Dalinamės kovo mėnesį įgarsintų knygų sąrašu:
- Naira Gelašvili „Nepaprasta kanapėtojo mustango kelionė“
Vaikai visose pasakose įsisuks į tą nė sekundei nesustojantį veiksmo bėgsmą, kur mustangas – vis kitoks – tai taškuotas, tai trupiniuotas, tai kanapėtas... Ir dar: dažnõs pasakos veiksmas turi savotišką žodinį foną – tokį neįkyrų nepagrindinių veikėjų įsikišimą – kartais keistoku vertinimu, patarimu, džiaugsmu ar net ašara - Vytautas V. Landsbergis „Rudnosiuko raštai“
Naująją Vytauto V. Landsbergio knygą „Rudnosiuko raštai“ sudaro dvi dalys: pirmoji – tai perdaryta, papildyta 1994 metais išleistos ir metų knygos apdovanojimą pelniusi „Rudnosiuko istorijų“ versija; antroji – vėlėliau rašyti – paskutiniųjų penkerių metų rudnosiuko nuotykiai. Tai geriausių Rudnosiuko istorijų ir anekdotų antologija. - Sofka Zinovieff „Namas rojaus gatvėje“
Šis dramatiškas, bet kartu ir subtilus pasakojimas apie tikrus istorinius įvykius ir apie vienos nesutarimų draskomos šeimos lemtį pateikiamas dviem balsais: komunistams prijaučiančios kovotojos Antigonės Perifani ir iš Anglijos į Graikiją atitekėjusios jos marčios Modės. Kai kurie literatūros kritikai šiame romane įžvelgia aliuziją į Tėbų mitais paremtą Sofoklio tragediją apie Antigonę ir Polineiką. - Rimantas Kmita „Remyga“
Romano veiksmas vyksta 1988-1993 metais, Sąjūdžio, Nepriklausomybės atkūrimo ir virsmo metais. Metais, kuriuos šiandien norime prisiminti su patriotizmo gaida, mitingais ir laisvės dainomis bei šūkiais, tačiau šalia viso to vyko ir kasdienis gyvenimas pilnas nepritekliaus, sunkumo ir pilkumos. Pagrindinis knygos veikėjas Remyga – tarybinėje armijoje tarnavęs, iš Afganistano karo grįžęs kareivis. Gėdingo ir pralaimėto karo. Karo, kurį nori visi pamiršti, taigi nori pamiršti ir tuos, kurie ten kariavo. Ten buvusių patirtis, skausmas ir košmarai beverčiai, niekam nereikalingi ir neįdomūs. Grįžęs Remyga įsidarbina milicijoje, kuri vėliau performuojama į policiją. Jis bando surasti savo vietą naujame pasaulyje, kelia tapatybės, savos istorijos, žmogiškųjų vertybių, santykių ir gyvenimo prasmės klausimus. - Candice Carty-Williams „Kvinė“
Kvinė – dvidešimt šešerių metų gražuolė žurnalistė. Ji pusiau britė, pusiau jamaikietė. Juodaodė. Mergina dirba laikraščio redakcijoje ir nuolat turi įrodinėti, kad nėra blogesnė už baltuosius savo kolegas, kurie į jos pasiūlytas straipsnių temas apie juodaodžių problemas nežiūri rimtai, tačiau su mielu noru Kvinę įsiverstų į lovą. Po išsiskyrimo su draugu, kuris buvo baltasis ir atsisakė ją ginti nuo rasistinių šeimos išpuolių, mergina ieško meilės tam netinkamose vietose. Ten, kur pavojingi vyrai įsiskverbia į smegenis ir menkina savivertę. - Algis Skačkauskas „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ (antra dalis)
Dauguma į knygą sudėtų tekstų gimė socialiniame tinkle bendraujant su daugiau nei 3 tūktančiais draugų ir sekėjų. Jie nuolat ragino Audrių leisti knygą. Kai tam pagaliau buvo pasiryžta, susidėliojo spalvinga, šilumos ir autoironijos kupina rinktinė. Joje skaitytojas ras daugybę dalykų, apie kuriuos bus pagalvojęs, gal net asmeniškai patyręs. Didžiausi šios knygos pranašumai – nesumeluotas bendrystės jausmas ir dalijimosi džiaugsmai. - Laura Ilma Messina „Tai, ką patikime vėjui“
Romano siužetas vystosi Japonijoje. Kai cunamis sugriauna pagrindinės veikėjos Jui gyvenimą, ji nežino, kaip reikės su tuo susitvarkyti. Visgi gyvenimas teka toliau. Jui dirba radijo stotyje. Vieną dieną ji išgirsta istoriją apie vyrą, kurio sode stovi magiška telefono būdelė. Teigiama, kad čia įmanoma susisiekti su mirusiais artimaisiais, o pokalbis padeda išgyventi netekties skausmą. Į stebuklingą vietą traukia viso pasaulio žmonės. Juos čia gena nepakeliamas gedulas. Tačiau grėsmingas taifūnas grasina sunaikinti šią paskutinę viltį ir Jui pasiryžusi aukoti net ir gyvybę, kad tik telefono būdelė liktų stovėti. Ji saugos šią vietą, taip viliojančią į vidų, vietą į kurios vidų įžengti vis dar neišdrįso. Ką gi ji pasakytų savo mamai ar mažylei? - Mari Kujanpaa „Slaptas Emos noras“
Mari Kujanpää knygelė „Slaptas Emos noras“ – tai jaudinantis pasakojimas apie vienuolikmetę Emą, svajojančią gyventi taip, kaip jos bendraamžiai. Kol kas svajonė atrodo nereali, nes Emos mama – narkomanė, ir gyvenimas mergaitei reiškia vienatvę, amžiną alkį, netikrumą, baimę išvysti apkvaišusią mamą. Socialiniai darbuotojai, prižiūrintys Emą, išsiaiškina, kad mergaitė turi senelius, kurių ši niekada nėra mačiusi. Seneliai iki tol taip pat nieko nežinojo apie Emą. Apgyvendinta pas senelius, Ema nesijaučia gerai: ji nemoka rodyti jausmų, reikšti minčių. Tačiau senelių kaimynystėje apsigyvena Harmasų šeima, kurioje auga sesutės Selma ir Astrida, pavadintos „literatūriniais“ vardais. Ir štai Ema pamato tokį gyvenimą, apie kokį svajojo, bet nebuvo patyrusi. - Eglė Aukštikalnytė-Hansen „Laukinė motina Gamta“
„Laukinė motina Gamta“ – trečioji rašytojos, aistringos keliautojos, akylos stebėtojos Eglės Aukštakalnytės Hansen knyga (,,Mama Afrika“, 2008; ,,Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“, 2015), kurioje ji atvirai ir dosniai dalijasi savo kelionių po pasaulio laukinę gamtą lobiais: įspūdingais susitikimais su nykstančiais gyvūnais, atjauta ir meile gamtai, pagarba žmogui ir gyvūnui, autentišku pažinimu, įspūdingomis fotografijomis ir nerimu dėl klimato kaitos. - W. Gortner „Romanovų imperatorienė“
Romane pasakoja apie moters, kurios sūnus tapo paskutiniuoju carinės Rusijos valdovu, gyvenimą. Tai pasakojimas apie dvarų prabangą, valdžios užkulisius, intrigas, smurtą ir paskutiniąsias Romanovų dinastijos dienas. Ryškus, autentiškas romanas atgaivina Marijos Fiodorovnos, vienos patraukliausių Rusijos imperijos moterų, liudijusios Romanovų spindesį ir tragišką žlugimą bei kovojusios už savo naująją tėvynę, istoriją. - Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“
Ekscentriškas paveldėtojas, apimtas didžiulės aistros unikalioms knygoms, nori sukurti ypatingą biblioteką ir pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas. O Veimaro respublikos Berlynas – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą. Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti? To negalėtų padaryti nei žmogus, nei Dievas. Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę. - Kristin Hannach „Tikrosios spalvos“
„Tikrosios spalvos“ — provokuojantis, įtraukiantis, širdį gniaužiantis Kristinos Hannah pasakojimas; pasitelkusi lengvą žodį ir nepamirštamus personažus (tokius geba sukurti tik ji) rašytoja pasakoja apie tris seseris, kurių nepajudinamą pasaulį sudaužo pavydas, išdavystė ir aistra. - Kristijonas Kaikaris „Nėra vietos dviem“
Du nardytojai, italai Luka ir Ema, dėl nežinomos ir paslaptingos priežasties žūsta šalia Ang Tongo nacionalinio parko pakrantės. Jie norvegės Hildės Asker draugai. Mergina taip pat atvyko pailsėti į Tailandą, bet kelionė prasidėjo su nuotykiais – siaučia audra, lėktuvai vėluoja, lagaminai dingsta. Per priverstinę keliavimo pauzę norvegė susipažįsta su amerikiečiu Nikolu Kempu, kaip ir visi, atvykusiuį Tailandą ieškoti saulės ir vandens. Atrodo, kad pildosi visos Nikolo svajonės ir atostogos taps ypatingai nuostabios. Bet planai keičiasi – Nikolas įsitraukia į savo naujosios pažįstamos Hildės dingusių draugų paiešką ir beieškodamas aptinka tai, kas Žemėje gali sukelti baisią katastrofą... - Erika Umbrasaitė „Lūpdažio pamokslai“
„Lūpdažio pamokslai“ yra esė rinkinys. Visos trumpos istorijos paprastos ir kupinos žmogiškumo, puikių ir neretai ironiškų įžvalgų. Skaitydami vietomis panirsime į savotišką melancholiją, tačiau visada tarp eilučių pasigirs ir optimizmo gaida. Esė temos kasdieniškos ir įvairios. Autorė kalba apie pastangas prisijaukinti vienatvę, gebėjimą susitaikyti su bėgančiu laiku ir juoko raukšlėmis paakiuose, apie kiekvienam aktualų be tikslo iššvaistomą laiką, moterų santykius su mama, klaidas, gebėjimą džiaugtis gyvenimo smulkmenomis, draugystę, pasakų princus ir prancūzišką humorą, ilgesį bei meną skirtis. - Allison Pataki „Sisi. Vienišoji imperatorienė“
Romano siužetas įtrauks skaitytojus į XIX a. Vienos atmosferą, rūmų šurmulį, pagundas, intrigas ir paslaptis. Trumpas aprašymas teigia, kad autorę įkvėpė jos pačios genealoginis medis, siekiantis Habsburgų šeimą. - Mary Beth Keane „Šiltinė“
Bėgdama nuo skurdaus ir nepakeliamai sunkaus gyvenimo Airijoje, Merė Melon atvyksta į Niujorką. Užsispyrusi, ryžtinga ir pasitikinti savo jėgomis, sunkiu darbu ji prasiskina kelią į Niujorko aukštuomenės namus ir netrukus tampa visų gerbiama virėja. Tačiau tarnaudama vis kitiems šeimininkams, Merė nė neįtaria, kad paskui ją driekiasi vidurių šiltinės nešamos mirties šleifas. Susekta ir įkalinta užkrečiamųjų ligų pacientams skirtoje izoliuotoje saloje, visuomenės akyse Merė – mirtį sėjantis monstras, o gydytojams ji – sensacingas atradimas, kad užkratą platinantis žmogus pats niekada nepasijunta prastai. Ir iš tiesų Merė nesijaučia serganti, todėl medikų ir visuomenės veiksmai jai atrodo neteisingi. Ji negali susitaikyti su nelaisve, slegiančia vienatve ir viešu pažeminimu. Tik ne po to, kai dėl visko teko taip sunkiai kovoti. - Vytautas Plečkaitis „Mums reikėjo laisvės“
Vytautas Petras Plečkaitis - istorikas, diplomatas, politikas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras; Klaipėdos Sąjūdžio tarybos iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo narys, išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą. 1992 m. perrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, dirbo Seimo Užsienio reikalų komitete, buvo Lietuvos-Lenkijos tarpparlamentinės grupės pirmininku. 1996 m. prezidento paskirtas Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Ukrainoje, vėliau Moldovoje ir Gruzijoje (reziduojant Kijeve). 2001-2005 m. užsienio reikalų ministro patarėjas ypatingiesiems pavedimams. Nuo 2005 m. pabaigos - generalinis konsulas Ženevoje, 2007 m. paskirtas pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Šveicarijoje. - Kristijonas Kaikaris „Rozmarinas“
Pandemija. Mirtį sėjantis virusas. Išgyvena vos dešimtadalis Žemės gyventojų... Grupė išlikusiųjų nedidelėje gyvenvietėje apsitveria aukšta tvora su spygliuota viela. Jie ne mažiau kaip trejiems metams apsirūpinę maistu ir kitomis visiškoje izoliacijoje išgyventi būtinomis priemonėmis. Pasaulis už tvoros kelia mirtiną baimę. Ar kitoje pusėje tik virusu užsikrėtę svetimi, už maisto kąsnį pasiryžę bet kam? Ar pasaulis kada nors bus toks, koks buvo? O gal išliks tik stipriausieji? - Laima Lavaste „Kunigas Ričardas“
Kunigas Ričardas Doveika – gerbiamas ir mylimas dvasininkas. Apie šios asmenybės gyvenimo kelią ir pasirinkimus atviroje knygoje „Kunigas Ričardas“ pasakoja žurnalistė Laima Lavaste. Jau trumpame knygos aprašyme skaitytojai nuteikiami nesitikėti asmeninės istorijos – tai Dievo kelionė per Jo žmogaus gyvenimą. Žurnalistė Laima Lavaste tris metus bandė įkalbėti teksto veikėją knygai. Kuklus kunigas buvo įsitikinęs, kad jo istorija nebus įdomi skaitytojams. Klydo. Vos pasirodžiusi knyga šovė į perkamiausių leidinių sąrašo viršūnę. Šis tekstas ne apie kunigą, bet kas jis, kokią istoriją pasakoja ir ką talpina savo viduje. - Noah Gordon „Vyndarys“
Nedideliame Šiaurės Ispanijos vynuogių augintojų kaimelyje Santa Eulalijoje gyvena Džiuzepas Alvaresas. Jo tėvas turi juodųjų vynuogių ūkį. Aistrą vynuogių auginimui ir meilę gimtajai žemei bei žaviajai Teresai jaučiantis Džuzepas norėtų perimti tėvo ūkį. Tačiau vaikinas yra antrasis savo tėvo sūnus, o tai reiškia, kad vynuogyną paveldės jo brolis, pirmagimis Donatas. Tuo tarpu Madride verda politinės intrigos: įtakingų pirklių, didikų ir kitų elito atstovų būrelis planuoja užgrobti valdžią. Į intrigų verpetą patenka ir būrys niekuo dėtų vaikinų iš Santa Eulalijos, tarp jų – ir Džuzepas. Ne savo noru įsipainiojęs sąmokslo pinklėse, vaikinas susiduria su visiškai nauju, iki tol nepažintu pasauliu. - Kimberley Chambers „Geluonis“
Geriausi draugai Tomis Boilas ir Dryžė visada buvo vienas už kitą. Augę globos namuose ir žiauriai išduoti visų, kuriais pasitikėjo, jie sutarė kartu skintis kelią iš skurdo. Londono gatvėse sunku atsikratyti praeities. Tomis susideda su žinomų nusikaltėlių Darlingų šeima ir palieka Dryžę likimo valiai. Jai lemta eiti kitu keliu ir ji atgyja kaip pareigūnė Kimė Regan. Dabar jie skirtingose įstatymo pusėse. Vykdydama operaciją „Geluonis“, Kimė pasiryžusi sutriuškinti Darlingų imperiją, tačiau jai trukdo vienintelė kliūtis — jos senasis draugužis Tomis. Žiaurus ir pavojingas kaip Londono gatvės, kuriose vyksta veiksmas, šis Kimberley Chambers romanas priblokš skaitytoją... - Pier Vincenzo Piazza „Homo biologicusׅ“ Trečiojo tūkstantmečio aušroje padarėme vieną revoliucingiausių atradimų: išsiaiškinome tikruosius biologinius principus, pagal kuriuos veikia mūsų kūnas ir smegenys. Kartu išryškėjo biologijos samprata, kuri nesikerta su mūsų prigimtimi ir leidžia suprasti, kas iš tiesų esame. Dabar biologija leidžia lengvai paaiškinti mūsų nepaliaujamai kintančią prigimtį, kartais nereikšmingais galinčius atrodyti mūsų troškimus, vis akivaizdžiau matomus kraštutinumus. Ji net atskleidžia jau tūkstančius metų į dvi skirtingas puses visuomenę tempiančių judėjimų – konservatyvaus spiritualizmo ir materialistinio progresyvizmo – paslaptis. Bet visgi turime atminti, kad norėdami iš tiesų suprasti, kokie šiandien esame, turime grįžti prie to, kokie buvome priešistoriniais laikais. Juk gyvename valdomi smegenų, kurios nekinta ištisus tūkstantmečius. O tai viską labai smarkiai keičia.
- Bernadine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“
Nuo Niukaslo iki Kornvalio, nuo dvidešimto amžiaus pradžios iki dvidešimt pirmo amžiaus pirmųjų dešimtmečių – „Mergaitė, moteris, kita“ pasakoja apie dvylikos veikėjų keliones per Britaniją ir per pastarąjį šimtmetį. Jos visos ko nors ieško – bendros praeities, netikėtos ateities, vietos, kurią galėtų pavadinti namais, vietos, kur galėtų pritapti, mylimo žmogaus, prarastos motinos, prarasto tėvo, spindulėlio vilties. Sąmojinga, jausminga, kupina balsų, kurie neretai laikomi kitų balsais, ir parašyta novatoriška iš poezijos pasiskolinta forma, „Mergaitė, moteris, kita“ yra polifoniškas socialinis romanas, kuris atskleidžia tą Britanijos pusę, kurią retai matome, ir primena, kas mus jungia, o ne kas skiria. - Ion Mihai Pacepa, Ronald J. Rychlak „Dezinformacija: slaptas ginklas“
Buvęs saugumo generolas I. M. Pacepa ir prof. R. Rychlakas atvirai ir be pagražinimų pasakoja, kaip Šaltojo karo laikotarpiu sovietai kartu su savo satelitais planavo ir įgyvendindavo plačias dezinformacijos bei atviro šmeižto kampanijas, kiršino tautas, skleidė baimę ir nepasitikėjimą. Per visą knygą besidriekianti gija – Romos popiežiaus Pijaus XII juodinimo kampanija, kurios metu jam lipdyta „Hitlerio popiežiaus“ pravardė. Tikrasis šios šmeižto lavinos tikslas – ne tik sužlugdyti milijonų žmonių tikėjimą, bet ir sudrebinti krikščioniškus Vakarų pasaulio pamatus.
N.178
Komentarai