Mokslinė veikla

 

Apie savo mokslinę veiklą, apie save, kaip mokslininką, kalbėdavo kukliai. Nenorėjo būti kaip nors išskiriamas, nesusireikšmindavo ir sakydavo, kad truputį domisi viena ir kita mokslo sritimi. Kuklumas šį žmogų puošė visą gyvenimą. Radęs naują faktą, išgirdęs negirdėtą informaciją ar suradęs archyvinį dokumentą, viską užfiksuodavo, užsirašydavo Brailio raštu į nedidelį lapelį ir tvarkingai, pagal iš anksto sugalvotą sistemą, naująją informaciją įdėdavo į savotišką duomenų bazę – į didžiulę kartoteką. Tokių teminių kartotekų per gyvenimą susikaupė daug – gerą pusšimtį. Jį dominančių temų amplitudė buvo įvairi: neregių gyvenimas Lietuvoje ir užsienyje, neregio paveikslas literatūroje ir mene, neregių literatų ir menininkų gyvenimai, Lietuvos ir Žemaitijos istorinių faktų registravimas, žydų ir čigonų gyvenimas Lietuvoje ir dar daug kitų temų. Bet pagrindinė sritis, tema, dominusi nuo mokyklos laikų, buvo Lietuvos aklųjų švietimas. Tarpukario Lietuvos, Kauno aklųjų instituto pedagogai jam darė didelį įspūdį ir įtaką. Jų entuziazmas, noras padėti neregiams moksleiviams buvo beribis. Santykiai tarp pedagogų ir moksleivių nuoširdūs, pagrįsti tarpusavio pagarba ir supratingumu.

Apie mokslinę veiklą, paskatą nuo entuziastingo domėjimosi pereiti į mokslinius tyrimus yra sakęs: „Šiau­lių pedagoginia­me ins­ti­tu­te 1971–1976 m. stu­di­ja­vau ti­flo­pe­da­go­gi­ką ir tuo pačiu metu skai­čiau Brai­lio raš­to mo­ky­mo spec. me­to­di­kos kur­so pas­kai­tas [studentams]. Diplominiam dar­bui ra­šy­ti pa­si­rin­kau te­mą iš Lie­tu­vos aklų­jų ir silp­na­re­gių švie­ti­mo is­to­ri­jos. Dar­bas bu­vo ge­rai įver­tin­tas. Di­plo­mi­niam darbui panaudojau gau­sią ar­chy­vi­nę me­džia­gą. Ra­šy­da­mas di­ser­ta­ci­ją „Lie­tu­vos aklų­jų švie­ti­mo rai­da iki 1940 m.“, pa­pil­do­mai me­džia­gos ieš­ko­jau Lie­tu­vos vals­ty­bi­nia­me cent­ri­nia­me, Kau­no vals­ty­bi­nia­me, Lie­tu­vos, La­tvi­jos, Baltarusijos vals­ty­bi­niuo­se is­to­ri­jos ar­chy­vuo­se, LAD cent­ro val­dy­bos archyve, M. Mažvy­do bi­blio­te­ko­je ir, sa­vai­me aiš­ku, mū­sų bi­blio­te­kos tiflotyros sky­riu­je. Pa­vyko at­skleis­ti daug pa­mirš­tų įvy­kių ir su­ras­ti nau­jų fak­tų. Kas atei­ty­je domė­sis aklų­jų švie­ti­mo is­to­ri­jos klau­si­mais, jau ga­lės to­liau ei­ti ma­no pėdsakais.“

Dar vienas, 2000 metų, prisiminimas, turėjęs įtakos pasirenkant mokslininko kelią: „Ma­no tė­vas mė­go tvar­ką. Jos rei­ka­la­vo ir iš ma­nęs. Saky­da­vo, jog gau­tus laiš­kus rei­kia sau­go­ti, nes po kiek lai­ko jie ga­li praversti. Pa­klau­siau pa­ta­ri­mo ir įsi­ti­ki­nau. Sa­ky­sim, prieš 50 me­tų tė­vo ar drau­gų rašy­tuo­se laiškuo­se da­bar ran­du neį­kai­no­ja­mos me­džia­gos, reikalingos sa­vo moksliniams dar­bams. Tas pat ir dėl die­no­raš­čio, ku­rį ra­šy­ti pas­ka­ti­no ir­gi tėvas.“ Paklaustas apie artimiausius planus, atsakė: „Kal­bė­ti apie atei­ties dar­bus yra sli­dus da­ly­kas – ga­li pri­si­pla­nuo­ti ir ne­pa­da­ry­ti. Vis­gi no­rė­tų­si pra­tęs­ti Lie­tu­vos aklų­jų švie­ti­mo is­to­ri­ją iki 1960 me­tų. 1940–1960 m. lai­ko­tar­pis bu­vo la­bai su­dė­tin­gas ir skau­dus, apie jį nė­ra nie­ko rim­tes­nio ra­šy­ta, išs­ky­rus ke­lis straips­ne­lius tuo­me­ti­nė­je spau­do­je. Tai bū­tų moks­li­nis dar­bas, ku­riam me­džia­gą esu su­rin­kęs. Ty­ri­nė­ti­nų sri­čių yra ir dau­giau: ma­ne do­mi­na Brai­lio kny­gos is­to­ri­jos klau­si­mai, Brai­lio raš­to pro­ble­mos, vie­na ki­ta mo­no­gra­fi­ja apie mū­sų pa­čius įžy­miau­sius žmo­nes. No­rė­čiau pa­reng­ti sen­ten­ci­jų kny­gą apie pa­sau­lio ne­re­gius. Me­džia­gos jau su­si­kau­pė apie 1000 vie­ne­tų. Esu pra­dė­jęs su­da­ri­nė­ti ti­flo­pe­da­go­gų, dir­bu­sių per vi­są XX am­žių, ži­ny­ną. Jis ir tu­rė­tų apvai­ni­kuo­ti vi­sus ma­no dar­bus.“

Daug sumanymų mokslininkui pavyko įgyvendinti. Publikuota daugiau kaip penki šimtai straipsnių periodiniuose, tęstinuose, enciklopediniuose leidiniuose. Užsienio periodiniuose leidiniuose paskelbta apie keturiasdešimt straipsnių. Paruošta ir išleista dvidešimt knygų. Mūsų bibliotekos fonduose saugomas jo rašytinis palikimas: knygos, straipsniai, pranešimai, recenzijos. Čia taip pat sukaupta daug garso įrašų su šio žmogaus balsu iš įvairių susitikimų, renginių, mokslinių konferencijų. Saugoma keletas vaizdo įrašų, nemažas nuotraukų rinkinys.

Pateikiame svarbesnių leidinių sąrašą

Autorius:

Skaitantys pirštai: aklųjų rašto istorijos apybraiža. – Vilnius, 1976, 1997, 2009.

Lietuvos aklųjų švietimo raida iki 1940 m.: [pedagogikos mokslų kandidato disertacija]. – Kalipėda,1994.

Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos 70-metis: faktai ir datos. – Vilnius,1997.

Lietuvos tiflopedagogų sąvadas. – Vilnius, 2002.

Sudarytojas:

Tiflologinis Kalendorius: [Rankraštis]  Lietuvos aklųjų gyvenimo datos, (kasmetinis leidinys). – Vilnius,1971–2004.

Šaltiniai: [Rankraštis] : Dokumentų rinkinys apie Lietuvos aklųjų švietimą ir įdarbinimą. – Vilnius,1978-1982.

Tiflologinė Lituanika : [Brailio raštas]: bibliogr. rodyklė : D. 1 (1888-1982). – Vilnius, 1983.

Tiflotyra: [Rankraštis] : [kraštotyrinė - tiflotyrinė medžiaga iš Lietuvos aklųjų gyvenimo1984-2003]. – Vilnius, 2003.

Pranas Daunys. Raštai: Kūryba, prisiminimai, laiškai. – Vilnius, 1996.

Skleidęs šviesą tamsoje: Lietuvos kariuomenės kūrėjui ir savanoriui, aklųjų organizatoriui Pranui Dauniui 100 metų. Atsiminimai, straipsniai, laiškai, dokumentai. – Vilnius, 1999.

Neregiai šimtmečių kryžkelėse: Aforizmai, patarlės, legendos. – Vilnius, 2007.

S.175