Biografija
Žmonės privalo visada, visur vienas kitam padėti. Tai turbūt pagrindinė žmonių gyvenimo taisyklė.
A. Jonynas
ANTANO JONYNO BIOGRAFIJA
Gimė 1923 m. gruodžio 14 d. Alytuje, geležinkelininko šeimoje. Mortos ir Igno Jonynų šeimoje augo du vaikai – Antanas ir dviem metais jaunesnė sesuo Petrė. Motina buvo jautri ir labai gera, gražiai dainuodavo. Iš jos daug ką Antanas paveldėjo. Tėvas kiek uždaresnis, bet taip pat labai jautrus, gerbiamas kaimynų. Jis rūpestingai prižiūrėjo didžiulį sodą. Iš tėvo A. Jonynas greičiausiai paveldėjo norą padėti kitiems.
Gimė 1923 m. gruodžio 14 d. Alytuje, geležinkelininko šeimoje. Mortos ir Igno Jonynų šeimoje augo du vaikai – Antanas ir dviem metais jaunesnė sesuo Petrė. Motina buvo jautri ir labai gera, gražiai dainuodavo. Iš jos daug ką Antanas paveldėjo. Tėvas kiek uždaresnis, bet taip pat labai jautrus, gerbiamas kaimynų. Jis rūpestingai prižiūrėjo didžiulį sodą. Iš tėvo A. Jonynas greičiausiai paveldėjo norą padėti kitiems.
Vaikystėje berniukas buvo labai aktyvus ir smalsus, mėgo kitų dėmesį, buvo lyderis. Tėvas įskiepijo meilę knygai – žiemos vakarais gimnazistas Antanukas garsiai skaitydavo visai šeimai, populiariausia knyga – Vinco Krėvės „Skerdžius“. Skaitė ne tik lietuvių literatūrą, bet ir antikos rašytojus, užsienio ir rusų literatūros klasikus. Tėvas turėdavo kontroliuoti, mat sūnus kartais net pamokas pamiršdavo paruošti. Anksti susidomėjo istorija. Kūrybiniai sugebėjimai taip pat anksti pasireiškė – penktoje šeštoje gimnazijos klasėje leido ranka rašytą laikraštėlį. Kūrė eiles, noveles, dramas, net romaną buvo pradėjęs rašyti, išvertė nemažą ištrauką iš Ovidijaus „Metamorfozių“. Vėliau Jonynas rašė: „Jeigu manęs nebūtų ištikusi sunki liga ir nebūčiau apakęs, tikriausiai visiškai būčiau sulindęs į knygas ir į savo kūrybą“.
Besimokydamas Alytaus gimnazijos šeštoje klasėje, 1940 m. pavasarį apako nuo sunkios gripo komplikacijos. Apakimas iš esmės pakeitė jo santykį su žmonėmis, rodės, kad visam laikui liko išstumtas iš aplinkinio pasaulio, atsiskyrė nuo bendraamžių, nebegalėjo mokytis. Bet jaunuolis nenuleido rankų. Apsipratęs kiek su neregio padėtimi, pradėjo daugiau bendrauti, išeiti iš namų, darėsi savarankiškesnis.
1944 m. rugsėjo 1 d. Antanas Jonynas buvo paskirtas įgaliotiniu aklųjų organizacijai po Antrojo pasaulinio karo steigti, o spalio 4 d. paskirtas Lietuvos aklųjų draugijos organizacinio biuro pirmininku. Neregių bendruomenėje buvo labai aktyvus, išsiskyrė išprusimu ir toliaregiškumu, buvo tikras gerų darbų ir idėjų generatorius. Jam rūpėjo viskas: ir aklojo kasdienė buitis, ir švietimas, ir kultūros reikalai. 1963 m., įsteigus Lietuvos aklųjų draugijos leidyklą, tapo pirmuoju jos direktoriumi. Po kelerių metų, kai leidykloje buvo įsteigta nauja Tiflologinės literatūros redakcija, perėjo jai vadovauti.
Be darbo neregių organizacijoje, A. Jonynas aktyviai dalyvavo tuometinės Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Pokario metais pradėjo aktyviai kurti ir publikuoti savo kūrybą. 1949 m. A. Jonynas priimamas į Rašytojų sąjungos narius. Jis pirmasis neregys Lietuvoje, tapęs rašytojų bendrijos nariu. Dirbo „Pergalės“, „Literatūros ir meno“, „Moksleivio“ redakcijose. Jo plunksnai priklauso per 20 originalių knygų. Jis taip pat yra keliolikos knygų bendraautoris ar sudarytojas. Rašytojo kūryba buvo vertinama, yra gavęs įvairių premijų ir apdovanojimų: už eilėraščių rinkinį „Pasiryžimo metas“ 1974 m. paskirta respublikinė premija; 1977 m. Lietuvos aklųjų draugijos meno premija, 1979 m. (jau po mirties) už knygą „Žmogiškoji reabilitacija“ – LAD tiflologijos premija. Šioje knygoje keliamos aklųjų reabilitacijos, integracijos idėjos aktualios ir mūsų dienomis.
Pažinti žmogų, gamtą, visuomenę, atsiverti pasauliui... Tokia buvo Antano Jonyno prigimtis, tokį jį prisimena ir draugai.
Staigi mirtis (1976 m. liepos 5 d.) nutraukė kūrėjo trisdešimt penkerių metų darbą.
Anot monografijos apie Antaną Jonyną autorės Janinos Riškutės, – „metai, užuot gramzdinę į užmarštį, saugo jį gyvą, artimą mums.“
Antanas Jonynas palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Parengta pagal:
Jonynas A. Žmogiškoji reabilitacija. — Vilnius, Mintis, 1979.
Riškutė J. Antanas Jonynas. — Vilnius, Vaga, 1988.
Jonynas, Antanas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. — Vilnius, Mokslo ir leidybos institutas, 2005, t. 8, p. 707.
A. Jonynas amžininkų prisiminimuose / sudarė Juozas Marcinkus. — Klaipėda, Eldija, 1994.
S.122
Komentarai