Peršokti į pagrindinį turinį

Darbas neregių bendruomenėje

 

     V. To­loč­ka ypač daug nu­si­pel­nęs Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silpnaregių bendruomenei. Dar besimokydamas Kauno aklųjų mokykloje aktyviai domėjosi Lietuvos aklųjų draugijos veikla. Jam rūpėjo jos nariai, gamyba, sociokultūrinė veikla, užimtumas, buitis, kasdieniai žmonių reikalai. Pokario metais buvo daug neregių, kuriems reikėjo padėti, daugelio jų padėtis buvo sudėtinga ir vargana. Mokydamasis vyresnėse klasėse Valentinas aktyviai įsijungė į neregių bendruomenės būrimą, stengėsi padėti bendro likimo žmonėms. Bendramokslis Napoleonas Kuolys prisimena: „Vie­ną sek­ma­die­nį Va­len­ti­nas pa­si­va­di­no ma­ne į „aklų­jų me­džio­klę“. Iš kaž­kur jis bu­vo ga­vęs ne­re­gių, kurie dar nebuvo įstoję į aklų­jų drau­gi­ją, adre­sus. Jo tiks­las bu­vo – agi­tuo­ti sto­ti į aklų­jų drau­gi­ją. Įvai­rių bu­vo nuo­ty­kių, įvai­riai mus su­tik­da­vo, įvai­riai išly­dė­da­vo. Į to­kias ke­lio­nes iš­si­reng­da­vo­me ne vie­ną sek­ma­die­nį.“ Toks altruistinis požiūris į žmones, į visuomenę šį būsimą mokslininką lydėjo visą gyvenimą. Net ir sulaukęs garbaus amžius, jis negalėjo susitaikyti su abejingumu ir nepagarba kitam žmogui, ypač turinčiam vienokią ar kitokią negalią.

Valentino aktyvi darbinė veikla truko penkis dešimtmečius. Visi darbai buvo susiję su neregių bendruomene, su įstaigomis, kurios dirbo neregių labui. Pirmoji darbovietė – Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinis mokymo kombinatas, čia Valentinas vėrė šepečius. Apie šį darbą ir apie šioje įmonėje įgytą patirtį yra nuoširdžiai parašęs savo dienoraštyje. Džiugu, kad prieš kelis metus jis sutiko ir leido tiflotyrininkams pasinaudoti keliomis ištraukomis iš nepaprastai vertingo ir istoriniu požiūriu svarbaus dienoraščio. Kurie susidomėjote, įrašo galite paklausyti skyriuje Garso įrašai – Ištraukos iš dienoraščio.

Valentinas visą laiką aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, mėgo meno saviveiklą, sportavo, dalyvavo varžybose, rengė radijo laidas per vietinį radiją įmonės darbuotojams. Nuo 1959 m. dirbo Kauno įmonės spaustuvėje Brailio rašto korektoriumi. Po to trejus metus vadovavo Lietuvos aklųjų draugijos Kauno skyriui, rūpinosi kasdieniais neregių reikalais. Nuo 1964 m. pavasario persikėlė gyventi į Vilnių, vadovavo LAD įmonėje veikusiai Brailio rašto spaustuvei. Aklųjų organizacijos vadovai, pastebėję šio žmogaus gabumus, jam pavesdavo novatoriškus, kuriamuosius ir organizacinius darbus. 1966 m. jam buvo patikėta centralizuoti įvairiose šalies vietose veikiančias aklųjų bibliotekėles ir įsteigti vieną organizacijos biblioteką – LAD Respublikinę centrinę biblioteką. Atlikęs šį reikšmingą darbą, jis pasirenka širdžiai mielesnį – leidybinį, kūrybinį darbą. Trisdešimt penkerius metus leidžia tiflologinio turinio leidinius. LAD Leidykloje suburia darnų leidėjų ir redaktorių kolektyvą. Leidžia originalias ir verstines knygas aklųjų ir silpnaregių tematika. Rūpinasi paveldo saugojimu, renka veteranų, Kauno aklųjų instituto pedagogų prisiminimus, sudarinėja rinkinius ir rengia leidinius. Rūpinasi, kad praeitis, Lietuvos neregių istorija būtų užfiksuota ir išliktų ateities kartoms. Aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, pristato visuomenei neregių bendruomenę, gabius neregius, išleistas jų knygas, pasiekimus kultūros, sporto, meno srityse.

Lietuvos aklųjų draugijos veikloje V. V. Toločka buvo pastebimas žmogus, tikras eruditas, sukaupęs daug žinių apie aklųjų ir silpnaregių gyvenimą kitose pasaulio šalyse. Dažnai pasisakydavo įvairiais organizacijos veiklos klausimais, teikdavo siūlymus, pareikšdavo ir pastabas, jei matydavo, kad to reikia. Jis buvo renkamas į įvairias darbo grupes, redakcines kolegijas, komisijas. 1966–1989 m. buvo Lietuvos aklųjų draugijos revizijos komisijos pirmininku. Yra užfiksuotas toks N. Kuolio prisiminimas: „Man te­ko il­gą lai­ką dirb­ti Cent­ro re­vi­zi­jos ko­mi­si­jo­je. Šios ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas1966–1989 m. bu­vo Va­len­ti­nas To­loč­ka. Iš vi­sos ko­mi­si­jos Va­len­ti­nas iš­sis­ky­rė sa­vo ži­nio­mis apie aklų­jų drau­gi­jos struk­tū­rą, pa­da­li­nius, jų veiklą ir nu­kreip­da­vo mū­sų žvilg­snius ten, kur tuo me­tu la­biau­siai rei­kė­jo.“

Dr. V. V. Toločka iki gyvenimo pabaigos buvo aktyvus neregių bendruomenės narys. Domėjosi ne tik organizacijos, bet ir neregių veikla, jų gyvenimu, džiugdavosi sužinojęs geras naujienas, jautriai reaguodavo į negatyvius dalykus. Jis buvo veteranų veteranas, Lietuvos aklųjų draugijos (dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga) nariu buvo daugiau kaip 74 metus (nuo 1945 m. spalio 12 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.).

Kiek leido jėgos ir galimybės, stengdavosi padėti, kaip pats sakydavo, likimo sesėms ir broliams. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dažniausiai bendraudavo telefonu. Niekada nepamiršdavo draugų, bičiulių, buvusių bendradarbių gimimo dienos, paskambindavo, pasveikindavo, pasidžiaugdavo, pasiteiraudavo, kaip gyvena pažįstami. Toks buvo mūsų mylimas ir gerbiamas Valentinas, palikęs ryškų pėdsaką neregių gyvenime ir Lietuvos istorijoje.

S.178