Amžininkų prisiminimuose

Kūrybingi žmonės visada privalo judinti sustingėlius, nesistebėti, kai jie raukosi (jų prigimtis tokia), ir per daug nesigūžti, kai jie nemielaširdingai aprėkia.

A. Jonynas

AMŽININKŲ PRISIMINIMAI

 

Antanas A. Jonynas – poetas, vertėjas, A. Jonyno sūnus.

LIKĘS SŪNAUS PRISIMINIMUOSE

Su poeto sūnumi Antanu A. Jonynu kalbėjosi žurnalo „Mūsų žodis" vyriausiasis redaktorius Vytautas Gendvilas (toliau – V. G.), buvęs vyriausiasis redaktorius Adolfas Venckevičius (toliau – A. Venck.), žurnalistas Alvydas Valenta (toliau – A. V.), žurnalo atsakingoji sekretorė, buvusi Antano A. Jonyno bendrakursė Irena Baradinskienė (toliau – I. B.). Spaudai parengė Alvydas VALENTA.

A. V. Tautosakininkas Ambraziejus Jonynas, istorikas Ignas Jonynas, dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, poetas Antanas Jonynas – girdėdavau šias pavardes ir anksčiau, tačiau kažkodėl niekada jų viena su kita nesiedavau. Šią vasarą netoli Alytaus, Daugirdų kaime, vyko giminės susitikimas ir paaiškėjo, kad visi esate iš vieno kelmo. Ar jautėte vaikystėje giminės „intelektualinį užtaisą“? Ar bendravote su išvardytais žmonėmis?

A. J. Pirmas toks giminės susitikimas dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno iniciatyva įvyko dar 1984 m., minint mitinį Jonynų giminės 500 metų jubiliejų, tada bene pirmą kartą kiek artimiau pažinau plačią savo giminę. O vaikystėje, kiek pamenu, tas bendravimas nebuvo labai artimas – pažinojau kai kurias tėvo pusseseres, pusbrolius, kiek bendravau su jų vaikais – bet tai nebuvo mūsų giminės „šviesuliai“, paprasti, nors ir jonyniškai „fanaberiški“ dzūkai iš Alytaus ir jo apylinkių. Prof. I. Jonyno jau nebeatsimenu – mirė, kai dar buvau labai mažas. Su Ambraziejumi tėvas lyg ir nepalaikė glaudesnių ryšių. Vytautas Kazimieras buvo už Atlanto – bendrauti su juo negalėjome. Su savo giminės intelektualais susipažinau jau būdamas suaugęs. Mano mama yra filologė, labai subtilaus skonio ir gilios erudicijos moteris, tėvas buvo baigęs prieškario gimnaziją, mokytojų seminariją, todėl humanitarinė dvasia šeimoje ir taip buvo pakankamai stipri.

A. V. Iš kur tas giminės polinkis į šviesą, į mokslą?

A. J. Manyčiau, kad polinkis į šviesą egzistuoja kiekviename žmoguje ir kiekvienoje giminėje. Nelygu, kam susidaro kokios sąlygos, kiek pats žmogus turi valios, energijos, ryžto. Mano senelio tėvo šeima nebuvo, ko gero, iš pačių neturtingiausių, turėjo šiek tiek žemės ir sugebėjo išmokyti savo vaikus. Senelis didelio mokslo neišėjo, bet buvo labai šviesus žmogus, pats lavinosi ir vaikus – mano tėvą ir jo seserį – leido į mokslą. Senelis dirbo geležinkelio konduktoriumi – prieškario laikais tai buvo visai nemenka valstybės tarnyba.

A. V. Kalbėdami apie Antaną Jonyną, negalime apeiti jo politinių pažiūrų. Bet mane asmeniškai labiau domina ne jos. Humanitarinė intelektuali atmosfera jūsų šeimoje iš vienos pusės ir oficialioji ideologija – iš kitos. Kaip jos sugyveno jūsų tėvo viduje?

A. J. Tėvas sugebėjo baigti rimtą gimnaziją, paskui mokėsi mokytojų seminarijoje. Tėtės aštuoniasdešimtmečiui sudarinėjau jo eilėraščių rinktinę – kone pusė knygos yra iki šiol nespausdinti, skaitytojams beveik nežinomi eilėraščiai. Pamatai, kad tada buvo visai kitokios net ideologinės nuostatos: neoromantizmas, Aisčio, Brazdžionio intonacijos, yra eilėraščių religine tematika. Vėlesnė idėjinė pervarta. Apie tai aš daug galvojau: kas ir kodėl įvyko? Sau paaiškinimą tarytum ir randu. Tėvas buvo labai guvaus proto, labai gyvas žmogus. Apako 16 metų – didelė tragedija, didelis vertybių pasikeitimas ir perkainojimas. Ko tuo metu galėjo tikėtis aklasis? Turime pripažinti, nelabai daug ko. O čia pasikeičia visa istorinė sankloda, atsiveria visiškai naujos galimybės. Galimybės patiems tvarkytis savo gyvenimą, kurti aklųjų organizaciją. Tėvas buvo tuo metu aukščiausią išsilavinimo cenzą turėjęs aklasis, todėl ir stojo šito sąjūdžio priešakyje.

V. G. Ar patriotiniai tėvo eilėraščiai buvo parašyti todėl, kad reikėjo, ar todėl, kad tokie buvo jo įsitikinimai?

A. J. Įlįsti į žmogaus sielą negali net tada, jeigu tas žmogus yra tavo tėvas. Antra vertus, matyt, nesuklysiu sakydamas, kad komunistinio tikėjimo jame, ypač jaunystėje, buvo, ir jis buvo tikras. Bent jau ta prasme, kad tėvas, man regis, nuoširdžiai tikėjo, jog socializme gali būti įgyvendintas socialinis teisingumas (o tai buvo kertinė jo pažiūrų sąvoka). Kai kurie dalykai man yra nesuprantami, tačiau manau, kad daugelis jo „tarybinių“ eilėraščių parašyti nuoširdžiai. Kita vertus, paskutinių metų jo eilėraščiai nėra tokie primityviai komunistiški ar optimistiški. Juose daug abejonės ir daug noro tikėti. Paskutinis jo gyvenimo dešimtmetis buvo labai skausmingo nusivylimo dešimtmetis. Supratimas, kad visa šita komunistinė ideologija yra fasadas, kad visa tai yra galimybė raudoniesiems biurokratams kurtis gyvenimą, jį labai žeidė.

A. V. Tai buvo žmogus, nepripažįstantis kompromisų arba bent jau darantis jų mažiau negu daugelis iš mūsų, – ar aš klystu?

A. J. Gal nelabai klystate. Nekompromisiškumo jame buvo. Bent jau dalykų, kurie kirstųsi su jo įsitikinimais, tėvas labai vengdavo.

A. Venck. Norėčiau papasakoti vieną prisiminimą. Kartą pas tuometinę redakcijos darbuotoją Eleonorą, mažame bendrabučio kambarėlyje, kažką šventėme. Dalyvavo ir Jonynas. Neblogai išgėrėme ir vienas bendradarbis pradėjo traukti tokias daineles: „Laikrodėlis eina tiku tiku tiku, kaip man nepatinka valdžia bolševikų“ ir pan. Ir visi su tokiu dideliu entuziazmu kad traukiame. Jonynas sėdi, klauso, išsiėmė degtukų dėžutę, stumdo tarp pirštų. Galop sako: „Vyrai, gal nereikia?“ Bet tie vyrai net nesiklauso ir toliau traukia. Pasėdėjo pasėdėjo, nieko nesakęs atsistojo ir išėjo. Kol sėdėjo Jonynas, buvo daugiau entuziazmo, kai išėjo, ir tos dainos liovėsi. Kitą dieną susitiko mane Eleonora ir sako: „Kažin, kaip čia bus, ar Jonynas mūsų neapskųs?“ Tačiau tas įvykis ėjo ir praėjo – Jonynas apie jį niekam nieko nesakė.

A. V. Grįžkime prie tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos ir Antano Jonyno, kaip vieno iš jos vadovų ir ideologų. Aklųjų institutas gyvavo jau prieškario metais, buvo išvystęs tiems laikams nemenką veiklą. Bet vis dėlto aklieji gyveno iš labdaros. Labdara, net pati gausiausia, pati nuoširdžiausia, kiekvieną save gerbiantį žmogų vis tiek daugiau ar mažiau žeidžia. Skaitant to meto aklųjų prisiminimus, į akis krinta vienas dalykas: didžiulis savarankiškumo, nepriklausomybės nuo kitų žmonių troškimas. Kai atsivėrė galimybės turėti savo organizaciją, buvo gal šiek tiek euforijos, gal šiek tiek utopijos, tačiau daugiausia – noro patiems kurti savo gyvenimą, nebūti niekam našta, negyventi iš labdaros.

A. J. Psichologiškai tai visiškai suprantami dalykai. Reikia neužmiršti ir dar vienos aplinkybės – tėvas tada buvo labai jaunas žmogus.

A. Venck. Savarankiškumo troškimas tuo metu aklųjų mokykloje buvo labai stiprus. Laikas buvo pribrendęs. Jonynas irgi buvo, nors jaunas, bet pakankamai subrendęs, beliko tik veikti – taip Jonynas ir stojo priešakyje. Tačiau Jonynas nebuvo išimtis. Į tą laiką pakliuvo daug aktyvių, norinčių savarankiškai gyventi neregių. Aišku, buvo ir tokių, kurie visam tam nepritarė, gyveno ir elgėsi kitaip, bet tokių buvo nedaug. Visi buvome jauni ir norėjome išeiti į gyvenimą. „Teorija“ buvo palanki. Jonynui savarankiško gyvenimo pradžia susiklostė nepalankiau negu kitiems ir dar dėl vienos priežasties: kai jis pradėjo kurti Lietuvos aklųjų draugiją, tuometiniame Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo komisariate dirbo Petras Veržbilauskas – lietuvis, atsiųstas iš Rusijos, didelis alkoholikas. Nuolat turėdavo spirito ir jauniems vyrukams vis įpildavo: „Na, išgeriam!“ Šia prasme kelio pradžia Jonynui buvo sudėtinga. Ambicijos buvo didelės, pagrįstos, tačiau kartu su ambicijomis ėjo ir kiti dalykai, kurie ne visada priklausė nuo žmogaus. Yra ir vien psichologinių priežasčių, kurias regintis žmogus ne visada supras ir įvertins: mums, akliesiems, labai trūksta bendravimo, bendravimas su kitais žmonėmis yra labai apribotas. Jonynas turbūt irgi nėra išimtis. Norint bendrauti reikia surasti kokį nors būdą, kokį nors priėjimą, o tai dažniausiai būna per butelį.

A. J. Bendravimas priklauso nuo žmogaus psichologinio tipo, o galų gale ir nuo drąsos, pasitikėjimo savimi. Mane visada žavėjo tėvo atvirumas ir polinkis bendrauti, neužsidaryti vienoje kurioje veiklos srityje ar literatūros žanre. „Žmogiškoji reabilitacija“, mano supratimu, ir dabar nėra praradusi savo vertės. Tai yra vienas iš kertinių jo darbų. Galbūt šito bendravimo akliesiems dabar ir stinga? Tačiau kažin ar tik akliesiems, šito stinga daugeliui žmonių.

A. Venck. Antano šeima buvo didelė – rodos, šeši vaikai. Aš pats atsimenu, kaip Jonynas kartą atėjęs sakė, kad sūnų pakrikštijo Stasiu ir aiškino, kad vyriški vardai turi būti vyriški! Įdomu būtų sužinoti, kaip susiklostė vaikų gyvenimai?

A. J. Tikrai esame šeši: trys broliai ir trys seserys. Broliai – Stasys, Jonas ir aš, seserys – Rūta, Dalia ir Salomėja. Tiesą pasakius, nelabai toli kur išsiskirstėme: visi gyvename Vilniuje, susitinkame, bendraujame.

Beveik visi pabaigėme tuometinę 16-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Užupio gimnazija). Ten buvo sustiprinta vokiečių kalba. Kai kuriems ji liko visam gyvenimui: sesuo Rūta studijavo germanistiką, yra vertėja, brolis Stasys irgi baigė vokiečių kalbą, dabar dirba vienoje bendroje Lietuvos ir Vokietijos firmoje, aš pats verčiu iš vokiečių kalbos.

Kiti irgi susiję su humanitarine kultūra. Dalia baigė biologiją, bet dirba meno kūrinių restauravimo dirbtuvėse. Salomėja dainuoja chore „Jauna muzika“. Gal tik vienas brolis Jonas prie technokratų – geologas. Bet yra didelis gamtos mylėtojas ir saugotojas – žaliasis, taigi lyg ir išeitų, kad prie humanitarų. Stasys iš visų mūsų jauniausias, aš – vyriausias.

A. V. Ar galėtumėte prisiminti tėvo „kūrybines dirbtuves“? Kada ir kaip rašydavo: rytais, vakarais, visiems sumigus, dirbdavo nuosekliai, su pakilimais ir atoslūgiais?

A. J. Tiesą pasakius, man sunku ką nors apie tą tėvo kūrybinę laboratoriją ar „dirbtuves“ pasakyti. Buvome didelė šeima, tėvas kurdavo, kai pavykdavo kur nors nuo mūsų pasislėpti arba, priešingai, mus išsiųsti pas senelį į Alytų. Apie jo darbo stilių, metodiką, ritmą nelabai galiu ką pasakyti. Tėvas nebuvo iš tų žmonių, kurie laikytųsi kokios nors griežtos dienotvarkės. Turėjo begales visokių įsipareigojimų ir užsiėmimų. O be to, turėjo polinkį į bohemišką gyvenimą, taigi, tvarkos jo dienotvarkėje nelabai buvo. O gal aš tik nepastebėjau? Vaikystėje paprastai nelabai domiesi tuo, ką tėvai dirba, turi savų užsiėmimų. Su tėvu daugiau bendrauti pradėjau studijų metais. Buvau jo sekretorius, skaitydavau įvairius tekstus. Teko perskaityti nemažai poezijos – tarp jų ir tarpukario autorių. Tada daugiau ir pasikalbėdavome. Profesionalesnio, intelektualesnio bendravimo galbūt ir stigo.

I. B. Antanai, pats pradėjai rašyti gana anksti, jau studijų metais buvai vienas iš kurso favoritų. Ar tėvas spėjo pajusti tavo rašymo braižą, stilių?

A. J. Rašyti nepradėjau labai anksti. Tėvui nesistengiau rodyti. A. Baltakis labai mėgsta pasakoti, kaip pirmiausia nunešiau jam. Tik tada atseit iš Baltakio tuos mano eilėraščius gavęs tėvas. Tėvas keletą kartų yra prašęs, kad paskaityčiau. Atsiliepė gana kritiškai, ir tai buvo teisinga. Ačiū Dievui, kad užteko proto, net ir be tėvo patarimo, to, ką tada rašiau, niekam nerodyti.

A. V. Kokia buvo jo kritika – estetinė, ideologinė?

A. J. Nepavadinsi to kritika: tiesiog tai buvo silpni tekstai, ir tiek. Aštuntojo dešimtmečio akimis, tai, ką tada rašiau, gal ir atrodė šiek tiek modernu. Antra vertus, niekada nebuvau kažkoks didelis modernistas.

A. V. Vis dėlto: Antanas Jonynas ir modernizmas?

A. J. Tėvas buvo pakankamai modernus poetas. Jaunystėje veikiamas neoromantinės lietuvių poezijos, vėliau – rusų modernizmo, Majakovskio. Negalėčiau jo apibūdinti kaip visiško tradicionalisto. Tai buvo modernizmo mokyklos išugdytas žmogus. Kitas dalykas, kad šitas modernizmas dabar jau yra tapęs klasika.

I. B. Tėvo įvaizdis tavo poezijoje? Ar yra toks?

A. J. Tėvui esu paskyręs du eilėraščius. Mano išmanymu, ne blogiausius ir man jie itin svarbūs. Dažnai net galbūt pačiam nejuntant veikia etinės tėvo pažiūros. Nuo to niekur nepabėgsi.

A. V. Minėjote tėvo neoromantiškumą: jūra, kelionės, žuvėdros... Tai poezija ir poetiniai įvaizdžiai. Ar kaip nors jutote tą jo romantiškumą ar neoromantiškumą šeimoje, buityje? Ar patys keliaudavote? Kaip leisdavote atostogas?

A. J. Mūsų gyvenimas buvo pakankamai chaotiškas. Dėl šito chaotiškumo daug kas dažnai neįvykdavo iki galo. Buvo kelionių, gal nelabai didelių, bet buvo. Užtat visokių planų tikrai būdavo daug!

V. G. Nuo vaikystės per tėvą buvote susijęs su aklųjų pasauliu. Kaip šis pasaulis atrodė tada, kaip – dabar? Ar netrikdydavo, sakysime, per kokį renginį vienoje vietoje susibūrusi didesnė neregių grupė?

A. J. Kadangi nuo vaikystės bendravau su nematančiu žmogumi, aklieji manęs niekada netrikdė ir netrikdo. Apskritai fizinė negalia manęs netrikdo. Taip pat ir kitoks neįgalumas – gal kiek daugiau psichikos negalia. Atvirai kalbant, kartais šiek tiek erzina pačių neregių laikysena reginčiųjų atžvilgiu, ypač tada, kai jų susirenka daug į vieną vietą. Žinoma, čia visos visuomenės tolerancijos stoka, bet aklųjų požiūris į reginčiuosius, man atrodo, būna ne visada teisingas. Prisiminus tėvą, kai kada bendraujant su akluoju, taip ir norisi pasakyti: „Baik čia apsimetinėti kitoks esąs!“

V. G. Ar nekildavo noras „patikrinti“, ar tėvas iš tikrųjų nemato?

A. J. Dabar jau tiksliai nepamenu, bet namuose tėvas orientuodavosi labai gerai – tarytum matytų. Todėl turbūt nekildavo net minčių „tikrinti“. Pasinaudoti tuo, kad tėvas nemato, net „teoriškai“ nebuvo jau taip paprasta.

A. V. Poetai turi savybę, ypač, kai to nori, „nepastebėti“ visokių smulkmenų, buities nepatogumų, nekreipti į juos dėmesio ir pan. Kaip buvo jūsų šeimoje: ar motina „laikė“ tris namo kampus, ar tėvas?

A. J. Būdavo įvairiai: kartais motina „laikydavo“ tris, o kartais – gal net visus keturis kampus. Tačiau šeima tėvo rūpestį tikrai jautė. Nepaisant savo bohemiško gyvenimo, tėvas buvo labai atsakingas žmogus ir šeima jam buvo tikrai labai svarbi. Kai kada pagalvoju – gal net svarbiausia.

Spausdinta žurnale „Mūsų žodis“, 2003, nr. 12, p. 5–8.

 

Bronius Mackevičius – poetas, spaudos darbuotojas.

PRISIMINKITE MANE LINKSMĄ...

Šis pavadinimas į galvą atėjo iš karto. Tiesiog įsmigo į mane, kai ruošdamasis rašyti atsiminimų pluoštelį apie Antaną Jonyną, atmintyje perkračiau bendravimo, draugystės su poetu metus. O mūsų draugystė tęsėsi ilgokai, nuo tada, kai turėdamas aštuoniolika metų, pradėjau dirbti „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje (Antanui tada buvo dvidešimt treji), iki pat jo mirties. Prieš akis, kaip kaleidoskopas, praslydo dešimtys, šimtai įvairiausių epizodų, kuriuose iškildavo vis naujas – jaunatviškas, vėliau su pirmomis raukšlelėmis, dar vėliau gilių raukšlių išraižytas, žilų plaukų aureole apvainikuotas poeto veidas... Ir net keista, ir dabar, po jo netekimo, atmintyje nė akimirkai nepamačiau paniurusio, nusiminusio.

Taip buvo ir gyvenime. Net susitikus prieš rimčiausią su­sirinkimą, posėdį rašytojų sąjungoje, visur – Antanas draugą pasveikindavo juokaudamas, sviesdamas kokį nors kalambūrą, kartais valiūkišką, kartais kandžią repli­ką.<...>

Taip. Antanas Jonynas buvo linksmas, ar bent stengėsi būti linksmas, optimistiškas žmogus. Įsiklausykime į vieną jo geriau­sių eilėraščių „Žmogaus širdis“ posmą:

Aš norėčiau numirti,

Kaip jaunas ir linksmas kareivis,

Kad mirtis nenuplėštų

Nuo lūpų smagios šypsenos...

Šiose eilutėse visas jo gyvenimo credo.<...>

Bendraujant su juo ilgus metus, teko kalbėtis įvairiausiomis temomis, susitikti įvairiausiose situacijose. Ir todėl turiu teisę tvirtinti, kad poetui giliai ir žmogiškai rūpėjo viskas, kas vyksta mūsų žemėje, pradedant karo sugriautos Tė­vynės atstatymu, baigiant valdžios nuskriausto kiemsargio likimu. Svetimo skausmo jam nebuvo, kitų žmonių skaus­mas – buvo jo skausmas. Ir jis kareiviškai ėjo kovoti už kitus. Ėjo drąsiai, atlapa širdimi. Ir, manau, nereikia aiškinti, kiek sunkumų, įžeidimų, net žaizdų jam teko patirti.<...>

Laikas, o ypač mirtis, išryškina žmogaus portretą, nupūsdamas nuo veido išviršinių apnašų sluoksnį. Lieka esmė – kūryba, veikla, tai, ką jis davė kitiems. Ir dabar, praėjus nemažai metų po poeto netekimo, važinėjant po Lietuvą, man vis dar tenka sutikti dešimtis žmonių, sakančių: „Ma­ne išgelbėjo Jonynas“, „Jeigu ne Jonynas — nebūtų manęs“. Net nuostabu, kad po mirties poeto asmenybė ne tik neblanksta, bet darosi vis ryškesnė, tapdama beveik legenda.<...>

1954 m. man gimė sūnus. Žmona guli ligoninėje. O mano globėja, jos sesuo, įsakinėja: „Būtinai reikia nupirkti vežimuką“. Vaikštau po parduotuves, einu į turgų. Jokių vai­kiškų vežimukų niekur nėra. Grįždamas iš centrinės par­duotuvės, sutinku Paulių Širvį. Išsakau jam savo rūpesčius. O Širvys toks žmogus, kuris paskutinį švarką draugui, jei reikia, atiduos.

– Žinai, mano Dangė jau vaikšto. Vežimukas jai nereika­lingas. Imk ir naudokis. Juk ne šiaip sau – jie abu tą pačią dieną – spalio dešimtą gimė, – nusprendžia jis.

Ridenam vežimuką per visą miestą į svainio butą (savo tada ir dar ilgai po to neturėjau).

Išvydusi vežimuką, žmonos sesuo įniršta:

– Jūs ką? Kvaili? Dabar spalis. Argi galima žiemą vai­ką vasariniame vežimėlyje vežioti? Eikit lauk ir be vežimuko negrįžkite!

O iš kur aš, ekskaimietis, niekad vaikų neauginęs, pats vežimėlyje negulėjęs, galėjau žinoti, kokie būna vežimukai? Abu su Širviu iš Dzeržinskio (dabar – Kalvarijų) gatvės pabaigos vėl gabenam „limuziną“ į centrą, į Rašytojų sąjungą (Širvys tada irgi buto neturėjo ir gyveno Sąjungos bendrabutyje). Pikta. Ap­maudu.

– Ė, velniai griebtų, nepasisekė, – lemena Širvys. – Ką darysim? Gal eikim į Totorinę, išgersim už nesėkmę ir tavo sūnų po šimtą gramų?

– Eikim.

„Totorinėje“ randame, bene, su jau minėtu Antanu Baltra­miejūnu sėdintį Jonyną. Papasakojame apie savo bėdas jam.

– Na ir apsmurgėliai, – kaip paprastai šaiposi Jonynas. – Kad man būtų tik tokios bėdos... Vežimuko neranda!

– Bet juk iš tikrųjų jų niekur nėra, – aiškinuosi.

– Che! Yra! Mano Antanukui jau trys metai. Vyras. Be technikos apsieina. O vežimukas yra! Ir dar koks! Draugai iš Aklųjų kombinato pagal specužsakymą padarė.

Vėl visi keliaujame į Komjaunimo gatvę pas Jonyną. Veži­mukas iš tikrųjų beveik naujas. Imu. Krapštau iš liesos pi­niginės „červoncus“.

– E-e! – Vėl juokiasi Antanas. Jaučiu tu ir pinigų ne kaž­kiek turi. Žinau tavo „Švyturio“ litdarbuotojo algą. – Ri­denk vežimuką. Atsiskaitysim, kai turtingesnis būsi.

Kada ir kaip atsiskaičiau už tai su Antanu, tiksliai ne­prisimenu. Žinau tik tiek, kad mano Gintas išaugo dabar gar­saus draugo sūnaus, poeto A. A. Jonyno vežimėlyje.

Tai, žinoma, smulki detalė. Bet man ji brangi, daug kalbanti apie bičiulio šilumą, žmogiškumą.<...>

Abu su Antanu mes – dzūkai. Labai dažnai suėję mėgda­vome užtraukti seną, kaip Dzūkijos himnas skambančią liau­dies dainą: „Vai seniai, seniai pas motulę buvau...“ Ir charakteriu, ir tikrai dzūkišku temperamentu mes buvome pa­našūs – karšti, ekspansyvūs. Sutapo ir mūsų požiūriai į poe­ziją, kaip kovos už gražų žmogų, jo laimę įrankį. O kūryba, meninės priemonės, požiūris į kitų draugų eiles – skyrė­si. Antanas Jonynas iš kitų draugų aiškiai išsiskyrė eilių dainingumu. Labai gerai jautė gamtą, ir mokėdavo ryškiai piešti peizažą, ko, sakysim, niekad nesugebėdavo geriausias jo draugas J. Macevičius. Bet kiekvienam, kaip sakoma, sa­vo. Mane tada daugiau jaudino frazės imlumas, eilėraš­čio siužetiškumas, na ir daugelis kitų dalykų. Dėl to dažnai ir atkakliai ginčydavomės. Ginčytis su Antanu nelengva. Jis buvo labai užsispyręs, ir vieną kartą išreikštą nuomonę paprastai gindavo iki galo. Ir tik žymiai vėliau, po savaitės, kitos (jeigu būdavo neteisus), ją pakeisdavo. Tačiau gerą poeziją jis suprato giliai, jautriai. Daugelis jo pastabų privertė mane pataisyti daugelio eilėraščių atskiras vietas. Beje, skir­tingai nuo kitų mano draugų, kaip pavyzdžiui Pauliaus Širvio, kuris jaunesnių draugų eiles dažniausiai tik girdavo, Antanas Jonynas būdavo visiems labai reiklus ir griežtas kritikas. Jis sakydavo: „nei jaunų, nei senų poetų nėra, yra poetas, arba jo nėra, yra eilėraštis, arba nėra.“ Žinoma, supras­davo, kad ir geriausiame eilėraštyje gali būti silpnų, taisytinų vietų. Čia jis labai delikačiai, neįžeisdamas autoriaus, stengdavosi patarti kaip ir ką pataisyti. Tai nepakirsdavo jaunųjų poetų entuziazmo. Ir, reikia pasakyti, jog jam reda­guojant „Moksleivį“, būtent šio žurnalo puslapiuose pirmą kartą atsiskleidė daug jaunų, dabar jau plačiai žinomų poetų, kaip, sakysim, Violeta Palčinskaitė, kurią ir dabar matau apsi­vilkusią moksleivės uniforma, jauną, gražią, stovinčią prie redaktoriaus A. Jonyno stalo.

Dabar dar. Bendraudamas su Antanu Jonynu kaip poetu, draugu, „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėju, „Moksleivio“ redaktoriumi, aš tiesiog fiziškai užmiršdavau, kad šis žmo­gus aklas. Klausydamasis skaitomo eilėraščio, apybraižos, jis taip tiksliai pagaudavo vaizdo, frazės, minties, pozityvius ir negatyvius niuansus, ko dažnas regintis žmogus nepaste­bėtų net keletą kartų perskaitęs tą pačią eilutę ar pastraipą. Žodžiu, nejutau, kad fizinis defektas jam trukdytų dirbti kū­rybinį darbą, būti geru, pareigingu redaktoriumi. Nors, ko gero, tam reikėjo didelių, didvyriškų pastangų.<...>

Apie A. Jonyną, su kuriuo greta praėjo pusė mano gyve­nimo, galima būtų parašyti labai daug. Ir laikas, ir vietos stoka neleidžia to padaryti. Pasakysiu tik tiek. Savo vieną rinktinę poetas pavadino „Kareivio širdis“. Tai labai tikslus pavadinimas. Jos autorius visa savo prigimtimi iš tikrųjų buvo kareivis. Tiesos kareivis.<...>

„A. Jonynas amžininkų prisiminimuose“, sudarė ir parengė Juozas Marcinkus. – Eldija, 1994, p. 98–106.

 

Valentinas Toločka – žymiausias XX a. aklųjų istorijos tyrinėtojas, tiflobibliografas, poetas.

IŠGELBĖTAS EILĖRAŠTIS – DAINA

Man teko daug metų bendrauti su poetu Antanu Jonynu, nuo pirmųjų dienų jam atvykus į Kauno aklųjų mokyklą iki paskutiniųjų jo gyvenimo dienų.

<...> Tai buvo labai nuoširdus visiems draugas: ir už save vyresniems, ir už save jaunesniems. Ėjo karo metai. Labai sunkūs mūsų mokykloje metai. Vokiškieji okupantai buvo užėmę pusę mūsų mokyklos patalpų, dalį mokyklos teritorijos. Tais metais mokykloje mes gyvenome sunkiai. Blogai buvome maitinami, trūko aprangos, apavo, mokymo priemonių. Jonynas pirmiausia išmoko Brailio rašto ir pradėjo juo rašyti. Pirmaisiais metais mokykloje jis ir susipažino su nedidelio aklųjų organizuoto būrio gyvenimu, problemomis, su aklųjų mokyklos darbu. Susipažino su mokyklos aplinka, išmoko orientuotis, išmoko vienas vaikščioti po miestą.

Tais niūriais karo metais mums tikrai didžiulė laimė buvo, kad tarp mūsų buvo Antanas Jonynas. Jis protingas, organizuotas vaikinas, turintis daug sumanymų. Jis mūsų visą gyvenimą pakreipė įdomesne linkme, nes mokykloje tuo metu ką organizavo, tai organizavo patys mokiniai. Buvo mokinių choras, buvo deklamatorių, dainininkų, vakarais skaitydavome daug knygų. Visų šių mokinių renginių iniciatorius būdavo Jonynas. Jis – ir mokinių laikraščio „Naujoji viltis“, paskui „Naujoji karta“ redaktorius. Laikraštėliai buvo įdomūs, reguliariai leidžiami, daug juose buvo mokinių ir Jonyno kūrybos. Jis organizuodavo poezijos vakarus, montažus. Kartu su auklėtojais organizuodavo žaidimus, įtraukdamas visus mokyklos auklėtinius.

Kas svarbiausia? Jis mylėjo poeziją. Atmintinai mokėjo daugelio mūsų poetų eilėraščių. Surašydavo juos į sąsiuvinius. Būdavo susirenkam į valgyklą (salės neturėjome) po vakarienės: Jonynas deklamuodavo kitų poetų eilėraščius ir vieną kitą naujai sukurtą savo. Ir taip jis vos ne kas vakarą mus užimdavo. Mes, mažesnieji, Jonyno vakaruose sužinojome daug tokių poetų kūrybos, kurių nebuvo nei mokymo programose, nei bibliotekoje. Išliko atmintyje Antano Miškinio, Jono Graičiūno, Kazio Inčiūros ir kitų to meto jaunų poetų eilėraščiai. Vienas kitas mokinys, ir nežinant Jonynui, ar žinant, imdavo tuos jo sąsiuvinius ir nusirašydavo eilėraščius. Skaitydavom, lyg ir patys mokydavomės rašyti eilėraščius. Ištisus sąsiuvinius persirašytų eilėraščių veždavomės su savimi vasaros atostogų metu į namus, kad turėtumėme ką pasiskaityti. Aš į tėviškę daug nusivežiau ir Antano Jonyno pirmųjų jaunystės eilėraščių. Jie ten išgulėjo ilgus metus. Vėliau juos parsivežiau, ir kai kuriuos ankstyvuosius poeto eilėraščius pavyko išsaugoti.

Prieš dvidešimt metų atsikėliau į Vilnių. Dirbau draugijos spaustuvėje, o Antanas Jonynas tuo metu buvo mūsų leidyklos direktoriumi. Vieną dieną jis pasikviečia mane į kabinetą ir sako: „Žinai, iš Kauno parsivežiau didelę krūvą sąsiuvinių. Jie išgulėjo palėpėje pas vieną buvusį mūsų mokyklos darbuotoją daugelį metų. Suslėgti, pelių apgraužti, matę sniego ir lietaus. Čiupinėju, čiupinėju... Aš nieko ten neįskaitau, gal tu man padėtum tuos sąsiuvinius „iššifruoti“. Ruošiu eilėraščių rinkinį, gal kas nors iš šios krūvos tiks. Na, ir mes ne vieną dieną, ne vieną vakarą skaitėme. Tas darbas tikrai buvo sunkus. Reikėjo skaityti net su grifeliu iš kitos pusės, taškai buvo išsitrynę, susigulėję. Būdavo perskaitome sąsiuvinį: kaip jis sakydavo „geresnį“, reikalingą eilėraštį išsiplėšia, o likusius meta į kampą. Man gaila pasidarė. Sakau: „Šitaip nereikėtų. Vis tiek jie turbūt paklius į šiukšlyną. Pirmieji eilėraščiai visada yra įdomūs“. Tai susitarėm. Jis vėliau man tuos likusius eilėraščius, apiplėšytus sąsiuvinius atidavė. Dabar mes juos saugojame mūsų bibliotekos fonduose. Jonynas tada atrinko, berods, penkiolika eilėraščių. Jie buvo įdėti į rinkinį „Ateina įkvėpimas“.

Vieno Antano Jonyno eilėraščio buvo tokia istorija. Turbūt dabar visi žinote eilėraštį, jau ir daina tapusį, „Mylėjau tave tau nežinant“. Vėliau jis jį pavadino „Sentimentalus romansas“ ir paskelbė minėtame eilėraščių rinkinyje. Tą eilėraštį aš buvau karo metais nusirašęs, nusivežęs į tėviškę su minėtais poezijos sąsiuviniais. Apie šešiasdešimtuosius metus aš tą sąsiuvinį parsivežiau į Kauną, parodžiau eilėraštį Juozui Kairiui (tada jis Kaune dirbo estradinio orkestro vadovu). Jis paskaitė, sako: „Žinai, čia būtų nebloga daina“. Pasiėmė tą tekstą ir sukūrė dainą estradiniam orkestrui. Vienos šventės metu ta daina buvo atlikta pirmą sykį. Girdėjo ją tada ir dainos žodžių autorius Jonynas. Greta sėdėjome. Sako nustebęs: „Iš kur Kairys tą tekstą ištraukė?“ Aš paaiškinau, kaip buvo. Na, ir liko išgelbėtas poeto jaunystės eilėraštis.<...>

„A. Jonynas amžininkų prisiminimuose“, sudarė ir parengė Juozas Marcinkus. – Eldija, 1994, p. 32–34.

 

Algimantas Baltakis – poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas.

KELI GYVENIMO ŽIUPSNELIAI

* * *

... 1949 m. buvau pirmo kurso studentas. Tada buvo išleistas pirmasis Antano Jonyno rinkinys „Kovotojų dainos“. ... Pirmoji mūsų pažintis buvo neakivaizdinė – per poeziją. Buvo trys muškietininkai: Antanas Jonynas, Vladas Grybas ir Juozas Macevičius. A. Jonyno ir V. Grybo rinkiniai buvo išgirti, o A. Macevičius – priešingai, supeiktas. Tas įvykis man todėl ir įstrigo į atmintį. Matydavome juos, bet daugiausia tik iš tolo. Dabar kas nors vis paleidžia mintį, kad Jonynas buvo publicistiškas, kietas... Bet tai nėra teisybė. Jis buvo Putino, neoromantikų mokinys. Mokėjo labai daug jų eilėraščių. Bet pataikė gyventi ir kurti tokiu laiku, kai net Nėries lyriškumas nebuvo vertinamas. Visa ta karta buvo tokia. Visi pateko į pokario girnas. Mes į kūrybą atėjome jau atlydžio metu ir tai prirašėme visko. Juos labai sukrėtė XXII partijos suvažiavimas, kai buvo pasmerktas Stalinas. Savo likimą su partija, su socializmo idėjomis Jonynas buvo susiejęs nuoširdžiai.

* * *

... 1958 m. apsigyvenome Antakalnyje. Tuomet bendravome jau artimai. Greta augo mūsų vaikai: mano Eglė, jo Antanėlis. Aš užmiršdavau, kad Jonynas nemato. Aišku, reikėjo žinoti kai kuriuos dalykus, kaip bendrauti su neregiu, pavyzdžiui, prie stalo, bet šiaip jo nematymas niekada nekliuvo. Visada žavėjausi jo vyriškumu: jokio dejavimo, skundų. Buvo nuvykęs su seserimi į Odesą, pas profesorių Filatovą – paskutinės viltys žlugo – negyvas akies nervas. Ir šią žinią jis pakėlė vyriškai. Yra turbūt tik keli jo eilėraščiai apie aklumą. Nebando graudinti skaitytojo. Nei poezijoje, nei gyvenime neieškojo savigailos, lengvesnio kelio. Atvažiuojam būdavo prie ežero, kartu su vyrais brenda į vandenį – žolės, dumblas – nieko. Užtat kaip pats sakydavo, prieš mus, reginčius, atsigriebdavo naktį...

O kiek yra padaręs tuometinei aklųjų draugijai, kitiems neregiams? Mane kviesdavo važiuoti į aklųjų kombinatus, į susitikimus...

... Prisimenu vieną epizodą, apie kurį galiu papasakoti tik aš. Jo sūnus Antanas, dabartinis Rašytojų sąjungos pirmininkas, buvo pirmo kurso studentas ir atnešė man pažiūrėti savo eilėraščius. Po kiek laiko ateina senjoras Antanas: „Algi, aš girdėjau, kad mano Antanėlis tau rodė savo eilėraščius, ar gali paskaityti?“ Skaičiau ir bene pirmą kartą mačiau jį tokį susigraudinusį. Priežastys buvo dvi: viena, todėl, kad tuos eilėraščius pirmiausia parodė ne jam, o antroji – kad turi tokį talentingą sūnų...

Šeši vaikai – visi baigė mokslus, visi rado savo vietą, niekas neprasigėrė, nenuėjo blogais keliais. Su vaikais pabendraujame ir šiandien. Kai kurių jau ir vardus pamiršau, bet susitikę vis tiek vieni kitus prisimename. Atsimenu, jauniausias sūnus Jonukas – mažas būdavo vis murzinas ir murzinas. Susitinku ir klausiu: „Jonuk, kodėl tu visada murzinas, suprask, Jonas pas čigonus...“ Jonukas nė nemirktelėjęs atšauna: „O kodėl tu, dėde, visą laiką išgėręs...“

* * *

... Jonynas gavo smetoninių laikų gimnazijos išsilavinimą. Tą galėjai justi visame jo elgesyje, kalboje, manierose. Vienu metu jis buvo vadinamojo „Litfondo“ taryboje. Tas „Litfondas“ rašytojams skirstė pašalpas, visokią materialinę paramą. Šeši vaikai, visi žinome, kad žmogui nelengva. Niekada neprašydavo ir neimdavo jokių pašalpų. „Imk, Antanai, tau labiau reikia...“ – „Ne, neimsiu ir nesiūlykit!“ Toks buvo Jonynas: visada laikydavosi žodžio, nemėgo tų, kurie jo nesilaikė. Apskritai, jo garbės supratimas daug kuo priminė karininkų garbės kodeksą.

Užrašė Janina Vileikienė ir Alvydas Valenta, Vilnius, 2013 m.

 

 

 

S.148