organizacijų forumo internetiniame puslapyje.

Dalinamės Vykintos pranešimu (stebėkite nuo 3:04:00): https://youtu.be/yNjouTKo2W4?t=11063

Taip pat, žemiau, pateikiame pranešimo transkripciją. Jei norite peržiūrėti viso renginio įrašą – stebėkite nuo įrašo pradžios.

Įprasta, nepritaikyta informacija nėra prieinama visiems

Kultūros paslaugos yra skirtos plačiai visuomenei ir stengiamasi, kad informacija apie jas pasiektų kuo daugiau žmonių. Tačiau mūsų visuomenę sudaro įvairius gebėjimus ir galimybes turintys žmonės ir netinkamai pateikta informacija pasiekia ne visus.

• Dalis visuomenės teksto tiesiog nemato. Lietuvoje prastai mato, net jei nešioja akinius, apie 12 proc. gyventojų.
• Dar 15 proc. gyventojų turi kitų sutrikimų, dėl kurių darosi sunkiau suprasti įprastą tekstą, pavyzdžiui demenciją, autizmo spektro sutrikimą, disleksiją ar kita.
• Informaciją taip pat sunkiau suprasti, kai asmuo turi psichikos ligų – jų turi apie 7 proc. žmonių. Psichologiniai sutrikimai turi įtakos kognityviniams gebėjimams bei koncentracijai. Įtakos supratimui turi ir tai, ar asmuo išgyvena stresą, yra patyręs traumą. Dabartiniame kontekste tokių žmonių skaičius išaugo.

Taigi, maždaug 1 iš 10 informacinio turinio gavėjų susiduria su sunkumais, jei informacija nėra pateikta tinkamu formatu. Maždaug 3 iš 10 susiduria su sunkumais tą informaciją suprasdamas, jei tekstas nėra pateiktas aiškiai, taikant tam tikrus principus.

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, kuriame įtvirtinamos asmenų, turinčių negalią, teisės ir pagrindinės laisvės, taip pat – ir prieinamumas prie informacijos, yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2010 m.

Kalbant apie kultūrą ir informacijos prieinamumą bei apie kultūros įstaigų teikiamas paslaugas, ypač svarbūs trys šios konvencijos straipsniai.

• Vienas iš jų – 30 straipsnis, kuriame nurodoma, kad Konvencijos Šalys pripažįsta negalią turinčių asmenų teisę lygiai su kitais asmenimis dalyvauti kultūriniame gyvenime ir imasi visų atitinkamų priemonių, kad užtikrintų, jog negalią turintys asmenys turėtų galimybę prieinamomis formomis pasinaudoti kultūrine medžiaga.

• Konvencijos 30 straipsnis susijęs su jos 9 straipsniu, kuriame įtvirtintas Konvencijos Šalių siekis užtikrinti prieinamumą, įskaitant informacijos prieinamumą, t. y. skatinti pagalbos ir paramos žmonėms su negalia formas, kad užtikrintų jiems galimybę gauti informaciją.

• Taip pat svarbus 21 straipsnis, kuris saugo negalią turinčių asmenų saviraiškos laisvę, laisvę reikšti nuomonę bei užtikrina galimybę gauti informaciją, įskaitant laisvę ieškoti ir skleisti informaciją bei idėjas lygiai su kitais asmenimis, visomis pasirinktomis bendravimo priemonėmis.

Kodėl nevyksta efektyvi komunikacija apie prieinamas paslaugas žmonėms su negalia?

Vis dėlto, pastebima, kad žmonės su negalia į kultūros vystymą, tame tarpe ir kultūros įstaigų komunikacijos strategijų vystymą, įtraukiami retai ir tik pavienėmis iniciatyvomis.

Kartais paslaugų teikėjai neturi supratimo, kokios yra prieinamos paslaugos ir kas domina žmones, kurie turi vienokią ar kitokią negalią. Tačiau kartais pasitaiko atvejų, kad žmonės su negalia nežino apie jiems prieinamas paslaugas dėl jiems netinkamų komunikacijos būdų. Kodėl taip yra?

Išanalizavę naujausius tyrimus bei apžvalgas apie kultūrinių paslaugų teikimą žmonėms su negalia Lietuvoje, atrinkome 10 priežasčių, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai lemia prieinamumo prie kultūros įstaigų paslaugų ir efektyvios komunikacijos žmonėms, turintiems negalią, nebuvimą.

Svarbu pažymėti, kad ne visi aspektai, kuriuos išvardinsime, tinka visoms įstaigoms ir organizacijoms. Dalis nevyriausybinių organizacijų ar kultūros paslaugas teikiančių įstaigų tiek su prieinamumu, tiek su komunikacija tvarkosi neblogai. Taigi, pateiksiu tik apibendrintas, sociologų bei kitų tyrinėtojų mokslo darbuose paminėtas problemas, sutinkamas Lietuvos kultūros sektoriuje.

1. Centralizuotas kultūros įgyvendinimas

Kultūros sistema mūsų valstybėje vertinama kaip gana centralizuota. Kultūros ministerija turi neproporcingai didelį biudžetinių įstaigų skaičių – net 67 biudžetines įstaigas.

Tai reiškia, visų pirma, dideles išlaidas biurokratiniam aparatui išlaikyti, antra, tai rodo, jog kultūros sektorius labai priklauso nuo sprendimų viešojoje politikoje ir nuo įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimų.

Savivaldai yra lengviau, nei centrinės valdžios institucijoms, pažinti tam tikro regiono gyventojų, įskaitant turinčiųjų negalią, poreikius, ir kaip jiems perduoti reikiamą informaciją. Tačiau (galimai dėl centralizuoto valdymo būdo) tik dalis savivaldybių pačios imasi iniciatyvos ir strategiškai planuoja kultūrinę veiklą bei savo įstaigoms nustato auditorijų plėtros uždavinius, siekdamos, kad būtų aktyviau kuriamas ar pritaikomas žmonėms su negalia aktualus kultūrinis turinys bei komunikacija.

2. Nekonkurencingas darbo užmokestis

Vis dėlto, tik kultūros sektoriaus decentralizavimas, biudžetinių įstaigų skaičiaus mažinimas pats savaime nelemtų kokybės didėjimo. Kad atsirastų daugiau prieinamumo iniciatyvų ir komunikacija su tikslinėmis auditorijomis vyktų aktyviau ir efektyviau, būtina į kultūros sektorių pritraukti specialistus ir išlaikyti esamus darbuotojus. Be to, darbuotojai turi turėti stiprią vidinę motyvaciją ir reikalingas žinias bei finansavimą.

Tačiau Lietuvoje vidutinis kultūros darbuotojų darbo užmokestis sudaro tik 77 proc. šalies vidurkio, jis yra vienas mažiausių šalyje. Be to, jis yra gerokai mažesnis nei ES vidurkis.

Nekonkurencingas darbo užmokestis daro didelę įtaką darbo vietų skaičiui sektoriuje ir neigiamai veikia kultūros paslaugų kokybę. Todėl naujos visuomenės grupės į kultūros įstaigas kviečiamos tik pavienėmis iniciatyvomis – jeigu įgyvendinamas koks nors projektas. Jam pasibaigus, kartais iniciatyvos taip pat, deja, baigiasi.

3. Prieinamumo kompetencijų trūkumas

Trečia, dabartinis kompetencijų ugdymo kultūros srityje modelis dėl nepakankamo finansavimo ir žmogiškųjų išteklių valdymo kompetencijų trūkumo užtikrina tik gana fragmentišką prieinamumo kompetencijų ugdymą, nes dažniausiai finansuojamas tik projektų lėšomis.

Kompetencijų stygius parengti informaciją apie kultūros paslaugas bei pasirinkti įvairių negalios bendruomenių naudojamus komunikacijos kanalus ir formas yra viena iš kultūros prieinamumo problemų priežasčių.

4. Auditorijos tyrimų trūkumas

Ketvirta, kultūros darbuotojai nėra supažindinami su sveikatos stebėsenos duomenimis ir sistema, todėl darbuotojai neturi įsivaizdavimo, kokiai daliai visuomenės prieinamos paslaugos yra aktualios. Pačios kultūros įstaigos retai ir nereguliariai atlieka vartotojų su negalia poreikių tyrimus (arba šie vykdomi fragmentiškai), todėl neturi informacijos, kaip keičiasi situacija dėl priimtų sprendimų.

Ir nors Kultūros ministerija yra parengusi vartotojų pasitenkinimo teikiamomis paslaugomis tyrimo metodiką, siūlomas klausimynas nėra išsamus, neatliepia vartotojo profilio ir šiandienos visuomenei svarbių aspektų, pvz., kultūros prieinamumo įgyvendinimo.

Taigi, susidaro įspūdis, kad kultūros įstaigų darbuotojai turi tik įsivaizdavimą, kokios jų lankytojų grupės ir kokie jų poreikiai. Vis dėlto, tokios prielaidos turėtų būti pagrįstos sociologiniais ir rinkos tyrimais.

Taigi, galima sakyti, kad trūksta nuoseklaus planavimo, įgyvendinimo ir rezultatų stebėsenos.

5. Neišnaudojamos komunikacijos priemonės ir metodai

Kompetentinga komunikacija gali būti sėkmingos auditorijos plėtros priemonė, tačiau kultūros institucijos vis dar neišnaudoja naujų komunikacijos priemonių, jų interaktyvumo, bei per mažai dėmesio skiria savo auditorijų ir jų naudojamų komunikacinių kanalų pažinimui.

Daugumos kultūros įstaigų taikomos komunikacijos strategijos yra nekonkrečios, formuojamos vadovų, o ne komunikacijos ir įvaizdžio specialistų. Dėl to sumažėja nuoseklaus ir nuolatinio kultūros komunikavimo strategijos įgyvendinimo galimybės. Todėl vienodas komunikacijos strategijų įgyvendinimo priemones [įstaigos] taiko skirtingų reikmių turinčioms vartotojų grupėms.

6. Nesama bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO)

Tyrimuose pastebima, kad Lietuvoje tarp meno kūrėjų ir žiūrovų vyrauja hierarchinis santykis ir vienakryptė komunikacija, kuri paprastai labiau susijusi su meno produkcijos perdavimu, nei dialogu su skirtingų reikmių turinčiais lankytojais apie tai, ką galima jiems pasiūlyti.

Tačiau dialogas gali vykti – jame lankytojus, ypač turinčius negalią, gali atstovauti NVO.

NVO kultūros institucijoms gali būti naudingos bent dviem aspektais: 1) NVO gali būti informacijos apie negalią turinčių asmenų poreikius šaltinis; 2) NVO taip pat gali būti kultūros įstaigų informacijos sklaidos šaltinis negalią turinčių asmenų auditorijai. Deja, Lietuvoje dar nėra gilių tokio bendradarbiavimo tradicijų, ir nors NVO rūpinasi negalią turinčių asmenų interesais, jų aktyvumas savivaldybių viešojo administravimo procese yra mažas. Tai sąlygoja galios nelygybė, nepalankus požiūris valdžios institucijose, gaji biurokratija bei kartais – pačių NVO pasyvumas.

7. Mažas regioninių nevyriausybinių organizacijų aktyvumas

Analizuojant NVO komunikaciją, matyti ryškus skirtumas tarp stiprių nacionalinių skėtinių organizacijų, atstovaujančių įvairioms negalios asociacijoms ir vietinių negalią turinčių asmenų NVO, dalis kurių net neturi savo interneto svetainės.

Dažnai NVO komunikacijos trūkumai, kai nėra pabrėžiama, ką jos veikia, kokia jų svarba ir teikiamos galimybės, lemia, kad tik kas trečias negalią turintis asmuo dalyvauja visuomeninėse organizacijose ir judėjimuose.

Dėl mažo regioninių NVO aktyvumo ir mažo jų narių skaičiaus už negalią turinčių asmenų bendruomenes sprendimus dažnai priima visuomenės dauguma, kuri, deja, ne visada išmano šių bendruomenių poreikius, tame tarpe komunikacijos ir prieinamumo.

8. Netaikomi lengvai suprantamos kalbos principai

Aštunta problema – nėra taikomi lengvai suprantamos kalbos principai.

Lengvai suprantama kalba (angl. Easy to read) – tai alternatyvusis turinio pritaikymo formatas, būtinas žmonėms su intelekto negalia ar sergantiesiems neurodegeneracinėmis ligomis. Dėl šio metodo paskirties – paprastai perteikti žinutės esmę – šis formatas naudingas absoliučiai visiems žmonėms, pavyzdžiui, skubantiems arba besimokantiems kalbos. Tokia kalba ypač tinka komunikacijai apie teikiamas paslaugas.

Tačiau lengvai suprantama kalba kol kas nestandartizuotas ir netaikomas informacijos pritaikymo metodas. Lietuvoje nesama tokių iniciatyvų, leidėjai neturi nuovokos apie vartotojų auditoriją, kuriai lengvai suprantama kalba parengti produktai būtų aktualūs.

Todėl kol kas tokio turinio pritaikymo atvejai Lietuvoje – tik atskirų įstaigų ar negalios NVO pavienės iniciatyvos.

9. Pritaikoma tik dalis informacijos

Asmenims, kurie turi negalią, ypač svarbi nuotoliniu būdu teikiama informacija bei paslaugos.

Deja, didelė dalis renginių nėra transliuojami internetu, leidinių fondai, muziejų eksponatai skaitmenizuojami tik nedidele apimtimi, komunikaciniai pranešimai nėra pateikiami prieinamu formatu.  Pavyzdžiui, specialiais formatais pritaikomas tik kas 6 skaitantiesiems įprastai prieinamas leidinys.

Neregiams svarbi informacija turėtų būti pateikiama Brailio raštu viešose erdvėse, pvz., ant turėklų, liftuose, kultūros įstaigose – greta eksponatų. Taip pat ant produktų, kur svarbi informacija reginčiai visuomenės daliai prieinama tekstu (pvz. ant lankstinukų su informacija apie renginį). Tenka apgailestauti, kad tokių pavyzdžių yra maža.

Be to, Brailio rašto vartotojai susiduria su standarto neatitinkančiais sprendimais, pavyzdžiui, rašmenys pagaminami mažesni ir būna neapčiuopiami ar per dideli ir netelpa po piršto pagalvėle. Kartais informacija pritvirtinama tokioje vietoje, kurią neregiui savarankiškai aptikti ir perskaityti nėra galimybės.

Taip pat pasitaiko atvejų, kai Brailio raštu pateikta informacija nėra aktuali neregiui. Pavyzdžiui, pateikiant informaciją apie meno kūrinius, tiesiog perrašomos kūrinio anotacijos, kuriose aptariamas tik kūrinio kontekstas, o meno kūrinio vizualiniai aspektai lieka nepaminėti.

10. Abstraktus teisinis reglamentavimas

Kultūros formų įvairovė, taip pat ir negalią turinčių asmenų poreikių įvairovė, reiškia, kad žmonėms, susiduriantiems su skirtingais ribojimais, reikalingos skirtingos priemonės šiuos ribojimus įveikti.

Todėl kiekvienai šių asmenų grupei aktualios teisinės nuostatos turėtų būti išdėstytos konkrečiai. Deja, šiuo metu teisinis reglamentavimas gana abstraktus.

Be to, negalią turinčių asmenų teisių reglamentavimas Lietuvoje išreikštas kaip siektini principai arba per negatyviųjų pareigų apibrėžimą, kaip pavyzdžiui, pareigos susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, trukdančių asmeniui naudotis viena ar kita teise. Tačiau to nepakanka, nes nėra nurodoma imtis priemonių aktyviai. Taigi, teisiniame reglamentavime svarbu įtraukti ir pozityviąsias (aktyvias) pareigas, įpareigojančias imtis tam tikrų veiksmų.

Apibendrinimas

Apibendrinant šias problemas, galima išskirti 10 rekomendacijų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų pagerinti ir kultūrinių įstaigų paslaugų prieinamumą, ir komunikaciją:

1. Decentralizuoti kultūros įgyvendinimą.
2. Didinti darbo užmokestį kultūros darbuotojams.
3. Ugdyti kultūros darbuotojų kompetencijas.
4. Vykdyti auditorijos tyrimus.
5. Išnaudoti įvairius komunikacijos metodus ir kanalus.
6. Įstaigoms bendradarbiauti su NVO.
7. NVO aktyviai atstovauti žmonių su negalia interesus.
8. Naudoti lengvai suprantamą kalbą.
9. Pritaikyti daugiau informacijos.
10. Taikyti konkretų teisinį reglamentavimą.

Pabaigai norėčiau paminėti, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, negalią turinčių žmonių skaičius didėja. Pagrindinė to priežastis – visuomenės senėjimas. Prognozuojama, kad 2030 metais bus trečdaliu daugiau vyresnių nei 60 metų žmonių nei dabar. Taigi, prieinamumo, tame tarpe ir prieinamos komunikacijos, kompetencijų poreikis tik didės.

Prieinamos informacijos kūrimas – tai ir politinis apsisprendimas, kuriuo pareiškiama, kad visi žmonės yra lygiai svarbūs viešosios informacijos vartotojai.

Analizę parengė LAB vyriausioji metodininkė Vykinta Parčiauskaitė, v.parciauskaite@labiblioteka.lt ir vyriausioji kultūrinių veiklų vyriausioji vadybininkė Klementina Gečaitė k.gecaite@labiblioteka.lt

Iliustracijos paimtos iš pexels.com (CC-BY licencija).

 

Literatūros šaltiniai, naudoti rengiant pranešimą „Kultūros įstaigų prieinamumas ir komunikacija žmonėms su negalia“:

1. 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos Standartizacijos įstatymas, Valstybės žinios, 2000-04-28, Nr. 35-972, prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.99653/asr
2. 2018 m. vasario 15 d. Tarybos sprendimas (ES) 2018/254 dėl Marakešo sutarties dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims sudarymo Europos Sąjungos vardu, prieiga internete: https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A32018D0254
3. Annansingh, Fenio, and Joseph Bon Sesay. „Data Analytics for Business: Foundations and Industry Applications.“
4. Bantekas, I., Stein, M. A., Anastasiou, D., The UN Convention on the Rights of Persons with Disabilities. Oxford University Press, 2018. P. 875
5. Bendruomeninių organizacijų ir bendruomenių centrų veiklos ir galimybių plėtojimo tyrimas, 2011 https://socmin.lrv.lt/uploads/socmin/documents/files/pdf/744_bendruomeniniu_organizaciju_tyrimas.pdf
6. Beneševičiūtė, Irmina. „Atstovavimo neįgaliųjų interesams per nevyriausybinių organizacijų veiklas veiksmingumas.“ Socialinis darbas. Patirtis ir metodai, 2015, nr. 16 (2), p. 59-81 (2015).
7. Beneševičiūtė, Irmina. „NVO bendradarbiavimo su savivaldos institucijomis patirtis atstovaujant neįgaliųjų interesams.“ Viešoji Politika ir Administravimas 20.4 (2021): 466.
8. Citvarienė, Daiva, et al. Komunikuoti kultūrą: institucijos, strategijos, auditorijos: kolektyvinė monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2015.
9. Deffner, Alex, et al. "Accessibility to Culture and Heritage: Designing for All." Proceedings of the AESOP (2015).
10. Europos Parlamento 2019 m. gruodžio 2 d. informacinis pranešimas „Žmonių su negalia prieiga prie kultūros“ (angl. Access to cultural life for people with disabilities), P 2. Prieiga internete: https://www.europarl.europa.eu/thinktank/en/document/EPRS_BRI(2019)644200
11. Europos Parlamento 2019 m. gruodžio 2 d. informacinis pranešimas „Žmonių su negalia prieiga prie kultūros“ (angl. Access to cultural life for people with disabilities),  P. 3.
12. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. vasario 14 d. Nuomonė 3/15, prieiga internete:  https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187841&pageIndex=0&doclang=LT
13. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=SWD%3A2015%3A0264%3AFIN#footnoteref39
14. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto 2016 m. balandžio 20 d. Baigiamosiose pastabose dėl pirminės Lietuvos ataskaitos: http://www.ndt.lt/wp-content/uploads/Neigaliuju-teisiu-komiteto-rekomendacijos-Lietuvai-4.doc
15. Juškevičienė Agnė, et al. "Participation Of Persons With Disabilities In Public Events-Between Opportunity And Reality." Science & Processes of Education/Mokslas ir Edukaciniai Procesai (2021).
16. Karpavičiūtė, S., Paqvalén, R., Petkutė, I. Lietuvos meno muziejų prieinamumas.
17. Karpavičiūtė, S., Petkutė, I. Lietuvos meno muziejų prieinamumas. VšĮ „Socialiniai meno projektai“, 2019, prieiga internete: http://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2019/11/Lietuvos-meno-muzieju-prieinamumas_leidinys_2019_SMP_.pdf
18. Kazakevičienė, Guoda. Viešųjų paslaugų perdavimo nevyriausybinėms organizacijoms galimybės Pagėgių savivaldybėje. Dis. Kauno technologijos universitetas, 2021.
19. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui 2010–2020 m. Europos strategija dėl negalios. Tolesnis siekis kurti Europą be kliūčių, prieiga internete: https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A52010DC0636
20. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Lygybės Sąjunga. 2021-2030 m. neįgaliųjų teisių strategija“, prieiga internete: https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=COM:2021:101:FIN#PP4Contents
21. Kulikauskienė Kristina ir Laima Liukinevičienė. „Socialiai neįgaliuosius įtraukiančių bibliotekų teisinė ir administracinė aplinka Lietuvoje.“ Informacijos mokslai 88 (2020): 120-141.
22. Kultūros sektoriaus darbuotojų 2020–2022 metų kvalifikacijos tobulinimo programa,  patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2020 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. ĮV-284, prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/a0ef9bb0789111eaa38ed97835ec4df6?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=985a4661-a546-44dd-99de-57f8b62734f3
23. Kvieskienė, Giedrė, Vytautas Kvieska. Kultūros politikos bruožai šiandienės Lietuvos kontekste. Socialinis ugdymas, 2020, t. 54, nr. 2, p. 98–112 (2020).
24. Leidinys „Internetas visiems: prieinamos skaitmeninės informacijos rengimo vadovas“ parengtas įgyvendinant projektą „Pokytis versle, viešajame sektoriuje, visuomenėje – nauji standartai diskriminacijos mažinimui“, prieiga internete: https://ivpk.lrv.lt/uploads/ivpk/documents/files/Veikla/Veiklos_sritys/Interneto%20svetaini%C5%B3%20prieinamumas/Internetas_visiems_ne%C4%AFgali%C5%B3j%C5%B3%20forumo%20parengtas%20vadovas.pdf
25. Lietuvos aklųjų bibliotekos 2020 m. veiklos ataskaita, prieiga internete: https://issuu.com/labiblioteka.lt/docs/lab_veiklos_ataskaita_2020.
26. Lietuvos aklųjų bibliotekos vartotojų, besinaudojančių Brailio rašto leidiniais ir kitomis paslaugomis, susijusiomis su Brailio raštu, poreikiai. https://www.labiblioteka.lt/veiklos-tyrimai/57
27. Lietuvos bibliotekų statistika. Nuoroda internete: http://statistika.libis.lt
28. Lietuvos kultūros politikos strategija,  patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 665, prieiga internete:  https://en.unesco.org/creativity/sites/creativity/files/qpr/lithuanian_strategy_for_cultural_policy.pdf
29. Lietuvos kultūros politikos strategijos „Kultūra 2030“ projektas, prieiga internete: https://lrkm.lrv.lt/uploads/lrkm/documents/files/Kult%C5%ABra%202030_%20projektas_2018-12-20.pdf
30. Lietuvos leidėjų asosciacijos informacija, prieiga: https://lla.lt/lt/naujienos/311-ka-reikia-zinoti-apie-europos-prieinamumo-akta-aktualijos-ir-perspektyvos
31. Lietuvos oficialiosios statistikos portalas. Nuoroda internete: https://osp.stat.gov.lt
32. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 2, 20, 201, 25, 31, 32, 63, 75 straipsnių ir 3 priedo pakeitimo įstatymas, prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/b28d98e2051f11e98a758703636ea610
33. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas Dėl kultūros įstaigų vartotojų pasitenkinimo teikiamomis paslaugomis tyrimo metodikos patvirtinimo Nr. ĮV-675, 2017 m. gegužės 15 d. Nuoroda internete: https://e‑seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/773b2d8039aa11e79f4996496b137f39?jfwid=q8i88lp51
34. Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. birželio 30 d.  nutarimas Nr. XI-977 „Dėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių patvirtinimo“, prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.377620
35. Lietuvos Respublikos statistikos departamento elektroninis leidinys „Lietuvos švietimas, kultūra ir sportas (2021)“ https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-svietimas-kultura-ir-sportas-2021/kulturos-ekonominiai-rodikliai
36. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Vyriausybės strateginės analizės centras STRATA. Viešojo sektoriaus ataskaita 2016–2019 m., prieiga internete: https://vrm.lrv.lt/uploads/vrm/documents/files/LT_versija/Veiklos%20ataskaitos/Vie%C5%A1ojo%20sektoriaus%20ataskaita_galutin%C4%97%20(002).pdf
37. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“.
38. Matelionienė, Ingrida. Nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo su Utenos miesto savivaldybe, teikiant socialines paslaugas, analizė. Diss. Mykolo Romerio universitetas, 2021.
39. Merfeldaitė Odeta, Gintarė Sabaliauskienė and Laura Gardziulevičienė. „Socialinių paslaugų prieinamumas psichosocialinę negalią turintiems asmenims: Anykščių rajono atvejis.“ Bridges/Tiltai 87.2 (2022).
40. Miglė Kolinytė. Neįgaliesiems (ne)pritaikyti scenos menai: metas kalbėtis (I), prieiga internete:  https://www.menufaktura.lt/?m=55400&s=70510
41. Miglė Kolinytė. Neįgaliesiems (ne)pritaikyti scenos menai: metas kalbėtis (I), prieiga internete:  https://www.menufaktura.lt/?m=55400&s=70510
42. Muziejų ir bibliotekų rinkodaros veiklos ekspertinis tyrimas, 2017: https://www.kulturostyrimai.lt/visos-temos/pagal-kulturos-ir-meno-sritis/atminties-institucijos/bibliotekos/lietuvos-respublikos-kulturos-ministro-valdymo-srities-istaigu-muzieju-ir-biblioteku-rinkodaros-vertinimas-ir-rekomendacijos-rinkodaros-strategiju-vystymui/
43. Neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų veiklos veiksmingumas ginant ir atstovaujant asmenų su negalia teises ir interesus sociologinio tyrimo ataskaita tyrimo vykdytojai: Dr. Eglė Šumskienė Dr. Gintaras Šumskas, prieiga internete: http://www.ndt.lt/wp-content/uploads/FINAL_NVO__tyrimas.pdf  
44. Nevárez, Julia. „The Urban Library: Creative City Branding in Spaces for All“. Springer Nature, 2020.
45. Noreikienė, Ilmara ir Gintaras Žilinskas. „Neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas viešojo valdymo procese: Klaipėdos miesto savivaldybės atvejis.“ Viešoji politika ir administravimas 16.1 (2017): 108-120.
46. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikta TEISINĖ ATASKAITA Dėl 2019 m. balandžio 17 d. Europos Sąjungos direktyvos (ES) 2019/882 įgyvendinimo (perkėlimo) Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje. Linas Songaila, 2019-12-09. Prieiga: https://socmin.lrv.lt/uploads/socmin/documents/files/veiklos-sritys/Lygios%20galimyb%C4%97s/D%C4%97l%202019%20m_%20baland%C5%BEio%2017%20d_%20Europos%20S%C4%85jungos%20direktyvos%20(ES)%202019-882%20%C4%AFgyvendinimo%20(perk%C4%97limo)%20Lietuvos%20Respublikos%20nacionalin%C4%97je%20teis%C4%97je.pdf
47. VšĮ „Socialiniai meno projektai“: Vilnius; 2019, prieiga internete:  http://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2019/11/Lietuvos-meno-muzieju-prieinamumas_leidinys_2019_SMP_.pdf