Vytautas Gendvilas

Nebepasiklausime

Vytautas Gendvilas,

ilgametis žurnalo „Mūsų žodis“ vyriausiasis redaktorius

Valentiną Vytautą Toločką dažniau sutikdavau nuo 1988 m., kai įsidarbinau Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje. Būdamas informacinių leidinių redakcijos Brailio raštu korektoriumi, susidurdavau su visokiais teksto ženklais ir žymėjimais. Tuo metu didysis visko žinovas – internetas – dar buvo vystykluose. Atsakymo galėdavau knistis leidiniuose ar dokumentuose. Bet buvo paprastesnis būdas – pasiklausti kitų. Vienas iš tų kitų ir buvo Valentinas Toločka. Jo antras vardas Vytautas atsirado vėliau, kai mus vėl suvedė darbiniai ar kūrybiniai reikalai.

Pokalbiuose būdavo arba Valentinas, arba Toločka.

Daugiau galimybių, o gal ir būtinybės, pabendrauti su Valentinu atsirado tada, kai pradėjau dirbti žurnale „Mūsų žodis“. Valentinas netrumpą laiką rašė žurnalo rubrikai „Iš mūsų kalendoriaus“, pasiūlydavo straipsnių ir kitoms rubrikoms. Be to, jis buvo aktyvus, reiklus žurnalo Brailio raštu skaitytojas. Turėdavo pastabų ir dėl faktų tikslumo ar tikrumo. Radęs, primindavo ir spaudos Brailio raštu problemas ar klaidas. Mintis ir pastabas visada išsakydavo labai taktiškai. Dėl kiekvienos klaidos akių nedraskydavo. Įtariu, kad skambindavo tada, kai kantrybės indas prisipildydavo: kurį laiką neskambina, neskambina, o po to paskambinęs ramiu, solidžiu, žemu balsu ima ir pasako. Po tokio skambučio kildavo noras viską daryti geriau ir atidžiau, nes pastabos būdavo tikslios ir konkrečios. Valentinas, matyt, prisidėjo prie to, kad mano galvoje įsitvirtino mintis: istorijai gyvenimas lieka toks, kokį mes jį užrašome, todėl su datomis, vardais, pavadinimais, faktais reikia elgtis atsakingai. Dirbdamas „Mūsų žodyje“ to kryptingai siekiau, o Valentinas nuosekliai padėjo šio tikslo siekti.

V. Toločka didžiąją darbinės veiklos dalį paskyrė tiflotyrai – mokslui apie neregius. Aktyvi neregių veikla Lietuvoje prasidėjo 1926 metais. Neilgai trukus į ją įsijungė ir Valentinas. Jis ne tik įsijungė, bet ir visą gyvenimą ieškojo, rinko, fiksavo ir įvairiais straipsniais, leidiniais, dokumentais įprasmino mūsų šalies neregių nueitą kelią. Gerai žinojo ir oficialią, ir „virtuvinę“ to kelio puses. Šiais laikais žmonės, užuot prisiminę patys, nesivargindami atsakymo ieško internetinėse paieškos sistemose. Tos sistemos žino tiek, kiek žinių yra sukelta į internetą. Jei faktas ar žinia yra „popieriuje“, tai tokią žinią žinojo Valentinas. Visko į galvą nesusidėsi. Tam Lietuvos aklųjų bibliotekoje, ten ir baigė savo darbinę veiklą, jis tai atminčiai turėjo kambarėlį. Kolegų tas kambariukas vadintas „tamsiuku“, nes jame nebuvo langų. Tačiau ten buvo sudėta Valentino išmintis – katalogai, užrašų sąsiuviniai, kortelės, svarbiausios knygos ir kita. Viskas sudėliota pagal šeimininkui gerai žinomą tvarką. Todėl į „tamsiuką“ būdavo įleidžiami tik patikimi žmonės, kurie tos tvarkos nesugriaus. Dirbant „Mūsų žodyje“ žmogus su tokiu „tamsiuku“ – tikras lobis. Kiekvienas mes gyvenime kažkuo pasitikime. Praeities faktų, datų, įvykių, žmonių nuveiktų darbų klausimais Valentinas man buvo kaip ir galutinė instancija. Kilus neaiškumams dėl vienos ar kitos istorinės, net ir smulkmenos, redakcijoje neretai nuskambėdavo „tai paskambinkit Toločkai“.

 Kartais Valentinui skambindavo kolegos, o kartais nueidavau pats, nes „Mūsų žodžio“ redakcija ir Lietuvos aklųjų biblioteka buvo įsikūrę gretimuose pastatuose. Neretai atsitikdavo taip, kad atėjęs pasiklausti kokio dalyko užsilikdavau valandai ir ilgiau. Žodis po žodžio, žiūrėk, ir užsikabinam už kokios temos, man smalsios sužinoti, o Valentinui kirbančios kažkam papasakoti. Temų buvo daug ir įdomių. Iš Valentino sužinojau, kad Kauno aklųjų instituto pastatas yra pastatytas ant balos, nors pastato rūsiuose vandens, kiek pamenu – tame pastate teko penkerius metus mokytis – niekas nebuvo matęs. Iš Valentino pasakojimų sužinojau, kad karo metais aklųjų mokyklos aktų salėje vokiečiai buvo įsirengę bufetą ir šokių salę. Išgirdau daugybės žmonių biografijų. Kelios galėtų pasitarnauti neblogo romano siužetui.

Tos istorijos mane skatino dar giliau žvelgti į praeitį, ieškoti joje laimėjimų ir nesėkmių priežasčių. Jos taip pat skatino domėtis ir kitų šalių neregių gyvenimu. Juo domėjosi ir V. V. Toločka. Rinkti žinias jam padėjo kelios mokėtos užsienio kalbos. Tame jau minėtame „tamsiuke“ buvo žinių, išspausdintų ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai, vokiškai, čekiškai, esperantiškai, itališkai. Ne visas šias kalbas Valentinas mokėjo puikiai, bet būdų, kaip jų pagalba žinias išgauti, jis žinojo.

Gaila, kad V. V. Toločka išėjo iki galo mūsų neišklausinėtas, neišsunktas, iki galo neužfiksuotas. Dabar, jei suabejosime kokia nors tiesa, teks patiems ieškoti, kapstytis, popierius kilnoti, nes didelė neregių istorijos dalis dar yra popieriuje, nuotraukos negatyve ar nesuskaitmenintame garso įraše. Šiek tiek nerimo yra ir dėl tiflotyros mokslo, dėl neregių nueito kelio atminties išsaugojimo. Jis darosi vis mažiau įdomus struktūrinėms reformoms, pažangioms koncepcijoms, novatoriškoms idėjoms, Pamiršę, praradę praeitį ir ją primenančius reliktus, mes atsisakome ir savo ateities. Pagarba tiflotyros mokslui kartu būtų pagarba ir socialinių mokslų daktarui – vienam iš tiflotyros mūsų šalyje kūrėjų – Valentinui Vytautui Toločkai.

Vilnius,

2020 m. gegužė

S.163