Peršokti į pagrindinį turinį

Pasaulinė Brailio rašto diena

Kasmet sausio 4-ąją minima pasaulinė Brailio rašto diena. Ši data saugo pasaulio neregių bendruomenei svarbaus žmogaus atminimą todėl neatsitiktinai minima per šio rašto išradėjo Luji Brailio gimimo dieną.

Prancūzas Luji Brailis (Louis Braille, 1809 sausio 4 – 1852 sausio 6) sukūrė aklųjų raštą iš 6 reljefinių taškelių dar tebesimokydamas Paryžiaus aklųjų institute. Jo sukurta rašto sistema vartojama iki šių dienų. Luji Brailis apako ankstyvoje vaikystėje dėl nelaimingo atsitikimo. Pradėjo lankyti savo miestelio mokyklą, kur pasirodė besąs labai gabus mokinys, nors visko mokėsi tik iš klausos. Vietinis dvarininkas Luji tėvams patarė atiduoti vaiką į Paryžiaus aklųjų institutą. Šiame institute vaikai mokėsi tiflopedagogo Valentino Hajuji abėcėlės.

V.Hajuji raštu išspausdintos knygos buvo nepatogaus formato, per didelės, per sunkios vaikams. Jos buvo sudėtingai įrištos, labai trapios ir brangios: kai buvo atidarytas aklųjų institutas, jame iš viso buvo trys knygos. Nepaisant to, V.Hajuji uoliai propagavo jų naudojimą. Jo požiūriu, knygos labai gerai tiko akliesiems mokyti, jas greitai pamėgo kiti tiflopedagogai ir, kaip atrodė regintiesiems, šis mokymo būdas padeda pasiekti geriausius aklųjų mokymo rezultatus. Tačiau Brailis ir jo mokyklos draugai greitai suprato tų knygų trūkumus. Nepaisant to, V.Hajuji pastangos vis tiek davė puikų rezultatą – pedagogai pripažino, kad lytėjimo pojūčio pasitelkimas yra veiksminga aklųjų skaitymo strategija. Pagrindinis V.Hajuji sistemos trūkumas buvo tas, kad ji „kalbėjo pirštams akių kalba“.

Brailis daug kartų skaitė Hajuji knygas, bet lygiai taip pat dėmesingai klausėsi mokytojų pasakojimų. Jis pasirodė esąs labai pažangus mokinys ir, išėjęs mokyklos programą, iš karto buvo paprašytas likti dirbti mokytojo padėjėju. 1833 m. jis buvo paaukštintas iki mokytojo pareigų. Didžiąją savo gyvenimo dalį Brailis gyveno ir dirbo aklųjų institute, kur dėstė istoriją, geometriją ir algebrą.

Luji Brailio potraukis muzikai ir ypatingi gabumai leido jam tapti puikiu violončelininku ir vargonininku. Muzikos pamokas vedė žymus to meto vargoninkas Jeanas-Nicolasas Marriguesas. Muzikiniai talentai Luji Brailiui atvėrė Prancūzijos bažnyčių duris, kur jis grojo vargonais mišiose. Pamaldus katalikas Luji Brailis ėjo vargonininko pareigas Paryžiaus Saint-Nicolas-des-Champs bažnyčioje 1834–1839, o vėliau - Saint-Vincent-de-Paul bažnyčioje.

Brailio raštas

Luji Brailis užsibrėžė sukurti skaitymo ir rašymo sistemą, kuri galėtų įveikti regėjimo ir aklųjų bendravimo spragą. Jo paties žodžiais: „Prieiga prie informacijos plačiąja prasme yra prieiga prie žinių, ir tai mums gyvybiškai svarbu, jei mes [aklieji] nenorime ir toliau būti niekinami ar globojami maloningų reginčiųjų. Mums nereikia gailesčio, taip pat nereikia priminti, kad esame pažeidžiami. Su mumis turi būti elgiamasi kaip su lygiais – ir tai gali suteikti informacija”.

Pradžia

1821 m. Brailis sužinojo apie informacijos perdavimo sistemą, kurią sukūrė Prancūzijos armijos kapitonas Šarlis Barbjė (Charles Barbier). Barbjė noriai pasidalijo savo išradimu, vadinamu „naktiniu rašymu“, kuris buvo taškų ir brūkšnių kodas, įspaustas storame popieriuje. Šiuos įspaudus buvo galima visiškai interpretuoti pirštais, todėl kariai galėjo dalytis informacija mūšio lauke, neįžiebdami žibintų ir nekalbėdami. Kapitono kodas pasirodė esąs pernelyg sudėtingas, kad jį būtų galima naudoti pradine karine forma, tačiau jis įkvėpė Luji Brailį sukurti savo sistemą.

Luji Brailio raštas

Brailiui nenuilstamai dirbant prie savo idėjos, jo sistema buvo iš esmės užbaigta 1824 m., kai jam buvo penkiolika metų. Barbjė naktinio rašymo sistemoje jis daug ką pakeitė, supaprastindamas jos formą ir maksimaliai padidindamas jos efektyvumą. Kiekvienai raidei jis padarė du vienodus stulpelius ir sumažino reljefinių taškų skaičių langelyje nuo dvylikos iki šešių. Savo sistemą jis paskelbė 1829 m., o antrajame leidime 1837 m. atsisakė brūkšnių, nes juos buvo per sunku perskaityti. Svarbiausia, kad mažesnius Brailio rašto langelius buvo galima perskaityti kaip raides vienu pirštu.

Natos Brailio raštu

Netrukus sistema buvo išplėsta, įtraukiant Brailio raštu užrašytas natas. Brailis panoro sukurti sistemą natoms užrašyti, kad muzikinis kodas būtų „pakankamai lankstus, kad atitiktų unikalius bet kokio instrumento reikalavimus“. 1829 m. jis išleido pirmąją knygą apie savo sistemą, pavadintą „Žodžių, muzikos ir paprastų dainų užrašymo taškais metodas, skirtas akliesiems ir jiems pritaikytas”. Įdomu tai, kad ši knyga pirmą kartą buvo išspausdinta Hajuji sistemos reljefinių raidžių metodu.

Publikacijos

Luji Brailis parengė keletą darbų apie Brailio raštą ir apie aklųjų švietimą. Leidinys „Žodžių, muzikos ir paprastų dainų užrašymo taškais metodas, skirtas akliesiems ir jiems pritaikytas” (1829) buvo pataisytas ir išleistas 1837 m. Kitais metais pasirodė jo parengtas matematikos vadovėlis „Mažoji pradedančiųjų aritmetikos apžvalga“. Monografija „Naujas metodas, kuriame taškais atvaizduojamos raidės, žemėlapiai, geometrinės figūros, muzikiniai simboliai ir kt., skirtas akliesiems naudoti” buvo paskelbta 1839 m. Daugelį originalių spausdintų Brailio rašto darbų galima rasti Brailio gimtuosiuose namuose veikiančiame muziejuje Kuvrė mieste.

Dekapointas

Leidinyje „Naujas metodas, kuriame taškais atvaizduojamos raidės ...” (1839) buvo pateiktas Brailio naujos rašymo sistemos planas, kuriuo akli žmonės galėtų rašyti raides taip, kad jas galėtų perskaityti regintys žmonės. Sistema, pavadinta „dekapointu“, sujungė Brailio taškų rašymo badant skylutes metodą su nauju specializuotu tinkleliu, kurį Brailis sumanė uždėti ant popieriaus lapo. Naudojant kartu su susieta skaičių lentele (taip pat sukurta Brailio, kurią reikėjo įsiminti), tinklelis padeda aklajam rašančiajam tiksliai atkurti standartinę abėcėlę.

Sukūręs „dekapointą“, Brailis padėjo savo draugui Pierre'ui-Françoisui-Victorui Foucaultui, kuris kūrė prietaisą, pavadintą rafigrafu, galintį įspausti raides taip, kaip rašomoji mašinėlė. Foucaulto mašina buvo įvertinta kaip labai sėkminga ir buvo eksponuojama pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1855 m.

Gyvenimo saulėlydis

Nors mokiniai žavėjosi ir gerbė Brailį, jo rašymo sistemos aklųjų institute nebuvo mokoma, kol jis ten dirbo. Valentino Hajuji, mirusio 1822 m., įpėdiniai nerodė jokio noro keisti nusistovėjusius mokymo metodus, tiesą sakant, jie buvo priešiškai nusiteikę prieš Brailio rašto naudojimą. Daktaras Alexandre‘as François-René Pignieras, mokyklos direktorius, buvo atleistas iš pareigų, kai jo nurodymu į Brailio raštą buvo išverstas istorijos vadovėlis.

Brailis visada buvo liguistas vaikas, o jo būklė suaugus dar pablogėjo. Jį kankino nuolatinė kvėpavimo takų liga, kaip manoma, tuberkuliozė. Nepaisant to, kad tuo metu nebuvo gydymo, Brailis sirgdamas išgyveno ilgus 16 metų. Sulaukęs 40 metų jis buvo priverstas atsisakyti mokytojo pareigų. Kai jo būklė ypač pablogėjo, jis buvo paguldytas į Karališkąją ligoninę, kur mirė 1852 m., dvi dienos po to, kai jam suėjo 43 metai.

Palikimas

Reikalaujant akliems mokiniams, Brailio rašto sistemą Paryžiaus aklųjų institutas galutinai priėmė 1854 m., praėjus dvejiems metams po jo mirties. Sistema išplito visame prancūzakalbiame pasaulyje, tačiau kitose šalyse ji plėtėsi lėčiau. Tačiau per pirmąją visos Europos tiflopedagogų konferenciją, įvykusią 1873 m., Brailio rašto įteisinimą aktyviai palaikė dr. Thomas Rhodesas Armitage'as, po to jo tarptautinė plėtra paspartėjo. 1882 m. Dr. Armitage'as jau galėjo pranešti, kad „civilizuotame pasaulyje tikriausiai nėra nė vienos institucijos, kurioje Brailio raštu nebūtų naudojamasi, išskyrus kai kurias Šiaurės Amerikoje.“ Tačiau ir ten Brailio raštas laimėjo. JAV aklųjų mokyklos jį įteisino 1916 m., o universalus anglų kalbos Brailio raštas buvo įformintas 1932 m.

Ir toliau atsiranda naujų Brailio rašto technologijų, įskaitant tokias naujoves kaip Brailio rašto kompiuteriniai terminalai; „RoboBraille“– el. pašto vertimo į Brailio raštą paslauga, sukurtas Nemetho Brailio raštas – išsami matematinių lygčių ir mokslinių duomenų užrašymo sistema. Praėjus beveik dviem šimtmečiams po išradimo, Brailio raštas išlieka patikima, naudinga rašymo sistema viso pasaulio akliesiems.

Atminimo įamžinimas

Didžiulio asmeninio Luji Brailio palikimo svarbą 1952 m. taikliai įvertino amerikiečių ir anglų rašytojas Tomas Sternsas Eliotas:

„Bene geriausiai Luji Brailio atminimą pusiau sąmoningai įamžinome mes, jo vardu pavadinę jo sugalvotą raštą – ir šioje šalyje [Anglijoje] pritaikę jo vardo tarimą mūsų kalbai. Mes gerbiame Luji Brailį visada, kai kalbame apie Brailio raštą. Jo atminimas tokiu būdu yra išsaugotas ilgesniam laikui nei daugelio savo laiku daug garsesnių už jį žmonių.”

Brailio tėvų namas Kuvrė miestelyje, kur jis praleido vaikystę, įtrauktas į istorinių pastatų registrą. Jame įsikūręs Luji Brailio muziejus. Miestelio aikštėje pastatytas didelis paminklas, o aikštė pavadinta Brailio aikšte. Minint šimtą metų po Luji Brailio mirties, jo palaikai iš Kuvrė kapinaičių buvo perkelti į Paryžiaus Panteoną. Kaip simbolis Luji Brailio rankos buvo paliktos Kuvrė – pagarbiai perlaidotos prie jo gimtųjų namų.

200-osios Luji Brailio gimimo metinės 2009 m. visame pasaulyje buvo minimos parodomis ir simpoziumais, skirtais priminti apie jo gyvenimą ir pasiekimus. Belgija ir Italija jam paminėti nukalė 2 eurų monetas, Indija – 2 rupijų monetas, o JAV – vieno dolerio monetas. Luji Brailio gimimo dieną, sausio 4 d., kasmet minima Pasaulinė Brailio rašto diena. Minint šią sukaktį, Lietuvos aklųjų biblioteka išleido dvi knygas apie Luji Brailį: Roblin, Jean (2010). – Skaitantieji pirštai: Luji Brailio gyvenimas (1809–1852). Iš anglų kalbos vertė Audronė Gendvilienė. Vilnius: LAB; ir Davidson, Margaret (2009). – Luji Brailis – tamsos vaikas. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė.

Brailio atminimas šiuolaikinėje kultūroje

Dėl savo pasiekimų, padarytų labai jauname amžiuje, Luji Brailis tapo sektinu pavyzdžiu vaikams, apie jį parašyta daugybė nepilnamečiams skirtų literatūros kūrinių. Apie jį sukurta televizijos ir kino filmų. Tarp jų – Amerikos televizijos filmas „Jaunieji herojai: Luji Brailis (2010 m.); prancūzų televizijos filmas „Une lumière dans la nuit“ (2008 m.) (anglų kalba jo ieškokite pavadinimu „The secret of Braille“ (Brailio paslaptis). Pjesę „Brailis: ankstyvasis Luji Brailio gyvenimas“ (1989 m.) parašė Lola ir Colemanas Jenningsai. Luji Brailis minimas dainoje „Merci, Louis“, kurią sukūrė dainininkas ir dainų autorius Terry Kelly, Kanados Brailio raštingumo fondo pirmininkas. Dar yra miuziklas „Brailio rašto palikimas“, pasakojantis Luji Brailio istoriją, kurį režisavo Thomas Southerlandas ir kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino prancūzų aktorius Jérôme‘as Pradonas, pirmą kartą parodytas Londono „Charing Cross“ teatre 2017 m. balandžio mėn.

Brailio raštas Lietuvoje

Brailio raštą lietuviškai abėcėlei pritaikė Pranas Daunys. 1927 m. jį oficialiai patvirtino tuometė Lietuvos švietimo ministerija.

Pranas Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 16 d. Utenos apskrities Kuktiškių valsčiaus Paneveržio kaime. Prano Daunio motina mirė, kai sūnui buvo dveji metai. Pranukas užaugo pas dėdę netoli Vyžuonų miestelio, mokėsi Kuktiškių pradžios mokykloje. 

1919 m. birželio mėn. įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių gretas. 1921 m. jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 1923 m. sausio 6 d. mūšyje su baltalenkių partizanais Avižonių kaime netoli Širvintų buvo sužeistas į galvą, sprogus granatai. Po sužeidimo neteko regėjimo ir dalies klausos. Tais pačiais metais apsigyveno Kaune, karo invalidų bendrabutyje. Kaip rašo Vytautas Toločka, „Nepriklausomos Lietuvos Respublikoje kurį laiką nebuvo organizacijos, kuri rūpintųsi karo invalidais. Pagaliau visuomenės veikėjas generolas Vladas Nagevičius, vadovavęs Lietuvos kariuomenės sveikatos tarnybai, suorganizavo, kad nedidelė karo invalidų grupė būtų apgyvendinta Kauno karo ligoninės bendrabutyje. 1924 m. V.Nagevičius prie Karo muziejaus subūrė Lietuvos karo invalidams šelpti komitetą, turėjusį rūpintis invalidų amatų apmokymu ir įdarbinimu.“ Šis komitetas pasirūpino lėšomis, reikalingomis aklųjų karo invalidų mokymuisi Rygos aklųjų institute. Lėšos buvo skirtos kelionės išlaidoms, aprangai, patalynei, kitas išlaidas padengė Rygos aklųjų institutas.

1925 m. rugpjūčio pabaigoje keturi akli karo invalidai – Pranas Daunys, Jurgis Pratkevičius, Jonas Skuodis, Tamošius Pisanka ir regintis palydovas, taip pat karo invalidas, Jonas Varkalis išvyko į Rygos aklųjų institutą. Per 1925–1926 mokslo metus jie pramoko šepetininko amato, o P.Daunys mokėsi ne šepečių gamybos, bet bendrojo lavinimo dalykų, užsienio kalbų ir muzikos.

1926 m. vasarą jis padėjo organizuoti Lietuvos aklųjų suvažiavimą, pats jame aktyviai dalyvavo ir buvo išrinktas naujai įkurtos Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdybos nariu. Grįžęs iš Rygos aklųjų instituto, pritaikė Brailio rašto abėcėlę lietuvių kalbai. Lietuvos visuomenei originaliąją Brailio rašto abėcėlę pirmasis pristatė profesorius Petras Avižonis 1923 m. išleistoje knygelėje „Aklųjų globojimas kitur ir Lietuvoje“.

Prano Daunio sukurta lietuviška Brailio abėcėle buvo mokomi 1928 m. pradėjusio veikti Kauno aklųjų instituto mokiniai. 1930 m. ten Brailio raštu pradėta spausdinti knygas. Ši abėcėlė buvo naudojama iki 2000 m., kai joje buvo įvesta keletas pakeitimų. Todėl ji vadinama reformuota lietuviška Brailio rašto abėcėle.

Reformuota lietuviška Brailio abėcėlė, patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2000 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 878.

1927 m. rugpjūčio mėnesį P. Daunys lankėsi Karaliaučiaus aklųjų institute, kuriame to paties renginio metu vyko II-sis tarptautinis aklųjų suvažiavimas ir XVII-sis tiflopedagogų suvažiavimas.

Pranas Daunys buvo pirmasis Lietuvos neregys, gavęs itin aukštus valstybės apdovanojimus. 1928 m. gegužės 15 d. aktu LR prezidentas jį apdovanojo pirmos rūšies trečiojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu, taip pat Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais.

Jis buvo vienas iš 1938 m. įkurto Lietuvos kurčnebylių globos draugijos ir instituto steigėjų. 1944–1945 m. dirbo Kauno aklųjų įmonėje direktoriumi. Po to iki mirties 1962 m. su pertraukomis dirbo Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate darbininku namudininku. Amžinojo poilsio atgulė Petrašiūnų kapinėse.

P. Daunys buvo ne tik visuomenės veikėjas ir lietuviškos abėcėlės sudarytojas, bet ir muzikantas bei literatas. Puikiai grojo fortepijonu: iš pradžių to mokėsi Rygos aklųjų institute, vėliau Kaune, pas muzikos mokytojus Elzę Herbek-Hansen, Jadvygą Čiurlionytę, Nikodemą Martinonį. Įgytos žinios leido dirbti muzikos mokytoju Kauno aklųjų institute, koncertuoti Kauno salėse. Pats kūrė dainas ir muzikines pjeses. Kauno karo muziejuje bei Liaudies namuose akomponavo dainininkams, skambino Bethoveno, Ferenco Listo, kitų muzikos klasikų kūrinius. Koncertavo su pasaulinio garso smuikininku Jaša Heifecu. Be to, bendradarbiavo spaudoje. 1928–1940 m. paskelbė straipsnių apie akluosius bei kurčiuosius žurnaluose „Mūsų aklieji“, „Aklųjų dalia“, kitoje Lietuvos periodikoje kėlė organizuoto aklųjų ir kurčiųjų judėjimo idėją. Išleido prisiminimų knygą „Vargo keliais“ (1933 m.), novelių rinkinį „Ties likimo sostu“ (1937 m.), apysaką „Benius Vanagas“ (1940 m.). Prisiminimuose atkūrė nepriklausomybės kovų su bermontininkais ir lenkais akimirkas.

Prano Daunio literatūros kūriniai:

  • Vargo keliais: atsiminimai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo. – Kaunas, 1933. – 125 p.

  • Ties likimo sostu: novelės. – Kaunas: Lietuvos karo invalidų sąjunga, 1937. – 128 p.

  • Benius Vanagas arba taip augo Lietuvos savanoris. – Kaunas, 1940. – 303 p.

  • Raštai. – Vilnius: Lietuvos katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti, 1996. – 432 p.

Atminimo įamžinimas

  • 1992 m. įkurtas katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti.

  • 1996 m. ant daugiabučio pastato Savanorių prospekte Kaune pritvirtinta atminimo lenta Pranui Dauniui.

  • 2000 m. išleista Valentino Vytauto Toločkos sudaryta prisiminimų knyga „Skleidęs šviesą tamsoje“.

  • 2000 m. išleistas pašto vokas „Pranas Daunys 1900–1962“ (dailininkas Viktoras Jasanauskas).

  • 2000 m. gimtajame Paneveržio kaime Utenos rajone pastatytas tautodailininko Prano Kaziūno sukurtas koplytstulpis.

  • 2010 m. jo vardas suteiktas Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui.

  • 2015 m. Kaune, Taikos pr. 6A, pastatyta Prano Daunio natūralaus dydžio bronzinė skulptūra (skulptorius Jonas Gencevičius).

 

Parengė Audronė Gendvilienė, IIC vyr. bibliotekininkė tiflotyrai.

Literatūra:

Toločka, Vytautas V. (1976). – Skaitantys pirštai. Vilnius: Mintis.

Toločka, Vytautas V. (1994). – Lietuvos aklųjų švietimo raida iki 1940 m. Klaipėda: Eldija.

Roblin, Jean (2010). – Skaitantieji pirštai: Luji Brailio gyvenimas (1809–1852). Iš anglų kalbos vertė Audronė Gendvilienė. Vilnius: LAB.

Davidson, Margaret (1991). – Louis Braille, the boy who invented books for the blind.

Davidson, Margaret (2009). – Luji Brailis – tamsos vaikas. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė.

Bickel, Lennard (1989). – Triumph Over Darkness: The Life of Louis Braille. Leicester: Ulverscroft. ISBN 978-0708920046.

Farrell, Gabriel (1956). – The Story of Blindness. Cambridge: Harvard University Press. OCLC 263655.

Kugelmass, J. Alvin (1951). – Louis Braille: Windows for the Blind. New York: Julian Messner Inc. OCLC 8989771.

Lorimer, Pamela (1996). – A critical evaluation of the historical development of the tactile modes of reading and analysis and evaluation of researches carried out in endeavours to make the braille code easier to read and to write (Ph. D. thesis). University of Birmingham. OCLC 49619181.

Olstrom, Clifford E. (2012-07-10). – Undaunted By Blindness. Watertown, MA: Perkins School for the Blind. ISBN 978-0-9822721-9-0.

Reynolds, Cecil R.; Fletcher-Janzen, Elaine (2007). – Encyclopedia of Special Education: A-D. John Wiley and Sons. ISBN 978-0-471-67798-7.

Mellor, C. Michael (2006). – Louis Braille: A Touch of Genius. Boston: National Braille Press. ISBN 978-0-939173-70-9.

Weygand, Zina (2009). – The Blind in French Society: From the Middle Ages to the century of Louis Braille. Stanford, CA: Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-5768-3.

Pierre, Henri (1952). – La vie et l'oeuvre de Louis Braille: Inventeur de l'alphabet des aveugles (1809–1852). Paris: Pr. universit. de France.

Louis Braille Online Museum – American Foundation for the Blind (AFB)

New Method of Representing by Dots... (1839), iš Archive.org

Valentin Haüy Association

https://en.wikipedia.org/wiki/Louis_Braille [žiūrėta 202012-18]

https://lt.wikipedia.org/wiki/Pranas_Daunys [žiūrėta 202012-18] 

N.156

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"