Antanina Buivydienė

Studijų metai

An­ta­ni­na Bui­vy­die­nė,

ti­flo­pe­da­go­gė

Pir­mą kar­tą su Va­len­ti­nu su­si­ti­kau dar be­si­mo­ky­da­ma Kau­no aklų­jų mo­ky­klo­je, kai jis 1960–1963 m. dir­bo Aklų­jų drau­gi­jos Kau­no tarp­ra­jo­ni­nės val­dy­bos pir­mi­nin­ku.

Pri­si­me­nu, man, mo­ki­nu­kei, ta­da di­de­lį įs­pū­dį da­rė ne tik Va­len­ti­no išvaiz­da: aukš­tas, tie­sus, tvir­tas vy­riš­kis, bet ir jo ra­mus, pa­kan­tus, neuž­gau­lus bal­sas, ku­riuo jis man sten­gė­si išaiš­kin­ti rašt­ve­dy­bos pa­slap­tis.

Mū­sų da­ly­ki­niai su­si­ti­ki­mai bu­vo tik epi­zo­di­niai ir, man bai­gus mo­ky­klą, nu­trū­ko. Be­tar­piš­ki kon­tak­tai at­si­nau­ji­no tik pra­dė­jus kar­tu stu­di­juo­ti.

Tai­gi, 1971 m. mū­sų, bi­čiu­lių iš Vil­niaus, star­ti­nis pen­ke­tu­kas: Va­len­ti­nas To­loč­ka, Pe­tras Čy­žius, Juo­zas Juo­di­kis, Vy­tau­tas Po­vi­las Bui­vy­das ir aš, An­ta­ni­na Bui­vy­die­nė, pra­dė­jo­me pen­ke­rių me­tų stu­di­jų „ma­ra­to­ną“ Šiau­lių K. Preik­šo pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to (da­bar Šiau­lių pe­da­go­gi­nis uni­ver­si­te­tas) de­fek­to­lo­gi­jos fa­kul­te­te. Ta­po­me pir­mo­sios ti­flo­pe­da­go­gų lai­dos stu­den­tais. Pen­ke­rius me­tus, žie­mą–va­sa­rą, vi­si kar­tu va­ži­nė­jo­me į se­si­jas, gy­ve­no­me ta­me pa­čia­me vieš­bu­ty­je, val­gė­me to­se pa­čio­se val­gy­klo­se, klau­sė­mės tų pa­čių pas­kai­tų.

Dau­gu­mą įs­kai­tų ir eg­za­mi­nų taip pat lai­kė­me vie­nu me­tu: tarp se­si­jų, pa­si­ruo­šę įs­kai­tai ar eg­za­mi­nui, drau­giš­kai su­si­ta­rę, va­žiuo­da­vom jų lai­ky­ti į Kau­ną ar Šiau­lius, o kar­tais, su­si­da­rius stu­den­tų gru­pei, dės­ty­to­jai atvyk­da­vo ir į Vil­niaus pe­da­go­gi­nį uni­ver­si­te­tą.

Kai įs­kai­tas ar eg­za­mi­nus lai­ky­da­vo­me se­si­jos me­tu, tuo­met mū­sų drau­giš­kas pen­ke­tu­kas jiems ruoš­da­vo­mės drau­ge, tiks­liau sa­kant, vi­si kar­to­da­vo­me iš­mok­tą me­džia­gą.

Vi­sa vy­ri­ja (taip aš juos va­di­nau), tarp jų ir Va­len­ti­nas, pa­to­giai įsi­tai­sy­da­vo ant vieš­bu­čio lo­vų ir klau­sy­da­vo­si ma­no skai­to­mų kons­pek­tų ar spe­cia­lios li­te­ra­tū­ros.

Va­len­ti­nas ge­rai su­vok­da­vo ir įsi­min­da­vo skai­to­mą teks­tą ir šiaip bet ku­riuo klau­si­mu jis dau­giau už ki­tus ži­no­da­vo. Mums Va­len­ti­nas bu­vo ap­sis­kai­čiu­sio, iš­si­la­vi­nu­sio, rim­to, san­tū­raus, neį­žei­daus ir ki­tų neuž­gau­nan­čio, ra­my­bės, tvir­ty­bės bei žin­gei­du­mo sim­bo­lis.

Ka­dan­gi jis iš mū­sų tar­po iš­sis­kir­da­vo sa­vo ži­nio­mis, mes jį pra­mi­nė­me  „vaikš­čio­jan­čia en­ci­klo­pe­di­ja“.

Šis api­bū­di­ni­mas Va­len­ti­nui lip­te pri­li­po.

Jo stro­pu­mas ir ži­nių troš­ki­mas pri­ver­tė pa­si­temp­ti ir mus.

Tie­sa, ret­kar­čiais Va­len­ti­nas mus, stu­den­tus, „iš­duo­da­vo“. Mat jis daž­nai pa­kliū­da­vo į lai­min­gų­jų skai­čių,  ku­riems ne­rei­kė­jo lai­ky­ti kai ku­rių įs­kai­tų ar eg­za­mi­nų, nes jis jau bu­vo ra­ga­vęs moks­lų, t. y. Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vęs ger­ma­nis­ti­ką ir li­tua­nis­ti­ką, o mums, „ža­liems“ stu­den­tams, de­ja... dar vis­ką te­ko mo­ky­tis.

Nors mes bu­vom stro­pūs stu­den­tai, bet daž­nai ras­da­vom pro­gų pa­dis­ku­tuo­ti įvai­rio­mis te­mo­mis. Bu­vo įdo­mu klau­sy­tis iš­min­tin­gos Va­len­ti­no kal­bos, dar­dant trau­ki­niu į Šiau­lius. Jo ra­mūs žo­džiai apie gy­ve­ni­mą, po­li­ti­ką, Drau­gi­jos įvy­kius su­trum­pin­da­vo mo­no­to­niš­ką ke­lio­nę trau­ki­niu ar pa­gy­vin­da­vo vieš­bu­čio kam­ba­rė­lio gy­ven­to­jų nuo­tai­ką. Nes­to­ko­jo Va­len­ti­nas ir hu­mo­ro, ku­ris pa­dė­da­vo drau­gams nu­si­ra­min­ti prieš įs­kai­tą ar eg­za­mi­ną. Vie­ną se­mest­rą mes bu­vom ne­ti­kė­tai ma­lo­niai nus­te­bin­ti su­ži­no­ję, kad Va­len­ti­nas mums dės­tys „Brai­lio šrif­to“ kur­są. Tai iš­ties uni­ka­lus atve­jis: stu­den­tas dės­to stu­den­tams. Tai­gi,  Brai­lio raš­to ša­li­nin­kas ir pro­pa­guo­to­jas Va­len­ti­nas ta­po dar bū­da­mas stu­den­tas. Taip Šiau­lių K. Preik­šo pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to de­fek­to­lo­gi­jos fa­kul­te­te Va­len­ti­nas pra­dė­jo dirb­ti dės­ty­to­ju. Jis sta­cio­na­ri­nio ir nea­ki­vaiz­di­nio sky­riaus stu­den­tams skai­tė kur­są apie Brai­lio raš­tą, jo is­to­ri­ją ir me­to­di­ką. Mes, jo drau­gai, jau­tė­me pa­si­ten­ki­ni­mą ir di­džia­vo­mės, kad Va­len­ti­nas bu­vo pel­ny­tai įver­tin­tas.

Bū­si­mie­ji  pe­da­go­gai, no­rin­tys dirb­ti su aklai­siais ir silp­na­re­giais, tu­rė­jo mo­kė­ti Brai­lio raš­tą. Juk neiš­mo­ky­si ki­to skai­ty­ti ar ra­šy­ti, jei pats ne­ži­nai, kaip atro­do taš­kų raš­tas ir ne­su­ge­bi  pas­kai­ty­ti ar ra­šy­ti.

Tai­gi, Va­len­ti­nas mus mo­kė, ko­kia tu­ri bū­ti sis­te­ma, ko­kia aklų­jų raš­to mo­ky­mo me­to­di­ka, ką da­ry­ti, kad ma­žy­lio ne­gra­būs pirš­te­liai ar suau­gu­sio ma­žai jau­trūs pirš­tai taip išla­vė­tų, jog tap­tų aklo­jo aki­mis.

Stu­den­tus, ra­šan­čius Brai­lio raš­tu, su­pa­žin­di­no su sa­vo su­kur­tu lie­tu­viš­ko Brai­lio raš­to trum­pa­raš­čiu. Kaip dės­ty­to­jas Va­len­ti­nas bu­vo rei­klus, bet kar­tu ir jau­trus žmo­gus. Mums, bai­gu­siems aklų­jų mo­ky­klą, Brai­lio raš­tas ne­su­da­rė sun­ku­mų, ki­tiems iš­ties rei­kė­jo pa­dir­bė­ti, bet dės­ty­to­jo pa­ta­ri­mai, be abe­jo, bu­vo nau­din­gi ir rei­ka­lin­gi prak­ti­niam dar­bui. Tie­są sa­kant, stu­di­jų lai­ko­tar­piu su Va­len­ti­nu mes dau­giau bend­ra­vo­me kaip su stu­den­tu, drau­gu, o ne kaip su dės­ty­to­ju. Jis ne­da­vė mums pro­gos pa­si­jus­ti že­mes­niais už jį, vi­suo­met bu­vo drau­giš­kas ir ati­dus  bend­ra­kur­sis.

Ša­lia įtemp­to moks­lo, eg­za­mi­nų se­si­jų tu­rė­jom ir pra­mo­gų. Va­len­ti­nas nie­kuo­met neat­si­sa­ky­da­vo kar­tu su mu­mis pa­pra­mo­gau­ti.

Ka­dan­gi mums skai­tė pas­kai­tas dės­ty­to­jai ir iš Le­ning­ra­do,  jiems bu­vo įdo­mu su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­va ir jos įžy­my­bė­mis, daug kur su jais ke­lia­vo­me.

Drau­ge su dės­ty­to­jais V. Feok­tis­to­va ir A.  Li­tva­ku esam pa­bu­vo­ję Še­du­vos ma­lū­ne. J. Mar­cin­kus suor­ga­ni­za­vo iš­ky­lą prie Rė­ky­vos eže­ro, kur vi­si pail­sė­jo­me gam­to­je.

Taip be­si­mo­kant, „poil­siau­jant“, na­gri­nė­jant su dės­ty­to­ja J.  Dau­lens­kie­ne pai­nius sme­ge­nų vin­gius, pra­bė­go pui­kūs  ir ne­grįž­ta­mi stu­di­jų me­tai. Ne­to­li  pa­bai­ga, dar li­ko pas­ku­ti­nis eta­pas – vals­ty­bi­niai eg­za­mi­nai. Čia Va­len­ti­nas ir­gi gra­žiai pa­si­ro­dė. Dės­ty­to­jui A. Balt­ra­mie­jū­nui pa­siū­lius, jis pa­ra­šė kur­si­nį dar­bą iš Lie­tu­vos aklų­jų švie­ti­mo is­to­ri­jos. Dar­bas bu­vo ge­rai įver­tin­tas. Vė­liau Va­len­ti­nas šį dar­bą išp­lė­to­jo ir pa­ra­šė di­plo­mi­nį dar­bą „Aklų­jų bei silp­na­re­gių glo­bos, au­klė­ji­mo ir mo­ky­mo or­ga­ni­za­vi­mas Lie­tu­vo­je“.

Pri­si­me­nu, kaip Šiau­liuo­se klau­sė­mės šio tu­ri­nin­go dar­bo gy­ni­mo. Tai bu­vo 1976 m. lie­pos 13 die­na. Nuos­ta­bą kė­lė Va­len­ti­no eru­di­ci­ja, ži­nių gau­sa, ge­bė­ji­mas iš­sa­miai at­sa­ky­ti į kie­kvie­ną pa­teik­tą klau­si­mą. Dar­bą jis ap­gy­nė sėk­min­gai.

Pas­ku­ti­nės se­si­jos me­tu, lai­kant vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus, vy­rai, vos su­va­žia­vę į Šiau­lius, su­ta­rė, kad sėk­min­gai išlai­ky­tus vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus „aplais­tys“, t. y. iš lai­ko­mo da­ly­ko gau­tas pa­žy­mys ly­gus šam­pa­no bu­te­lių skai­čiui,  pvz., 5 = 5.

Ka­dan­gi eg­za­mi­nų pa­žy­miai (pen­kia­ba­lėj sis­te­moj) bu­vo vi­sai ne­blo­gi, tai ir kamš­čių su­si­kau­pė ne­ma­žai. Kamš­čius rū­pes­tin­gai rin­ko­me, sau­go­jo­me , mat tu­rė­jo­me idė­ją iš jų su­ver­ti vė­ri­nį.

Išlai­kę pas­ku­ti­nį eg­za­mi­ną, iš šam­pa­no bu­te­lių kamš­čių sku­biai vė­rė­me vė­ri­nį (de­ja, ne toks di­de­lis išė­jo, nes ne­bu­vo­me stro­pūs gė­ri­kai,  o ir Šiau­liuo­se tuo me­tu ne­la­bai bu­vo šam­pa­no).

Atli­kę šį „svar­bų“ dar­bą, priš­ne­ki­nom Va­len­ti­ną, kaip vil­nie­čių at­sto­vą, šį vė­ri­nį įteik­ti ki­tai ti­flo­pe­da­go­gi­ką stu­di­juo­jan­čiai gru­pei nuo pir­mo­sios ti­flo­pe­da­go­go­gų lai­dos.  Šį įpa­rei­go­ji­mą jis gar­bin­gai atli­ko. Be to, Va­len­ti­nas, kaip ir de­ra, „sus­kai­čia­vo“, kiek per vals­ty­bi­nių eg­za­mi­nų lai­ky­mo lai­ko­tar­pį su­val­gė­me de­šre­lių. Pa­si­ro­do,  dau­giau kaip 32 me­trus.

Taip be­si­mo­ky­da­mi kar­tu su Va­len­ti­nu, mū­sų drau­giš­ka, vie­nin­ga ko­man­da pa­sie­kė fi­ni­šą ir, 1976 m. lie­pos mė­ne­sį bai­gę  Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, įgi­jo­me ti­flo­pe­da­go­go spe­cia­ly­bę.

Va­len­ti­nas tiek stu­di­jų me­tais, tiek vė­liau sa­vo vei­kla įro­dė, kad jis yra vie­nas  ak­ty­viau­sių, vei­kliau­sių, pa­rei­gin­giau­sių žmo­nių.

Stu­di­jų drau­gai su­si­ti­kę daž­nai pri­si­me­na­me stu­di­jų me­tus, kar­tu pra­leis­tą lai­ką, ap­ta­ria­me da­bar­ti­nį mū­sų dar­bą, pa­sie­ki­mus ar nu­si­vy­li­mus, ir vi­suo­met kaip ke­lro­dis mums švie­čia Va­len­ti­no žvaigž­dė, jo nuei­tas gy­ve­ni­mo ir dar­bų ke­lias.

Su­ži­no­ju­si, kad Va­len­ti­nas ren­gia „XX amž. ti­flo­pe­da­go­gų ži­ny­ną“, la­bai  nu­džiu­gau. Džiu­gi­na, kad jis ne­pa­varg­da­mas tę­sia moks­li­nį ti­ria­mą­jį dar­bą.

Jo vei­kla tar­si pla­čiai iš­si­lie­ju­si upė, ne­tel­pan­ti sa­vo va­go­je, trau­kian­ti žvilg­snį, min­tį, ta­čiau jos tėk­mė lė­ta ir ra­mi, ne­šan­ti iš praei­ties gau­sy­bę pri­si­mi­ni­mų, tei­kian­ti  gy­vy­bės ir ga­lios nau­jiems atra­di­mams, po­lė­kiams, pla­nams, dar­bams.

Lai sep­ty­nias­de­šim­tą­jį kar­tą su­ža­lia­vę upės kran­tai bū­na ve­šlūs, so­drūs, gy­vy­bin­gi, lai jie džiu­gi­na mū­sų šir­dis ir  ska­ti­na ne­pa­liau­ja­mai ženg­ti pir­myn.

Vil­nius,

2000 m. ba­lan­dis

S.161