Vladas Verbauskas

Neužmirštama pamoka

Vla­das Ver­baus­kas,

bendramokslis, ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jas

Su­sės­kim, mer­ge­le, pa­vė­sy­je uo­sio,

Pas­kam­bin­siu kan­klėm, dai­nų pa­dai­nuo­siu

Iš am­žių se­nų­jų, kai pro­tė­viai ken­tė nuo

prie­šų žiau­rių­jų.

Kan­kles vai­di­lo­tų pa­dė­siu ant ke­lių,

Sty­gas pra­virk­din­siu pir­ma­jai dai­ne­lei.

Šių ei­lu­čių au­to­rius – Va­len­ti­nas To­loč­ka, ku­ris dar anais lai­kais (prieš 50 me­tų [apie 1950 m.]), bū­da­mas Kau­no aklų­jų mo­ky­klos mo­ki­nys, drį­so ga­lvo­ti apie gar­bin­gą Lie­tu­vos praei­tį, apie lie­tu­vių ko­vas, jų gy­ve­ni­mo bū­dą, pa­pro­čius ir nuo­la­ti­nį troš­ki­mą lai­svės. Tai­gi, ei­lė­mis jis ir gar­bi­no Lie­tu­vos praei­tį, ti­kė­da­ma­sis, kad ir vėl ka­da nors ji bus lai­sva.

No­rė­čiau trum­pai pa­pa­sa­ko­ti, kas ma­ne jau­di­na iki šio­lei. Kai 1949 m. rug­sė­jo pra­džio­je atva­žia­vau į Kau­no aklų­jų ins­ti­tu­tą mo­ky­tis, nie­ko ne­ži­no­jau nei apie akluo­sius, nei apie jų gy­ve­ni­mą, tik šiek tiek bu­vau gir­dė­jęs apie ra­šy­to­ją An­ta­ną Jo­ny­ną ir dai­ni­nin­kę Bea­tri­čę Grin­ce­vi­čiū­tę. Kaip nu­džiu­gau, kai kar­tą prie ma­nęs priė­jo jau­nuo­lis, ku­ris gy­ve­no ki­ta­me kam­ba­ry­je, ir ga­na ty­liai pa­sa­kė: „Tu, nau­jo­ke, dar nie­ko ne­ži­nai apie Pra­ną Dau­nį, dau­giau yra to­kių, atva­žia­vu­sių tik šiais me­tais, aš jus no­riu nu­ves­ti ir su­pa­žin­din­ti su juo, nes jis yra Lie­tu­vos aklų­jų są­jun­gos kū­rė­jas ir jos or­ga­ni­za­to­rius, Brai­lio raš­tą jis pri­tai­kė lie­tu­vių kal­bai“. La­bai no­riai vie­ną sek­ma­die­nio ry­tą aš ir ki­ti nau­jo­kai – Po­vi­las Ta­ma­šaus­kas, Leo­nas Kru­šins­kas, Sta­sys Stumb­ras, Au­gus­ti­nas Kas­pera­vi­čius, Al­gir­das Paukš­tys ir Na­po­leo­nas Kuo­lys (pas­ta­rie­ji trys bu­vo jau ne­be nau­jo­kai) – pa­trau­kė­me į ne­to­lie­se gy­ve­nu­sio P. Dau­nio na­me­lį. V. To­loč­ka P. Dau­nį pa­ži­no­jo jau, ma­tyt, se­niai ir pa­lai­kė nuo­la­ti­nius ry­šius su juo. P. Dau­nys pa­šo­ko, ap­si­džiau­gė, mums atė­jus: „Oi, vy­ru­kai, kiek jū­sų daug, ne­ži­nau, kur aš jus su­so­din­siu... pra­šom, pra­šom, ge­rai, kad atė­jo­te, nes jums rei­kia daug ką ži­no­ti, ko jūs ne­ra­si­te mo­ky­kli­niuo­se va­do­vė­liuo­se“. Bend­ra­vo­me su juo ga­na il­gai, daug pa­sa­ko­jo apie Ne­pri­klau­so­my­bės ko­vas, aklų­jų or­ga­ni­za­ci­jos kū­ri­mą. Jau ta­da mes su­pra­to­me, jog kaž­kam ne­si­no­rė­jo, kad P. Dau­nio var­das bū­tų mi­ni­mas, o prieš­ka­ri­nė Lie­tu­vos aklų­jų vei­kla ge­riau bū­tų už­mirš­ta. P. Dau­nys mus dar pa­vai­ši­no obuo­liais, pa­gro­jo kan­klė­mis ir pia­ni­nu. Kiek ži­nau, Va­len­ti­nas kie­kvie­nų moks­lo me­tų pra­džio­je pa­na­šias eks­kur­si­jas nau­jo­kams per daug ne­si­gar­sin­da­mas dar il­gai or­ga­ni­za­vo.

Už šią pa­žin­ti­nę pa­mo­ką, or­ga­ni­zuo­tą Va­len­ti­no To­loč­kos, esu dė­kin­gas iki šiol, nes tą die­ną Lie­tu­vos is­to­ri­jos ži­nių ga­vau dau­giau ne­gu per vi­są mo­ky­mo­si lai­ko­tar­pį. Ačiū Tau, bran­gu­sis mie­las Va­len­tai!

Vil­nius,

2000 m. ge­gu­žė

S.173