Vanda Boreikienė

Keli štrichai V. V. Toločkos portretui

Van­da Bo­rei­kie­nė,

il­ga­me­tė Kau­no aklų­jų in­ter­na­ti­nės mo­ky­klos pe­da­go­gė

Kai 1951 m. pra­dė­jau mo­ky­to­jau­ti Kau­no aklų­jų in­ter­na­ti­nė­je mo­ky­klo­je, Va­len­ti­nas To­loč­ka mo­kė­si tuo me­tu bu­vu­sio­je vy­riau­sio­je kla­sė­je, ku­ri 1955 m. ta­po pir­mą­ja šios mo­ky­klos abi­tu­rien­tų lai­da.

Va­len­ti­nas, kaip dar ne vie­na de­šim­tis au­klė­ti­nių, bu­vo ne tik pa­vyz­din­gas mo­ki­nys, bet ir ak­ty­vus jau­nų­jų li­te­ra­tų bū­re­lio na­rys. Ne vie­ne­rius me­tus ir man te­ko va­do­vau­ti šiam bū­re­liui. Or­ga­ni­zuo­da­vo­me li­te­ra­tū­ri­nius va­ka­rus, su­si­ti­ki­mus su ra­šy­to­jais, išvy­kas, mo­kė­mės ei­lė­da­ros pa­grin­dų, ki­tų li­te­ra­tū­ros teo­ri­jos „gu­dry­bių“, na­gri­nė­da­vo­me bū­re­lio na­rių kū­ry­bą.

Man įst­ri­go at­min­tin, kad jau ta­da išryš­kė­jo V. To­loč­kos po­lin­kis do­mė­tis mū­sų tau­tos kul­tū­ra, jos praei­ti­mi. Jis bu­vo be­ne vie­nin­te­lis iš mo­ki­nių, rim­tai su­si­do­mė­jęs M. Dauk­ša, jo „Pos­ti­le“. Pri­si­me­nu pras­min­gus jo ei­lė­raš­čius, skir­tus A. Straz­de­liui, D. Poš­kai, poe­mė­lę, ku­rios siu­že­tą grin­dė se­no­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos mo­ty­vais. Jis ne­pa­si­ten­ki­no tra­di­ci­nė­mis pra­de­dan­čių­jų te­mo­mis: gam­ta, vien sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi. Pla­tes­nį jau­no­jo V. To­loč­kos po­žiū­rį į pa­sau­lį, jo reiš­ki­nius pa­ro­dė ir jo bu­te Kau­ne vei­kęs sa­vo­tiš­kas „klu­bas“, ku­rį jo lan­ky­to­jai va­di­no „Štai taip Za­ra­tust­ra kal­bė­jo“.

Nors dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių pra­dė­tų ger­ma­nis­ti­kos stu­di­jų Vil­niaus uni­ver­si­te­te ne­bai­gė, ta­čiau vė­liau ga­vo ne tik aukš­to­jo moks­lo di­plo­mą, bet ir ta­po so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ru, ap­gy­nė di­ser­ta­ci­ją „Lie­tu­vos aklų­jų švie­ti­mo rai­da iki 1940 me­tų“. Ga­li­ma tik pas­pė­lio­ti, kiek va­lan­dų bu­vo pra­leis­ta ar­chy­vuo­se, ki­to­se įs­tai­go­se, kol bu­vo su­rink­ta rei­kia­ma me­džia­ga, ap­do­ro­ta gau­sy­bė sta­tis­ti­nių ži­nių, ku­rias su­tvar­kius, iša­na­li­za­vus, api­bend­ri­nus bu­vo įma­no­ma įsp­raus­ti į moks­li­nio dar­bo rė­mus.

Kai pa­ga­lvo­ju apie V. To­loč­kos il­ga­me­tę vei­klą, no­ri­si cha­rak­te­ri­zuo­ti trum­pai: V. To­loč­ka – di­dy­sis LASS me­traš­ti­nin­kas. Jis kaip ta bi­te­lė rin­ko ir te­be­ren­ka, kro­vė ir te­be­krau­na į ko­rius – įvai­rius sa­vo lei­di­nius – ži­nias apie ne­re­gių ir silp­na­re­gių gy­ve­ni­mą ir švie­ti­mą Lie­tu­vo­je, apie ti­flo­lo­gi­nei vei­klai pa­si­šven­tu­sius žmo­nes, pro­pa­guo­ja Brai­lio raš­tą, LAD, da­bar LASS dar­bus. Ir tų Va­len­ti­no pa­ruoš­tų lei­di­nių bi­blio­gra­fi­ja ti­krai jau ga­na gau­si. Rei­kia ti­kė­tis, kad ji dar pa­si­pil­dys.

Man ypač ma­lo­nu, kad jau­nys­tė­je pra­dė­jęs do­mė­tis poe­zi­ja, Va­len­ti­nas ne­sis­ki­ria su ja iki šiol. Jau­čiau­si pa­ma­lo­nin­ta, kai ga­vau jo pir­mo­jo ei­lė­raš­čių rin­ki­nio „Gu­do­be­lei žy­dint“ eg­zemp­lio­rių su au­to­riaus au­to­gra­fu.

Va­len­ti­nas ne­te­ko re­gė­ji­mo dar vai­kys­tė­je, vos ke­le­rių me­tų, bet už­ten­ka pas­kai­ty­ti iš šio rin­ki­nio ei­lė­raš­čių ci­klą „Ma­no tė­viš­kės spa­lvos“, kad pa­jus­tum, jog jo at­min­ty nė­ra išb­lė­sęs spa­lvi­nis aplin­kos su­vo­ki­mas. O ko­kia ne­rims­tan­čios šir­dies eks­pre­si­ja pul­suo­ja ei­lė­raš­ty­je „Maiš­tau­jan­tis de­mo­nas“ (poe­zi­jos an­to­lo­gi­ja „Pri­si­me­nu dar kar­klų kva­pą“, p. 79).

Ne vie­nerius me­tus te­ko bend­rau­ti su V. To­loč­ka, kai bu­vo­me išrink­ti į LAD Cent­ro re­vi­zi­jos ko­mi­si­ją, ku­rios rū­pes­tin­gas ir rei­klus pir­mi­nin­kas jis bu­vo. To pa­ties rei­ka­la­vo ir iš mū­sų, ko­mi­si­jos na­rių, su­ma­niai pas­kirs­ty­da­mas dar­bus pa­gal kie­kvie­no po­lin­kius ir ga­li­my­bes.

Ma­lo­nu bu­vo ne kar­tą įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se ma­ty­ti V. To­loč­ką nuo 1975 m. nau­jai pert­var­ky­to­je Kau­no silp­na­re­gių mo­ky­klo­je. Dau­gu­ma jos nau­jų pe­da­go­gų ne­bu­vo be­tar­piš­kai bend­ra­vę su ne­re­giais eru­di­tais. Va­len­ti­nas bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų, įro­dęs jiems, kad re­gos trū­ku­mas nė­ra kliū­tis tap­ti iš­ki­lia as­me­ny­be. Tai pa­dė­jo ir jų prak­ti­nia­me dar­be.

Dar ne vie­ną V. To­loč­kos vei­klos sri­tį bū­tų ga­li­ma pa­mi­nė­ti, ta­čiau ką be­pri­dė­si, vis tiek jis bu­vo, yra ir liks di­dy­sis LASS me­traš­ti­nin­kas, jau­trios sie­los, kil­nių po­lė­kių žmo­gus.

Va­len­ti­nui To­loč­kai

Šis ta­vo var­das me­na

Ne die­ną Va­len­ti­no, –

O kiek die­nų rei­kė­jo

Su­rink­ti po ša­pe­lį,

Ku­rie vėl at­gai­vi­na

Is­to­ri­jos tuos bruo­žus,

Nu­brėž­tus at­ka­klių­jų...

Gy­ve­ni­mo ver­pe­tuos

Akių švie­sos ne­te­kę,

Bet šir­di­mi no­rė­ję

Pa­žint pa­sau­lio gro­žį

Ir pa­si­rink­ti ke­lią

Dar­bų pras­min­gų sa­vo.

Žie­dai gu­do­be­lė­lės

Ra­mi­no sie­lą ta­vo,

Ir nau­jos vil­tys kė­lės

Per kal­bą es­pe­ran­to

Išei­ti į pa­sau­lį...

Ne kie­kvie­nam juk lem­ta

Tiek daug dar­bų aprėp­ti

Ir pėd­sa­ką pa­lik­ti

Vi­sur, kur bu­vo ženg­ta...

Ne vie­nas tau dė­ko­ja

Už šį gau­sin­gą krai­tį –

Tu mo­kei ko­ja ko­jon

Su pa­žan­ga juos ei­ti...

Kaunas,

2000 m. ko­vas

S.159