Adolfas Venckevičius

O, kaip bėga metai

Adol­fas Venc­ke­vi­čius,

bendramokslis, il­ga­me­tis žurnalo „Mū­sų žo­džis“ vy­r. re­dak­to­rius

No­rė­tų­si pra­dė­ti nuo dai­nos žo­džių: „O, kaip bė­ga me­tai!“ Iš ti­krų­jų, tie me­tai bė­ga la­bai greit. Ro­dos, ne­se­niai vaikš­čio­jom Kau­no aklų­jų in­ter­na­to mo­ky­klos ko­ri­do­riais, mo­kė­mės kar­tu. Da­bar net sun­ku bū­tų pri­si­min­ti, kaip ir ka­da pir­mą sy­kį te­ko su­si­tik­ti su Va­len­ti­nu. Tik ži­nau, kad mo­ky­klo­je vi­si šauk­da­vo jį to­kia pra­var­de Tu­la. Sa­ko, kad jis šiek tiek pyk­da­vo, bet vis tiek at­si­liep­da­vo. Tas var­das bu­vo pa­to­gus, nes čia kar­tu ir var­das, ir pa­var­dė. Da­bar ma­žai kas tą pra­var­dę be­pri­si­me­na.

Va­len­ti­nas į mo­ky­klą atva­žia­vo ank­sčiau už ma­ne, nes kai aš atvy­kau, jis jau čia bu­vo. Bė­gio­jo il­gas ir iš­tį­sęs, toks jis li­ko ir šian­dien. Do­mė­jo­si, ga­li­ma sa­ky­ti, vis­kuo: ge­rai mo­kė­si, gro­jo ke­liais ins­tru­men­tais, gal tik šok­ti ne­bus iš­mo­kęs. Do­mė­jo­si ama­tais, daug še­pe­čių yra pri­ga­mi­nęs tiek mo­ky­kloj, tiek dirb­da­mas kom­bi­na­te. Vi­sus ama­tus, ku­rie bu­vo dės­to­mi mo­ky­klo­je, iš­ban­dė ir iš­mo­ko. Tai ro­do žmo­gaus darb­štu­mą ir kruopš­tu­mą. Tuo me­tu bu­vo ski­ria­mas di­de­lis dė­me­sys ne tik moks­lui, bet ir ama­tui, kad žmo­gus tu­rė­tų pra­gy­ve­ni­mą. O kuo dau­giau ama­tų mo­kė­si, tuo bus ge­riau.

Po­ka­rio me­tas mo­ky­klo­je bu­vo ge­ras tuo, kad mo­ky­kla bu­vo tar­si Lie­tu­vos aklų­jų drau­gi­jos fi­lia­las, čia vy­ko tie pa­tys įvy­kiai kaip ir drau­gi­jo­je. Ypač mes vis­kuo do­mė­jo­mės vy­res­nė­se kla­sė­se, nes vi­sas ži­nias per­duo­da­vo tuo me­tu mo­ky­klo­je mo­ky­to­ja­vęs My­ko­las Poz­nans­kas. Per jį drau­gi­ja ir atei­da­vo į mo­ky­klą. Pas­ku­ti­nė­se kla­sė­se su Va­len­tu mo­kė­mės kar­tu ir 1955 m. drau­ge bai­gė­me vi­du­ri­nę mo­ky­klą. Tai bu­vo pir­mo­ji Kau­no mo­ky­klos abi­tu­rien­tų lai­da, ku­rią bai­gė­me pen­kie­se. Vi­si, kad ir jau­ni, iš kar­to įsi­lie­jo į drau­gi­jos są­jū­dį. La­bai gra­žu, kad vie­nas iš ak­ty­ves­nių žmo­nių, ėju­sių pir­myn su vi­sa drau­gi­ja, bu­vo Va­len­ti­nas. Jau mo­ky­klo­je jis bu­vo drau­gi­jos rei­ka­lų ži­no­vas ir puo­se­lė­to­jas. Dar žur­na­lis­tė Emi­li­ja Ku­la­kaus­kie­nė yra pas­te­bė­ju­si, kad Va­len­ti­nas aklų­jų rei­ka­lais su­si­do­mė­jo pas­ka­tin­tas Pra­no Dau­nio. Ma­tyt, taip iš tie­sų bu­vo. P. Dau­nys pas­ka­ti­no Va­len­ti­ną rink­ti ti­flo­lo­gi­nę me­džia­gą – vis­ką, kas yra su­kaup­ta ir išleis­ta apie ne­re­gius.

Pri­si­me­nant mo­ky­klos lai­kus, tu­riu pa­sa­ky­ti, kad Va­len­ti­nas bu­vo la­bai kruopš­tus mo­ki­nys, ypač jis mė­go vo­kie­čių kal­bą, – ka­dan­gi man vo­kie­čių kal­ba ne­si­se­kė, te­ko glaus­tis prie jo. Tas do­mė­ji­ma­sis vo­kie­čių kal­ba jį nu­ve­dė ir į uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti vo­kie­čių kal­bos. Pas­kui dar stu­di­ja­vo lie­tu­vių kal­bą ir ga­lų ga­le stu­di­jas už­bai­gė Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te ti­flo­pe­da­go­gi­ka. Čia – vie­nas ge­rų­jų Va­len­ti­no bruo­žų: ak­ty­viai dirb­da­mas drau­gi­jo­je, ne­me­tė moks­lų ir juos bai­gė. Stu­di­jas bai­gė, sa­ky­čiau, la­bai sva­riai – di­plo­mi­nis dar­bas net­gi bu­vo pris­ta­ty­tas auk­so me­da­liui gau­ti. Šis dar­bas išė­jo į nau­dą ne tik jam, drau­gi­jai, bet ir šei­mai. Au­ga trys sū­nūs, ku­riems ne tas pats, kas bus jų tė­ve­lis, ir da­bar ga­lės juo di­džiuo­tis.

Va­len­ti­nas tu­rė­jo tam ti­krą Die­vo do­va­ną, su­ge­bė­jo nuo­šir­džiai bend­rau­ti su ki­tais žmo­nė­mis, – tiek su bend­ra­kla­siais, tiek su bend­ra­dar­biais, net su vy­res­niais žmo­nė­mis. Tas ypač pra­ver­tė jam dir­bant Kau­no tarp­ra­jo­ni­nė­je val­dy­bo­je, nu­krei­piant aklų­jų val­dy­bos dar­bus į ra­jo­nus.

Mes ne­pel­ny­tai už­mirš­ta­me dar vie­ną Va­len­ti­no dar­bą – jis pa­dė­jo rink­ti ir išleis­ti pir­mą­jį „Mū­sų žo­džio“ nu­me­rį tiek re­gin­čių­jų, tiek Brai­lio raš­tu. Taip jau su­si­klos­tė gy­ve­ni­mas, kad su „Mū­sų žo­džiu“ jis dar glau­džiau su­si­jo: ta­po nuo­la­ti­niu žur­na­lo ko­res­pon­den­tu, o vė­liau – Žur­na­lis­tų są­jun­gos na­riu. Į Žur­na­lis­tų są­jun­gą šiaip sau ne­prii­ma, tik už tam ti­krus nuo­pel­nus, už pa­teik­tus dar­bus. Il­gus me­tus Va­len­tas bu­vo ir šio žur­na­lo red­ko­le­gi­jos na­rys. Su žur­na­lu bend­ra­dar­biau­ja li­gi šiol. Po­lin­kis ra­šy­ti šį žmo­gų atve­dė prie rim­tes­nio dar­bo, kny­gos „Skai­tan­tys pirš­tai“.

Vis dėl­to svar­biau­sia Va­len­ti­no dar­bo ša­ka yra ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros rin­ki­mas ir kau­pi­mas. Šią li­te­ra­tū­rą jis pra­dė­jo rink­ti se­niai, su­kau­pė jos la­bai daug. Šios li­te­ra­tū­ros pa­grin­du ir Va­len­ti­no ini­cia­ty­va bu­vo su­kur­tas ti­flo­ty­ros sky­rius Aklų­jų bi­blio­te­ko­je. Šią li­te­ra­tū­rą jis kau­pia li­gi šiol. Va­len­ti­nas yra šio fon­do ži­no­vas ir skai­ty­to­jas nuo A iki Z. No­rė­da­mas šią li­te­ra­tū­rą po­pu­lia­rin­ti, dirb­da­mas ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­ci­jo­je, or­ga­ni­zuo­ja jos ver­ti­mus iš ki­tų kal­bų ir lei­dy­bą. Jei ne­bū­tų šios li­te­ra­tū­ros rim­to pa­grin­do, apie aklų­jų gy­ve­ni­mą ki­ti žmo­nės ži­no­tų ti­krai ma­žiau. Pa­vyz­džiui, V. Feok­tis­to­va iš Le­ning­ra­do Ger­ce­no ins­ti­tu­to at­siun­tė „Mū­sų žo­džiui“ straips­nį apie pa­sau­li­nį VI-ąjį kong­re­są. Ten ji ra­šo, kad vie­nas iš už­sie­nio pra­ne­šė­jų Va­len­ti­ną To­loč­ką pa­mi­nė­jo kaip pa­vyz­dį, kai akla­sis sa­vo dar­bais išei­na į vi­suo­me­nę. Jis ten gal ir neat­si­tik­ti­nai bu­vo pa­mi­nė­tas. Va­len­ti­nas la­bai do­mi­si es­pe­ran­to kal­ba, tu­ri ry­šių su pa­sau­liu, da­ly­va­vo Bul­ga­ri­jos es­pe­ran­ti­nin­kų su­va­žia­vi­me, ruo­šia­si da­ly­vau­ti ki­tuo­se pa­na­šiuo­se su­va­žia­vi­muo­se. Ši jo vei­kla gar­si­na ir mū­sų Res­pu­bli­ką, ir Aklų­jų drau­gi­ją.

No­rė­čiau Va­len­ti­nui su­kak­ties pro­ga pa­lin­kė­ti il­gų gy­ve­ni­mo me­tų, išau­gin­ti tris sū­nus – ąžuo­lus, išleis­ti juos į gy­ve­ni­mą ir su­lauk­ti, kad jie bū­tų to­kie vei­klūs, kaip Va­len­ti­nas.

Vil­nius,

1980 m. liepa

(Teks­tas ši­fruo­tas iš garso įra­šo, sau­go­mo LAB Ti­flo­ty­ros fon­de).

S.172