Biografija
Valentinas Vytautas Toločka
Socialinių mokslų daktaras, Lietuvos tiflologas, aklųjų ir silpnaregių gyvenimo tyrinėtojas, poetas, esperantininkas, spaudos darbuotojas, bibliografas, kraštotyrininkas.
Biografija
Gimė 1930 m. gegužės 21 d. (dokumentuose įrašyta – 1930 m. birželio 21 d.) Vieštovėnų kaime, Plungės rajone. Būdamas šešerių susižeidė vieną akį, po antros traumos vyresniame amžiuje visiškai apako. Buvo pradėjęs lankyti Kulių pradinę mokyklą, bet regėjimas vis labiau silpo, tad 1940 m. rudenį tėvas atvežė mokytis į Kauno aklųjų institutą (kuris vėliau buvo pervadintas į Kauno aklųjų mokyklą). Šią mokymo įstaigą baigė 1955 m. Po metų Vilniaus universiteto filologijos fakultete pradėjo studijuoti vokiečių klabą, dar po metų – lietuvių kalbą ir literatūrą (pastarųjų studijų baigė visą kursą, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių nelaikė valstybinių baigiamųjų egzaminų).
1971–1976 m. Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas) studijavo tiflopedagogiką. 1992 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją apie Lietuvos aklųjų švietimo raidą iki 1940 metų. Už šį darbą jam buvo suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis.
Darbinę veiklą pradėjo 1955 m. Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybiniame mokymo kombinate. Nuo 1959 m. dirbo šios įmonės spaustuvėje Brailio rašto korektoriumi, o nuo 1964 m. pradėjo jai vadovauti. Tų pačių metų pabaigoje spaustuvė buvo perkelta į Vilnių. Į sostinę persikėlė ir V. V. Toločka. 1966 m. jam buvo pavesta centralizuoti veikiančias aklųjų bibliotekėles ir jų pagrindu įsteigti vieną įstaigą – LAD Respublikinę centrinę biblioteką. Po reformos jis tapo šios bibliotekos pirmuoju direktoriumi ir jai vadovavo iki 1969 m. sausio 15 d. Sumanaus direktoriaus ir bendraminčių iniciatyva bibliotekoje vyko daug novatoriškų pasikeitimų, buvo įsteigti bibliografijos, katalogavimo, skaitytojų aptarnavimo skyriai ir unikalus tiflotyros skyrius, kaupiantis ir sisteminantis įvairiapusę medžiagą apie neregius bei aklumo problematiką.
Pasitraukęs iš bibliotekos direktoriaus pareigų, V. V. Toločka netrukus pradėjo dirbti Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje, naujai įsteigtoje Tiflologinės literatūros redakcijoje, vedėjo pareigose. Šioje redakcijoje dirbo iki jos likvidavimo. Nuo 1991 m. spalio pradėjo dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekoje, tęsė leidybinį darbą, buvo tiflologinės literatūros leidybinės grupės vyriausiuoju redaktoriumi. Bibliotekoje dirbo 13 metų, o 2004 m. pabaigoje išėjo į užtarnautą poilsį.
V. V. Toločka leidybinį ir tiriamąjį darbą dirbo daugiau kaip trisdešimt penkerius metus, parengė ir išleido daugybę tiflologinės tematikos darbų. Jo iniciatyva pradėti leisti tęstiniai leidiniai: „LASS metraštis“ (nuo 1966 m.), „Tiflologinis kalendorius“ (nuo 1972 m.), parengtas ir išleistas archyvinių dokumentų rinkinys „Šaltiniai“ (1880–1965 m. laikotarpio tiflologiniai dokumentai). Jis vienintelis kol kas Lietuvoje išanalizavo gausius, nelengvai prieinamus ir niekur neskelbtus archyvinius šaltinius, susijusius Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradžia ir aklųjų šveitimu.
V. V. Toločka buvo nenuilstantis Brailio rašto propaguotojas. Gerai ištyrinėjęs gausią medžiagą aklųjų rašto mokymo metodikos klausimais, 1966 m. parengė pirmąjį Brailio rašto elementorių „Vaga“. Aklųjų rašto istorijos tema parengė ir 1976 m. išleido populiarią knygelę „Skaitantys pirštai“. Už šią knygą 1977 m. jam paskirta Lietuvos aklųjų draugijos tiflologijos premija. 2009 m. išleistas trečiasis pataisytas ir papildytas šios knygos leidimas. Mokslininkas sukaupė daug Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklos dokumentų, kitų istorinių šaltinių, pagal juos 1997 m. parengė ir išleido žinyną „Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos 70-metis (faktai ir datos)“. Kruopštaus ir ilgo darbo rezultatas – 2002 m. išleista knyga „Lietuvos tiflopedagogų sąvadas“, kuriame įtrauktos 775 personalijos, pateikiamos trumpos jų biografijos ir svarbiausi pedagoginės veiklos momentai. Sąvadas apima visą dvidešimtąjį amžių.
V. V. Toločka yra išleidęs keturias poezijos knygeles: „Gudobelei žydint“, „Užkeikta mergelė“, „Vakaro raudonos burės“, „Užuominos“. Kompozitoriai pagal poeto tekstus yra sukūrę dainų. Taip pat yra paskelbęs daug straipsnių periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose, žinynuose.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas 1996 m. liepos 2 d. dekretu už nuopelnus Lietuvai, jos kultūrai, mokslui ir švietimui Valentiną Vytautą Toločką apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu.
Lietuvos aklųjų biblioteka, siekdama įamžinti ir populiarinti gerbiamo kolegos veiklą ir kūrybinį palikimą, išleido keletą leidinių. 2000 m., pasitikdama tuo metu buvusio bendradarbio septyniasdešimtmetį, išleido knygą „Jis mus turtina“, kurioje pateikiami biografiniai duomenys ir bendraamžių prisiminimai. 2014 m. LAB iniciatyva sukurtas dokumentinis filmas „Laimingas žmogus“.
Valentinas buvo vienas aktyviausių bibliotekos skaitytojų, perskaitęs Brailio raštu beveik visas bibliotekoje turimas knygas. Vieno nuoširdaus pašnekesio metu, diskutuojant apie knygas, kukliai prasitarė, kad perskaitytas knygas registruoja – jų gerokai jau per du tūkstančius. Knygas skaitė įvairiomis kalbomis, o jų mokėjo daug: rusų, vokiečių, esperanto, savarankiškai skaitė leidinius latvių, lenkų, čekų, bulgarų kalbomis. Jo žinių ir išminties bagažas buvo didžiulis, dažnai bendradarbių ir kolegų būdavo pavadinamas vaikščiojančia enciklopedija. Nors pats šio titulo vengdavo ir sakydavo, kad žino tikrai ne viską.
Šis žmogus buvo labai visuomeniškas. Aktyviai dalyvavo neregių bendruomenės veiklose. Populiarindavo nacionalinę neregių organizaciją, rėmė gabius neregius, stengėsi, kad visuomenė kuo daugiau sužinotų apie šią socialinę žmonių grupę. Visą gyvenimą entuziastingai propagavo Brailio raštą, pabrėždavo jo svarbą neregių gyvenime.
V. V. Toločka turėjo daug draugų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, su jais susirašinėdavo laiškais įvairiomis kalbomis, bet dažniausiai rusų ir esperanto kalbomis. Visus laiškus saugojo, jų susikaupė labai daug, ne šimtai, o tūkstančiai. Vieną, gautą iš Vatikano, ypač vertino, gal net juo didžiavosi. 2000 m. lapkričio mėn. nuo Popiežiaus Jono Pauliaus II gavo padėkos laišką už knygą „Vakaro raudonos burės“, kurioje išspausdintas Valentino išverstas Karolio Vojtylos eilėraštis „Aklieji“. Laiške rašoma: „Šventasis Tėvas linki ir toliau dalintis savo dvasios lobynu ir savo maldoje prisimindamas visą Jūsų gausią šeimą iš širdies teikia Apaštalinį Palaiminimą.“
Gyvenime Valentinas buvo santūrus ir kuklus, kalbėdamas apgalvodavo kiekvieną žodį, niekada nežemindavo pašnekovo, bendradarbio. Mylėjo savo šeimą, užaugino dukrą ir tris sūnus. Sulaukė gausaus būrio anūkų ir proanūkių.
V. V. Toločka mirė 2019 m. gruodžio 31 d. Palaidotas Kulių kapinėse (Plungės raj.).
Juozas Valentukevičius
Literatūra ir šaltiniai:
- Gagarina, Justina. Filmas apie Toločką: [apie dokumentinio filmo kūrimą] // Mūsų žodis. – 2015, Nr. 7, p. 8, 9. 2. Jis mus turtina…: Dr. Valentinui Vytautui Toločkai 70 metų: [biografija, atsiminimai]. – Vilnius, 2000. 3. Bajoriški lobiai: [apie Valentiną Vytautą Toločką]. – Plepys, Saulius. Maištas prieš lemtį: Esė apie neregius. – Vilnius, 2003, p. 65–71. 4. Tiflologinis kalendorius. 2020 metai (datos ir žmonės). – Vilnius, 2019, p. 22–24.
- Valentinas Vytautas Toločka: Bibliografija, (1946–2003). – Vilnius, 2004.
- Valentukevičius, Juozas. Neregių literatų sąvadas. – Vilnius, 2005, p. 131–134. 7. Zaveckienė, Žiedūnė. Toločka Valentinas Vytautas // Lietuvos knygos veikėjai [Elektroninis išteklius] – Vilnius, 2004. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM).
S.176