Gema Padribonienė

„Sutik mane“

Ge­ma Pa­dri­bo­nie­nė,

žur­na­lis­tė

Se­nos mū­sų tau­tos pa­ta­rlės – am­žių pa­ti­krin­tos. „Ge­ro žmo­gaus tu­ri bū­ti daug“, –  kaip tik tin­ka so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rui Valentinui V. To­loč­kai. Prie to ge­ru­mo aš dar pri­dur­čiau: sa­vo ge­ru­mą Va­len­ti­nas po kri­sle­lį su­rin­ko iš tė­vų – Že­mai­ti­jos se­no­lių. Pas Va­len­ti­ną sku­bu, kai šir­dy­je įsi­me­ta ne­ti­kru­mas, ne­ri­mas, jo pa­gal­bos ieš­kau, kai rei­kia ką nors pa­tiks­lin­ti iš Lie­tu­vos aklų­jų ju­dė­ji­mo is­to­ri­jos.

O kiek kar­tų ant ma­no dar­bo sta­lo gu­lin­tis V. V. To­loč­kos poe­zi­jos rin­ki­nys pa­siū­lė te­mą po­kal­biui ra­di­jo lai­dai! Jo pos­muo­se ir vil­tis, ir atei­tis, ir kas­die­niai pa­pras­ti spren­di­mai. Ar ver­ta poe­zi­jo­je ieš­ko­ti lo­gi­kos? Kai kas at­sa­ky­tų: ne­ver­ta! O aš Va­len­ti­no poe­zi­jo­je daž­nai ran­du aiš­kius spren­di­mus.

Be­maž 15 me­tų pa­žįs­tu Va­len­ti­no To­loč­kos šei­mą. Min­ti­mis daž­nai sek­da­ma jo šei­mos gy­ve­ni­mą, džiau­giuo­si tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mu, vai­kų dė­me­siu tė­vams. Pa­ti­kė­ki­te, da­bar  (o gai­la) ne taip daž­nai su­tik­si šei­mą, kur vai­kai taip nuo­šir­džiai bend­rau­tų su tė­vais...

Apie tai, kad V. To­loč­ka yra Lie­tu­vos aklų­jų or­ga­ni­za­ci­jos en­ci­klo­pe­di­ja, ma­ny­čiau, tu­rė­tų pa­tvir­tin­ti vi­si, kas bend­rau­ja su aklai­siais.

Iš Va­len­ti­no To­loč­kos gy­ve­ni­mo gi­mė ir Lie­tu­vos ra­di­jo lai­da „Su­tik ma­ne, pa­žink ma­ne“ pa­va­di­ni­mas. Kar­tą žie­mą kaž­ko­kiu rei­ka­lu aplan­kiau V. To­loč­ką Aklų­jų bi­blio­te­ko­je. Te­mo. Jis pas­kam­bi­no sū­nui, pa­kal­bė­jo ir lyg tarp kit­ko tars­te­lė­jo: „Su­tik ma­ne“. Pa­ga­lvo­jau: tems­ta, daug  snie­go, ka­žin, ar ša­li­ga­tvis neuž­pus­ty­tas, o šis žmo­gus per vi­są mies­tą vie­nas pats va­žiuos na­mo iki An­ta­kal­nio. Kaip vis­kas pa­pras­ta šio ge­nia­laus žmo­gaus gy­ve­ni­me. Svar­biau­sia: nie­kam neuž­krau­ti sa­vo ne­re­gys­tės. Gal to­dėl ir vai­kai to­kie to­le­ran­tiš­ki, ra­miai, pa­pras­tai su­pran­tan­tys ki­tų gy­ve­ni­mą.

Pa­veik­ta šio įs­pū­džio aš taip ir pa­va­di­nau sa­vo ra­di­jo lai­dą, ku­ri jau dau­ge­lį me­tų kas sa­vai­tę skam­ba per Lie­tu­vos ra­di­ją.

Vil­nius,

2000 m. ba­lan­dis          

S.170