Saulius Plepys

Likimui ir stabams nenusilenkęs

Saulius Plepys,

bendramokslis, filologas, žurnalistas

2019 m. gruodžio 31 d. iš gyvenimo išėjo iškilus aklųjų bendruomenės žmogus, socialinių mokslų daktaras Valentinas Vytautas Toločka. 2020-ųjų sausio 2-osios pavakarę su būreliu buvusių bendradarbių nuvažiavau į Vilniaus laidotuvių rūmus pamąstymais ir prisiminimais atsisveikinti su šiuo žmogumi. Paspaudžiau rankas trims jo sūnums, tariau jo vaikams tradicinius užuojautos žodžius. Valandai kitai likau laidotuvių rūmuose pagerbti amžinybėn išėjusį žmogų.

Į Kauno aklųjų mokyklą atvažiavau 1948 metais. Gyvenome sudėtingais laikais. Jei mudu su Juozu Kairiu buvome devynių dešimties metų vaikai, tai Valentinas Toločka, Vilhelmas  Šilkinis, Antanas Grigutis, mūsų akimis žiūrint, buvo jau suaugę vyrai. Vieni moksleiviai kalbino mus stoti į pionierių organizaciją, kiti ragino tokiai agitacijai nepasiduoti. Kiek vėliau sužinojau, kad tais pačiais metais už antitarybines kalbas Valentinas iš mokyklos buvo pašalintas. Greičiausiai pats mokyklos direktorius Jonas Mikėnas pasirūpino, kad po kelių mėnesių į mokyklą jis būtų grąžintas.

Vėlesniais metais artimi draugiški santykiai su Valentinu jauniems žmonėms buvo labai reikšmingi. Jie formavo jų pažiūras, praplėtė jų mąstymo horizontus. Gerai prisimenu apsilankymus Valentino bute P. Višinskio gatvėje, kur klausydavome plokštelių su Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniauskio, Antano Dvariono dainų įrašais. Įdomi, negirdėta buvo mums ta muzika. Atsidurdavome mieste, kur gatvėse galėjai sutikti daug žinomų rašytojų, operos dainininkų, universiteto dėstytojų. Atsidurdavome mieste, kur gyvenimas virte virė kaip ir kiekvienoje Europos sostinėje. Ar ne tame bute pirmą kartą išgirdau Bernardo Brazdžionio „Neregio elegiją“. Priminsiu:

Aš pasaulio šviesios karalijos

nemačiau niekada, niekada –

juodos rožės ir juodos lelijos,

ir daina vyturėlio juoda.

Eilėraščio pabaigoje poetas kalba ne apie fizinį, o apie dvasinį aklumą, kai žmogus suklumpa prieš žemiškus, prieš ideologinius stabus. Cituoju:

Kur tos žvaigždės, kur jos, sidabrinės,

kur mirgėjimas jų nuostabus,

ar ir jūs neregėjot žydrynės,

kad suklupot prieš žemės stabus?...

Suprantama, mokykloje buvo aiškinamos visai kitos tiesos.

Pokalbiai su Valentinu skatino mūsų susidomėjimą lietuvių kalbos kilme. Nors nebuvome pakankamai išprusę, bet mėginome lyginti labai artimai skambančius žodžius lietuvių, lotynų, sanskrito kalbomis. Valentinas supažindino mus su mįslingu Fridriko Nyčės veikalu „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Supratome tik tiek, kad filosofas kritikavo gyvenamojo meto vertybes. Dar supratome, kad, norint daugiau žinoti, geriau suprasti supantį pasaulį ir žmonių santykius, reikia daug skaityti. Beveik visos prieš karą leistos knygos Brailio raštu buvo sudegintos Kauno aklųjų mokyklos katilinėje. Kiek prisimenu, mokyklos bibliotekėlėje buvo likusios dvi knygos „Suomių pasakos“ ir „Dėdės ir dėdienės“. Kokia ironija: ne per seniausiai „didžioji tarybų šalis“ skaudžiai nusvilo nagus Žiemos kare su Suomija. O knygos „Dėdės ir dėdienės“ autorius buvo visai Lietuvai gerai žinomas dvasiškis Juozas Tumas Vaižgantas. Šiaip ar taip, tiek Aklųjų draugijos vadovai, tiek studijas pradėjęs jaunimas suprato, kad be knygų, be vadovėlių neįmanoma siekti aukštesnio išsilavinimo. Sakysime, 1956 m. Valentinas Vilniaus universitete pradėjo studijuoti germanistiką. Kadangi tais laikais apie didesnį vokiečių–lietuvių kalbų žodyną galėjai tik pasvajoti, studijas teko keisti.

Tuo metu prie Kauno gamybinio mokymo kombinato buvo steigiama Brailio rašto spaustuvė. Kol kombinatas buvo statomas, spaustuvę priglaudė Kauno aklųjų mokykla. Nedaug spaustuvėje tų įrengimų tebuvo, ir tie patys, greičiausiai, buvo paveldėti iš prieškario laikų. Mokyklos rūsyje atsirado gana gremėzdiškas teksto tiražavimo rankinis presas. Dirbo šiuo įrenginiu du vyresniųjų klasių moksleiviai: Henrikas Daunoravičius ir Zenonas Kavaliauskas, taip pat mokytojos sūnus Romas Rakauskas. To preso veikimo principas buvo gana paprastas: rankomis reikėjo kuo stipriau pasukti gana sunkų svarmenį ir specialiame popieriuje buvo atspaudžiamas skardoje surinktas Brailio tekstas. Dirbti korektoriumi toje spaustuvėje Valentinas pradėjo 1959 metais. Išsamiai visa V. V. Toločkos darbinė ir mokslinė veikla nušviečiama Lietuvos aklųjų bibliotekos leidiniuose.

Daug metų su Valentinu dirbome Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje. Kokias pareigas joje beužimdavome, visada gerai sutarėme. Leidžiant tiflologinę literatūrą, vertingiausi leidiniai buvo verčiami iš užsienio kalbų, geriausios mūsų leidžiamos knygos buvo verčiamos į esperanto kalbą. Prisimenu, kaip džiaugėsi Valentinas, gavęs labai gerus užsienio šalių esperantininkų atsiliepimus apie Tomo Sakalausko knygą „Beatričė“.

Mano santykiai su Valentinu visada buvo draugiški ir šilti. Tiesa, nepamiršiu iš jo pelnytai gautos pamokos. Tuomet spaustuvėje Brailio raštu rinktų knygų korektūras skaitydavo ir leidyklos redaktoriai. Buvau dar nelabai patyręs, bet savimi pasitikintis darbuotojas. Vienoje skaitytojų konferencijoje pasididžiuodamas pareiškiau, kad mano skaitomose korektūrose nelieka jokios klaidelės. Perskaitė vieną mano leistų knygų Valentinas, surašė 5 ar 6 likusias klaidas, ir įteikė man tą „neoficialų dokumentą“. Dėl viso pikto pasitikrinau. Valentinas buvo teisus. Ko gero, po to leidykloje sklandė toks gandas: esą kažkada Prancūzijoje buvo nutarta išleisti knygą be jokios klaidos. Gerai padirbėjo raidžių rinkėjai, stropiai skaitė korektoriai, o kai knyga pasirodė knygynuose, paaiškėjo, kad klaida buvo likusi pačiame knygos pavadinime. Žodžiu, pamoka išėjo man į naudą: atidžiau pradėjau skaityti korektūras, geriau pagalvodavau reikšdamas savo nuomonę.

Nemažai pagalbos ir vertingų patarimų sulaukiau iš Valentino ruošdamas Tiflologinį žodyną. Konsultavausi rinkdamas medžiagą apie Lietuvos neregius, jo patartas naudojausi vokiečių, čekų, bulgarų leidiniais. Kadangi žodyno sumanytojas pedagogas Antanas Baltramiejūnas anksti išėjo iš gyvenimo, man teko pagrindinis jo sudarymo darbas. Renkant medžiagą, verčiant iš užsienio kalbų, teko darbuotis prie šio žodyno daugybę metų.

Kruopščiai, nenusižengdamas tiesai Valentinas rinko medžiagą savo mokslo darbams, įvairiems žinynams, periodiniams straipsniams. Paskutinis reikšmingas jo darbas yra 2002 m. išleista knyga „Lietuvos tiflopedagogų sąvadas“. Susipažinęs su šiuo leidiniu buvau maloniai nustebintas. Kadangi aklųjų mokykloje praleidau 11 metų, daugelį mokytojų ir auklėtojų puikiausiai prisimenu. Leidinyje buvo paminėti ir dešimtmečius, ir vieną kitą pusmetį joje išdirbę pedagogai.

Valentino literatūrinė kūryba nedeklaratyvi, labiau susijusi su jo asmeniniais išgyvenimais, todėl prisiminimuose gilesnei jos analizei nesiryžau.

Nevengdavome su Valentinu padiskutuoti ir politiniais klausimais. Teisingiau sakant, ne padiskutuoti, o pasikeisti nuomonėmis. Ko gero, neatsitiktinai sutapo ir mūsų poelgiai. 1972 m. kartu įstojome į Žurnalistų sąjungą, o 1990-aisiais tą pačią dieną išstojome iš sovietinės komunistų partijos. Nustebote, kad ir Valentinas tai partijai priklausė? Pasakysiu tik tiek: daugelis tai partijai priklausiusių žmonių nepritarė jos pažiūroms.

Kalbant apie tikrai didelius V. V. Toločkos pasiekimus, būtina paminėti pasiaukojančiai jam talkinusią istorikę žmoną Staselę Toločkienę, bendradarbes Gražiną Ramanauskienę, Aliną Janušauskienę, Zitą Balienę. Be jų pagalbos neregys žmogus nebūtų ištyręs daugybės archyvų, nebūtų perskaitęs moksliniam darbui reikalingų leidinių. Tų moterų indėlis į jo nuveiktus darbus tikrai didelis. Žinoma, tai nesumenkina V. V. Toločkos nuopelnų mokslui, aklųjų bendruomenei. Tik darbštus, mokslui atsidavęs žmogus galėjo sukaupti tokius žinių turtus. Turtus, kurie dar ilgus metus tarnaus žmonėms. Draugų prisiminimuose Valentinas išliks kaip žmogus mokslo darbuose ir kūryboje nešlovinęs sovietinės tikrovės, kaip negalios neparklupdytas žmogus.

Vilnius,

2020 m. balandis

S.166