Šiandien į Lietuvą, į šeštadienį vyksiantį Neskaitymo festivalį, atskrenda disleksijos specialistai iš Didžiosios Britanijos, jau du dešimtmečius dirbantys su disleksiją turinčiais vaikais, jų šeimomis ir mokytojais. Dalinamės nesutrumpintu, originaliu interviu.
Mike Jones – „Nessy Learning“ įkūrėjas, edukacinių programų ir knygų autorius. Tiffany James – „Nessy Learning“ ugdymo plėtros vadovė. Abu jie ir patys turi disleksiją.
Mike ir Tiffany kalbino Ramunė Balčikonienė.
Kada pirmą kartą supratote, kad kažkas su jumis yra kitaip?
Tiffany: Tai supratau antroje klasėje. Man gana gerai sekėsi tai, ką vėliau išmokau vadinti teksto suvokimu. Tuo metu tiesiog žinojau, kad gerai suprantu mums pateikiamus tekstus. Dirbdavome grupėmis, todėl mane skirdavo kartu su vaikais, kuriems suprasti tekstą buvo sunkiau — tai buvo mano stiprybė.
Tačiau rašyti man sekėsi labai prastai. Vėliau sužinojau, kad turiu disgrafiją. Pats rašymas man buvo sunkus, o rašybos klaidų dariau daugybę. Žinojau, kad šie dalykai man sunkiai sekasi, bet kartu kažkur viduje jaučiau, kad esu protinga. Gebėjau išsiaiškinti dalykus, juos suprasti — turėjau ir šių stiprybių.
Vėliau, vyresnėse klasėse, manęs nepriėmė į aukštesnio lygio žodžių mokymuisi skirtą kursą. Mokslo metų pabaigoje atlikome įvairius intelekto, gebėjimų ir mokymosi pasiekimų testus. Mano rezultatai buvo labai geri, tačiau išryškėjo didžiulis skirtumas: rašyba atitiko trečiokės lygį, o daugumos kitų sričių rezultatai siekė koledžo ar pirmųjų universiteto metų lygį. Tuo metu man buvo maždaug keturiolika.
Taigi jau tada mano gebėjimai buvo labai netolygūs. Intelekto testo rezultatas buvo aukštas. Mokytojas priėjo prie manęs, atsiprašė ir pasakė nesupratęs, kokia esu protinga. Jis pakvietė mane lankyti tą kursą, o vėliau pasiūlė kelias valandas per savaitę būti jo pagalbininke mokyklos administracijoje. Padėjau planuoti ir sudaryti kitų mokslo metų sporto tvarkaraščius.
Mike: Apie disleksiją nebuvau girdėjęs, bet labai greitai supratau, kad esu kitoks – kad esu kvailas. Visi vaikai mokėsi skaityti pagal programą, kurioje knygelės buvo suskirstytos lygiais. Kuo sudėtingesnės knygelės, tuo kita jų spalva. Pirmoji buvo oranžinė. Kiti vaikai su džiaugsmu pasakodavo vieni kitiems, kurios spalvos knygeles jau skaito. Aš taip ir neįveikiau pirmosios. Kiekvieną savaitę už rašybos testą gaudavau nulį. Skaityti nemokėjau.
Ar jūsų vaikystėje buvo mokytojas, šeimos narys ar kitas suaugęs žmogus, kuris padėjo neprarasti pasitikėjimo savimi?
Tiffany: Manau, kiekvienas iš mokyklos laikų prisimename ypatingų mokytojų – žmonių, kurie padarė didžiulę įtaką mūsų gyvenimui, stiprino pasitikėjimą savimi, savivertę ir mumis tikėjo. Man toks žmogus buvo gamtos mokslų mokytojas ponas Hoke’as. Jis buvo nuostabus. Matė, kad turiu ką duoti, ir tikėjo manimi. Iki šiol prisimenu jį kaip vieną labiausiai mane įkvėpusių ir didžiausią įtaką jaunystėje padariusių žmonių.
Mike: Nors mokykloje buvo sunku, šiltai prisimenu savo mėgstamiausią mokytoją, panelę Wiltshire. Ji pastebėjo, kad atsilieku, ir labai stengėsi man padėti. Nežinojo, kaip mane mokyti, tačiau atkakliai bandė padėti tais būdais, kuriuos išmanė. Tai nepadėjo man išmokti, bet jos gerumo niekada nepamiršau ir dar daugelį metų palaikėme ryšį. Ištekėjusi ji paliko mokytojos darbą ir dirbo vyro ūkinių prekių parduotuvėje. Užsukdavau jos aplankyti. Esu tikras: jei tik ji būtų žinojusi, kaip man padėti, tai būtų daug ką pakeitę.
Mike, Jūsų istorijoje labai stiprus momentas yra tai, kad būdamas aštuonerių dar negalėjote perskaityti ar parašyti savo vardo. Kas tuo metu buvo sunkiausia?
Mike: Po ketverių metų mokykloje vis dar nemokėjau taisyklingai parašyti savo vardo. Kiekviename naujame sąsiuvinyje ar popieriaus lape pirmiausia reikėdavo užrašyti vardą ir datą. Nepaprastai žemina, kai net tai parašai klaidingai. Štai kodėl esu Mike, o ne Michael. Sunkiausia — nesuprasti, kodėl skaityti ir rašyti tau sunkiau. Kai žinai priežastį, gali stengtis įveikti sunkumus. Bet jei manai, kad tiesiog esi per kvailas mokytis, tai palaužia.
Jūsų mama Pat iš esmės pati turėjo išsiaiškinti, kaip jus mokyti. Žvelgdamas į tai dabar, jau kaip disleksijos specialistas, kaip matote, ką ji darė kitaip nei mokykla?
Mike: Metodas, kuriuo Pat mane mokė, iki šiol tebėra veiksmingiausias — tai Ortono–Gillinghamo metodas, dabar žinomas kaip struktūruotas skaitymo ir rašymo mokymas. Pagrindiniai jo principai – mokantis pasitelkiami įvairūs pojūčiai, mokymas pritaikomas konkrečiam vaikui, aiškinama aiškiai ir tiesiogiai, nepaliekant vietos spėliojimui. Vaikai mokosi griežtai apibrėžta seka, o jų žinios palaipsniui kaupiasi.
Tačiau būtinas kartojimas kartais gali pabosti. Pat rado sprendimą: sukūrė daugybę trumpų žaidimų, kad mokytis būtų smagu ir įdomu. Tuo pačiu principu vadovavausi kurdamas internetinę mokymosi platformą „Nessy“.
Deja, mokyklose struktūruotas skaitymo ir rašymo mokymas netaikomas, nes klasėse dirbantiems mokytojams trūksta tam reikalingo pasirengimo, laiko ir išteklių, kad galėtų mokymą pritaikyti kiekvienam vaikui.
Tiffany, Jūs pati turite disleksiją ir disgrafiją, esate mokytoja, disleksijos specialistė ir disleksiją turinčių vaikų mama. Kaip šie skirtingi vaidmenys pakeitė jūsų supratimą apie tai, ko vaikui iš tikrųjų reikia?
Tiffany: Manau, augindama disleksiją turinčius vaikus pradėjau kitaip suprasti net save pačią. Vaikystėje patiri sunkumų, atkakliai juos įveikinėji, galiausiai suaugi ir norisi visa tai tiesiog pamiršti, palikti praeityje ir gyventi toliau.
Tačiau kai pamatai, kad tavo vaikams kartojasi ta pati istorija, tai paskatina veikti. Taip nutinka daugeliui tokių žmonių kaip aš. Iš naujo išgyveni tai, ką jau buvai atidėjusi į šalį. Tie jausmai sugrįžta, kai per tuos pačius sunkumus tenka eiti su savo vaikais, o vėliau – ir su kitais tėvais. Gali geriau suprasti, ką jaučia jie ir jų vaikai.
Dirbdami šį darbą jau kokius 20 ar 30 metų, visame pasaulyje nuolat matome tą patį: daugelis, o gal ir dauguma žmonių, kurie keičia neurologinių ypatumų turinčių vaikų gyvenimą, patys turi tokios patirties. Ypač mamos.
Yra ir tėčių, bet, sakyčiau, net 97 procentai žmonių, šioje srityje darančių didelį poveikį, yra disleksiją ar kitų neurologinių ypatumų turinčių vaikų mamos. Būtent jos keičia pasaulį, kad šiems vaikams jame būtų lengviau gyventi.
Kaip disleksija paveikia šeimos kasdienybę?
Tiffany: Disleksija paliečia visą šeimą, ypač kai vaikui labai sunku išmokti skaityti ir rašyti. Į šią situaciją įsitraukia visi. Vakarais vaikui dažnai reikia daug laiko ir dėmesio ruošiant namų darbus. Tą laiką jam skiriantys šeimos nariai mažiau jo gali skirti kitiems. Prisideda ir vežiojimas pas korepetitorius – visa šeimos kasdienybė gali pradėti suktis apie vaiko mokymosi sunkumus.
Vienas naudingiausių sprendimų – riboti namų darbams skiriamą laiką. Tam būtinas bendradarbiavimas su mokykla. Iš vaiko neturėtų būti tikimasi, kad jis namų darbams skirs daugiau valandų nei jo klasės draugai, nesvarbu, ar jis turi disleksiją, kitų neurologinių ypatumų, ar ne.
Disleksiją turinčiam vaikui tos pačios užduotys gali užtrukti keturias valandas, nors kitam pakanka vienos. Tokiu atveju šeimai reikia nubrėžti ribą. Jei vaikas valandą atkakliai ir sąžiningai dirbo, metas pasakyti: „Viskas, šiandien namų darbų daugiau nebedarysime.“ Žinoma, kad toks susitarimas veiktų, reikia mokyklos bendradarbiavimo ir mokytojo supratingumo.
Ką pasakytumėte tėvams, kurie vis dar mano, kad skaitymo sunkumus galima įveikti tiesiog daugiau spaudžiant vaiką: „vis tiek perskaitysi tuos 10 puslapių“, „netingėk“? Kas tokiu atveju vyksta su vaiku?
Tiffany: Toks elgesys kyla iš tėvų ir mokytojų supratimo stokos. Jie nuoširdžiai tiki, kad taip padės vaikui įveikti sunkumus, tačiau šis būdas neveikia. Jei vaikas nėra tinkamai išmokytas skaityti ir rašyti savo gimtąja kalba, vien reikalavimas vis kartoti ir praktikuotis nepadeda. Jis nepasistūmėja į priekį. Jau ne vieną dešimtmetį matome, kad ši strategija neveiksminga.
Kad vaikas išmoktų skaityti ir rašyti, pirmiausia turime taip gerai išmokyti jį kalbos pagrindų, kad galėtų skaityti savarankiškai – galbūt lėtokai, bet pats. Kai vaikas jau skaito savarankiškai, nors ir lėtai, praktika padeda ugdyti skaitymo sklandumą. Tačiau vien praktikuojantis sklandumo neišugdysi, jei dar nėra pamatinių įgūdžių.
Sakydami „Tu tiesiog tingi“ ar „Labiau pasistenk“, iš tiesų vaikui kenkiame: menkiname jo savivertę ir pakertame pasitikėjimą savimi. Nors to nesiekiame, rezultatas būtent toks. Reikia grįžti į pradžią ir pirmiausia padėti tvirtus pagrindus.
Mano patirtis rodo – ir manau, kad Maikas sutiktų, – jog dauguma šių vaikų jau ir taip labai stengiasi. Jie dirba iš tiesų labai, labai sunkiai. Todėl raginimas „tiesiog labiau pasistengti“ juos tik dar labiau gniuždo.
Kita medalio pusė – tėvai, norėdami padėti, kartais pradeda vaiką saugoti nuo kiekvieno sunkumo. Kur yra riba tarp tinkamos pagalbos ir nuolatinio „gelbėjimo“? Kaip padėti disleksiją turinčiam vaikui tapti savarankiškam?
Tiffany: Savarankiškesniam tapti padės įgūdžiai, leidžiantys užduotis atlikti pačiam. Disleksiją turintys vaikai, kaip ir visi vaikai, gali įveikti sudėtingas užduotis. Turėtume juos skatinti to imtis, atkakliai stengtis ir bandyti toliau. Taip pat svarbu padėti jiems pastebėti mažus pasiekimus – tai palaiko norą tęsti ir toliau ugdyti savo įgūdžius.
Taigi svarbiausia ne apsaugoti juos nuo kiekvieno sunkumo, o jais tikėti. Turime tikėti, kad vaikams pakanka ir proto, ir darbštumo sunkumams įveikti. Galbūt jiems prireiks daugiau laiko, bet galiausiai jie pasieks tikslą.
Mike: Mano patirtimi, pernelyg vaiką globojančių tėvų pasitaiko retai. Namai visada turėtų būti vieta, kur galima atsikvėpti nuo mokyklos. Mažiems vaikams reikia tėvų, kurie juos užstotų ir gintų jų interesus. Vaikams augant, reikėtų skatinti juos pačius išsakyti savo poreikius ir už save pastovėti. Tam reikia suprasti, kodėl mokykloje jiems sunkiau, ir turėti pasitikėjimo tai paaiškinti suaugusiesiems. Toks ir yra Tiffany knygos „What I Need“ (liet. „Suprask mane“, išleido Lietuvos audiosensorinė biblioteka, 2026) tikslas.
Koks klaidingas įsitikinimas apie disleksiją šiandien jums atrodo labiausiai žalingas? Kuriuos mitus vis dar tenka paneiginėti net po daugelio metų darbo šioje srityje?
Mike: Pavojingiausias mitas – kad spalviniai filtrai (spalvoti permatomi lakštai, dedami ant lapo – aut. past.) padeda įveikti disleksiją. Irleno sindromas, dar vadinamas skotopinio jautrumo sindromu, jei jis egzistuoja, yra atskira būklė. Kai kuriems žmonėms ji gali pasireikšti kartu su disleksija, tačiau tai nėra tas pats.
Padidėjęs jautrumas šviesai kartais siejamas su autizmu ir disleksija. Mano nuomone, būtent tai ir slypi už vadinamojo puslapio akinimo. Šį pojūtį dažnai sustiprina klasėse naudojamos liuminescencinės lempos. Daugelis Jungtinės Karalystės mokyklų duoda vaikams spalvinius filtrus knygų puslapiams uždengti, nes jos pigios. Tuo prisidengiama neteikiant specialiai pritaikyto mokymo, kuris kainuotų gerokai daugiau. Nepriklausomi moksliniai tyrimai, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 5 000 vaikų, neparodė aiškių įrodymų, kad spalviniai filtrai būtų naudingi labiau nei placebas.
Pastaraisiais metais daug kalbama apie vadinamąsias „disleksijos supergalias“ – kūrybiškumą, erdvinį mąstymą, gebėjimą matyti bendrą vaizdą. Ar toks požiūris padeda žmonėms kitaip suprasti disleksiją, ar kyla pavojus romantizuoti realius skaitymo ir mokymosi sunkumus, kartu savotiškai paneigiant jų keliamus iššūkius?
Tiffany: Manau, teisingi abu požiūriai. Kalbos apie supergalias gali padėti pažvelgti į disleksiją kitaip. Tačiau disleksiją turinčių žmonių gebėjimai ir intelektas yra tokie pat įvairūs kaip ir visų kitų žmonių.
Pačioje disleksijos bendruomenėje daug nesutariama dėl to, ar disleksiją turintys žmonės turi supergalių. Mano nuomone, pernelyg didelis jų akcentavimas gali pakenkti. Kai vaikui klasėje nuolat kartojama „Tu turi supergalią“, o jis vėl ir vėl patiria tai, ką suvokia kaip nesėkmę, toks kalbėjimas gali labai slėgti. Vaikas pakankamai nuovokus, kad suprastų, jog jam nesiseka. Todėl kalbos apie supergalias gali dar labiau pakirsti jo savivertę.
Svarbu suprasti: pati disleksija supergalios nesuteikia, tačiau vaikas gali ją turėti. Reikia atrasti, kas jam sekasi. Galbūt jis puikiai čiuožia, žaidžia futbolą, piešia ar tapo. Padėkite vaikui atrasti tai, ką jis mėgsta, kas jam sekasi ar kuo domisi, ir skatinkite tuo užsiimti.
Vaiko stiprybėms puoselėti skirkite tiek pat laiko, kiek skiriate padėdami įveikti sunkumus. Kiekvienas esame individualus, visi turime ir stiprybių, ir silpnybių. Ieškome to, kas mums puikiai sekasi ir ką mėgstame.
Pavyzdžiui, aš siaubingai dainuoju. Jei mėginčiau tapti operos dainininke, man sektųsi prastai – tiesiog neturiu tam prigimtinių gabumų. Tačiau yra dalykų, kuriuos darau labai gerai. Būtent tokius gebėjimus svarbu atrasti ir ugdyti dar vaikystėje.
Padėkite vaikui atrasti jo supergalią. Tačiau nei disleksija, nei disgrafija, nei dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas savaime jos nesuteikia. Šie vaikai turi stiprybių, kaip ir visi kiti. Kiekvienas vaikas turi ir stipriųjų, ir silpnųjų pusių, mėgstamų veiklų ir tokių, kuriomis visai nenori užsiimti.
Mike: Svarbu stiprinti pasitikėjimą savimi tų, kurių savivertė buvo pakirsta. Jei vaikui kokia nors veikla sekasi ir patinka, reikia skatinti ja užsiimti. Šios veiklos niekada nereikėtų atimti vien tam, kad liktų daugiau laiko papildomoms mokymosi užduotims.
Disleksiją turintiems žmonėms supergalių idėja patraukli, tačiau kol kas nėra mokslinių įrodymų, kad jie tokių supergalių turi. Yra pavienių asmeninių patirčių ir pasakojimų. Galbūt ši mintis pasitvirtins, tačiau kol nežinome daugiau, ją reikėtų vertinti atsargiai.
Kita vertus, apie disleksiją kartais kalbama ir labai niūriai – ji siejama su socialine atskirtimi ar net didesne rizika nusikalsti, atsidurti vadinamosios „sėkmingos visuomenės“ paribiuose.
Tiffany: Šios sąsajos egzistuoja, ir apie jas reikia kalbėti. Statistika rodo, kad disleksiją turintiems vaikams kyla didesnė socialinės atskirties ir nesėkmių mokykloje rizika. Todėl svarbu ne nutylėti šias problemas, o kalbėti apie tai, kaip galime padėtį pakeisti.
Tam reikia anksti atpažinti disleksiją, mokytojų ir šeimos palaikymo, taip pat kuo anksčiau pradėti vaiką mokyti metodais, kurie, kaip žinome, padeda disleksiją turintiems vaikams. Būtinas bendradarbiavimas ir pozityvus ryšys tarp šeimos ir mokyklos, mokytojo, mokinio ir tėvų. Visa tai gali pakeisti šių vaikų gyvenimo kryptį.
Manau, Mike jums pasakytų, kad jei jo mama nebūtų įsikišusi, jo gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. Statistika leidžia manyti, kad taip ir būtų buvę. Kai išleidžiame vaikus iš mokyklos pakirstu pasitikėjimu savimi ir saviverte, neišmokę jų bent pagrindų – skaityti, rašyti ir taisyklingai užrašyti žodžius, – patys sukuriame sąlygas nesėkmei.
Mike: Disleksija – tai kitoks mokymosi būdas. Ji yra tavo dalis, o jos priėmimas padeda atrasti ryžto įveikti patiriamus sunkumus. Susidūrus su stigmatizuojančiu požiūriu, svarbu gebėti žmonėms paaiškinti, kas yra disleksija.
„Nessy“ pasisako už kuo ankstesnį disleksijos rizikos atpažinimą. Kada pirmieji požymiai iš tiesų gali tapti matomi?
Tiffany: Tiek Maikas, tiek aš pasisakome už ankstyvą disleksijos rizikos nustatymą. Nors jau nebesame „Nessy“ savininkai, manau, kad „Nessy“ taip pat tebesilaiko šios pozicijos. Žinome, kad jau ketverių metų vaikui galima nustatyti skaitymo ir rašymo sunkumų riziką. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių – šeimos istorija, nes disleksija didele dalimi yra paveldima. Jei kuriam nors iš tėvų mokykloje buvo sunku skaityti, rašyti ar taisyklingai užrašyti žodžius arba rašybos sunkumų kyla ir suaugus, tai yra priežastis atidžiau stebėti vaiko skaitymo ir rašymo raidą.
Atliekant ankstyvąją patikrą galima gana patikimai nustatyti, kuriems vaikams kyla tokių sunkumų rizika, ir iškart pradėti teikti pagalbą. Anksti ją suteikę turime labai gerą galimybę pakeisti tolesnę vaiko mokymosi eigą.
Išmokydami vaiką skaityti, rašyti ir taisyklingai užrašyti žodžius taip pat gerai kaip jo bendraamžiai ar net geriau, mažiname savivertės sunkumų, nerimo, mokyklos vengimo ir kitų problemų, galinčių vėliau prisidėti prie psichikos sveikatos sunkumų, riziką. Visa tai galime sumažinti anksti pradėję teikti pagalbą.
Mike: Vos pastebėjus, kad vaikas pradeda atsilikti, reikėtų suteikti jam intensyvią papildomą pagalbą. Moksliniai tyrimai rodo, kad veiksmingiausia ją pradėti teikti iki septynerių metų.
Kokio amžiaus vaikams dažniausiai nustatoma disleksija Didžiojoje Britanijoje? Ar paprasta nustatyti disleksiją suaugusiam žmogui?
Tiffany: Mano nuomone, disleksija nustatoma per vėlai. JAV galimybė gauti ankstyvą įvertinimą priklauso nuo valstijos ir prieinamų išteklių. Kaip minėjau, kai kuriose valstijose visuotinė ankstyvoji patikra leidžia nustatyti riziką jau ketverių ar penkerių metų vaikams. Tai labai vertinga.
Tačiau kai kuriose [JAV] valstijose susiklostė tokia situacija: patikros vyksta, vaikai, kuriems kyla disleksijos rizika, nustatomi, bet dar neteikiama pagalba, būtina jų mokymosi rezultatams pakeisti. Vis dėlto neabejotinai judama tinkama kryptimi.
Dirbant su suaugusiaisiais paprastai siekiama padėti žmogui suprasti, kas lėmė jo patiriamus sunkumus, ir rasti būdų pritaikyti darbo sąlygas. Dažniausiai būtent to suaugusiajam ir reikia.
Dirbant su mažais vaikais tikslas kitoks — galime pakeisti tolesnę jų mokymosi eigą. Todėl siekiame kuo anksčiau atpažinti sunkumus ir kuo anksčiau suteikti pagalbą.
Mike: Jungtinės Karalystės mokyklose disleksija dažnai lieka nepastebėta, jos nustatymas atidėliojamas arba į sunkumus nekreipiama dėmesio, nebent tėvai atkakliai siekia išsamesnio įvertinimo. Tikriausiai daugumai ji nustatoma jau suaugus, nes aukštajame moksle tam skiriama daugiau papildomo finansavimo.
Lietuvoje oficialioje švietimo sistemoje vartojamas terminas „skaitymo sutrikimas“, nors visuomenėje daug dažniau kalbame apie disleksiją. Kiek pats pavadinimas svarbus vaikui ir šeimai? Ar diagnozės įvardijimas padeda žmogui suprasti save, ar svarbiau kalbėti apie konkrečius jo poreikius?
Tiffany: Taip, aiškus įvardijimas padeda žmogui suprasti save. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų dirbdama su vyresniais vaikais – nuo maždaug aštuonerių metų iki paauglystės – mačiau, kaip jie lengviau atsikvepia supratę, kad skaitymo, rašymo, o kartais ir atminties sunkumų patiria ne todėl, kad yra kvaili, tingūs, išsiblaškę ar stokoja disciplinos. Jų smegenys tiesiog kitaip veikia.
Kai įvardijame disleksiją, disgrafiją, diskalkuliją, dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimą ar kalbame apie neurologinę įvairovę, vaikas supranta, kad ne dėl visko kaltas jis pats. Šie sunkumai iš tiesų susiję su tuo, kaip vaikas mokomas, o ne su kokiu nors jo trūkumu. Vaikas nėra „sugedęs“. Jis tiesiog negauna – o gal ir niekada negavo – tokio mokymo ir palaikymo, kokio jam reikia, kad galėtų sėkmingai mokytis.
Mike: „Disleksija“ nėra gėdingas žodis ar neigiama etiketė. Žmonės pajunta palengvėjimą sužinoję, kad jų patiriami sunkumai turi priežastį. Mano nuomone, žodis „sutrikimas“ turi neigiamą atspalvį, o „disleksija“ – ne.
Jei galėtumėte pakeisti tik vieną dalyką įprastoje pamokoje – tarkime, matematikos ar istorijos – kad ji taptų draugiškesnė disleksiją turinčiam vaikui, ką pakeistumėte pirmiausia?
Tiffany: Sunkus klausimas. Tik vieną dalyką? Sakyčiau, pirmiausia reikėtų grįžti prie to, ką mokytojas žino apie šių vaikų mokymosi ypatumus. Būtent tai ir keisčiau – daugiau dėmesio skirčiau mokytojų švietimui.
Suprasdami, ko vaikui reikia, kad jis galėtų sėkmingai mokytis, dauguma mokytojų atitinkamai keis ir pritaikys savo pamokas. Juk kodėl jie apskritai pasirinko šią profesiją? Dauguma – todėl, kad myli vaikus, mėgsta dalytis žiniomis ir nori kurti teigiamus pokyčius pasaulyje. Padėdami mokytojams suprasti, kaip tai padaryti, galime iš esmės pakeisti padėtį.
Mike: Mažiau namų darbų arba aiški riba, kiek laiko jiems skirti.
Niekada nestatykite vaiko į padėtį, kurioje jis jaustų gėdą. Pavyzdžiui, neprašykite jo garsiai skaityti prieš klasę, viešai neskelbkite įvertinimų, nekabinkite jo pažangą su kitų vaikų pažanga lyginančių lentelių. Nesitikėkite, kad vaikai išmoks vien klausydamiesi ar skaitydami pateiktą informaciją. Ieškokite įvairių būdų ją perteikti.
Ką gali padaryti mokytojas, kad disleksiją turinčiam vaikui mokytis būtų paprasčiau?
Tiffany: Jau nemažai kalbėjome apie tai, kad ankstyvasis skaitymo ir rašymo mokymas turi būti kryptingas. Šiems vaikams reikia intensyvaus, struktūruoto skaitymo ir rašymo mokymo, pradėto kuo jaunesniame amžiuje.
Tačiau mokytojas ne visada gali tai užtikrinti – galbūt jo paties niekas nemokė, kaip tai daryti. Be to, būkime atviri: klasėse daug vaikų, jų poreikiai labai skirtingi, o mokytojui reikia atliepti juos visus. Tuomet itin svarbus tampa supratingumas.
Yra keletas paprastų principų. Pavyzdžiui, neverskite vaikų garsiai skaityti prieš klasę. Skaitymas garsiai turėtų būti savanoriškas. Jei vaikas pats nori skaityti, jį reikėtų nuoširdžiai padrąsinti, tačiau versti negalima. Juolab nereikėtų liepti atsistoti prieš visą klasę ir skaityti – vaikui, kuriam tai sunku, tokia patirtis yra žeminanti.
Taip pat nereikėtų reikalauti nusirašinėti nuo lentos. Mokytojas gali atspausdinti medžiagą ir padėti ją vaikui ant suolo. Galima duoti medžiagos parsinešti namo, kad vaikas galėtų prie jos grįžti, perskaityti savo tempu arba pasitelkti mamos, tėčio ar kito namuose padėti galinčio žmogaus pagalbą.
Nusirašinėti nuo lentos nereikėtų versti, nes neurologinių skirtumų turintiems vaikams tam reikalingi įgūdžiai dažnai kelia sunkumų. Jų smegenys tiesiog veikia kitaip.
Technologijos gali garsiai perskaityti tekstą, padėti rašyti ir taisyti klaidas, o tekstą galima diktuoti balsu. Kaip atskirti pagalbinę technologiją nuo įgūdžio, kurį vaikui vis dėlto svarbu lavinti pačiam?
Tiffany: Svarbiausias kriterijus čia – vaiko amžius. Garsinės knygos ir garsiai skaitomas tekstas gali būti naudingi visiems vaikams, taip pat ir vyresniems, turintiems disleksiją, net jeigu jie moka skaityti. Disleksiją turintys vaikai gali išmokti skaityti, tačiau dažnai skaito lėtai, ypač jei ankstyvoji pagalba nebuvo suteikta arba buvo nepakankamai intensyvi. Suteikdami jiems galimybę klausytis garsinių knygų, iš tiesų atveriame platesnes mokymosi galimybes.
Tačiau tokios priemonės neturėtų pakeisti tiesioginio, struktūruoto skaitymo ir rašymo mokymo ketverių–aštuonerių, galbūt ir devynerių metų vaikams. Šiems vaikams turime suteikti galimybę patiems išsiugdyti skaitymo ir rašymo įgūdžius, kad jiems nereikėtų visiškai pasikliauti technologijomis.
Mike: Pagalbinės technologijos labai padeda vyresniems vaikams. Tačiau jos neturėtų pakeisti mažų vaikų mokymo skaityti ir rašyti. Apskritai jų nereikėtų naudoti svarbiausiu vaiko kalbos raidos laikotarpiu – iki aštuonerių metų.
Kaip vertinate šiandien siūlomas skaitymą lengvinančias priemones (kalbančius rašiklius, skaitymo liniuotes ir pan.)?
Tiffany: Šias priemones suskirstyčiau į kelias grupes. Nėra įrodymų, kad spalviniai lapų filtrai gerintų vaikų skaitymo įgūdžius. Atlikta nemažai tyrimų, tarp jų – vienas didelis, apėmęs tūkstančius dalyvių. Jei neklystu, jį kartu vykdė Bristolio ir galbūt Edinburgo universitetai, dalyvavo ir akių ligų specialistai. Tyrėjai nenustatė skaitymo rezultatų skirtumo tarp tų disleksiją turinčių vaikų, kurie naudojo spalvinius lapų filtrus, ir tų, kurie jų nenaudojo.
Vis dėlto Jungtinės Karalystės mokyklose šios priemonės gana dažnai pasirenkamos kaip lengva išeitis. Jos pigios, mokytojams nereikia papildomo pasirengimo. Tai tarsi pleistras: priemonė panaudota, reikalavimas spręsti problemą lyg ir įvykdytas, tačiau pati problema lieka.
Panašiai vertinčiau ir kalbančius rašiklius. Jie gali būti naudingi per egzaminą vyresniam vaikui, kurio taip ir neišmokė gerai skaityti. Tai vėlgi ankstyvojo ugdymo nesėkmė. Jei vaikas jau laiko egzaminus, bet iki tol nebuvo išmokytas gerai skaityti, tuo metu mums nebelieka nieko kita, kaip tik pritaikyti sąlygas.
Kol vaikai maži, teikiame pagalbą skaitymo įgūdžiams ugdyti. Sulaukus tam tikro amžiaus, tenka pritaikyti sąlygas, nes laikas tokiai ankstyvajai pagalbai jau praėjęs. Pavyzdžiui, kalbantis rašiklis per egzaminą gali padėti perskaityti ir suprasti konkretų žodį, kurio mokinys pats neperskaito, nes neturi tam reikalingų dekodavimo įgūdžių.
Kai kurios priemonės išlieka naudingos daugeliui disleksiją turinčių žmonių visą mokymosi laikotarpį – nuo pirmųjų klasių iki studijų, o galbūt ir profesiniame gyvenime. Tai teksto pavertimas garsu, diktavimas, rašybos tikrinimas. Garsinės knygos, skirtos laisvalaikiui ar darbui, taip pat gali būti puiki pagalba disleksiją ar kitų neurologinių ypatumų turintiems žmonėms.
Jūs abu patys augote su disleksija ir dabar jau dešimtmečius dirbate su vaikais, šeimomis ir mokytojais. Kas per tą laiką iš tiesų pasikeitė į gera? Ir kas, jūsų nuostabai ar nusivylimui, beveik nepasikeitė?
Tiffany: Sakyčiau, pasaulyje apie disleksiją žinoma ir suprantama daugiau. Britų disleksijos asociacijos, Tarptautinės disleksijos asociacijos, ispaniškai kalbančiose šalyse veikiančių organizacijų kampanijos daug prisidėjo prie to, kad žmonės suprastų: disleksija egzistuoja, ją reikia pažinti ir padėti su ja susiduriantiems žmonėms.
O štai mokytojų rengimas pasikeitė mažai, ir tai kelia apmaudą. Pokyčių yra, bet jų toli gražu nepakanka. Būsimieji mokytojai universitetuose vis dar negauna išsamių žinių apie disleksiją, disgrafiją ar kitus neurologinius ypatumus.Taip yra visame pasaulyje. Vienur padėtis geresnė, kitur prastesnė, tačiau, mano nuomone, niekur ji nėra išties puiki.
Jeilio universiteto tyrimų duomenimis, vienokio ar kitokio laipsnio disleksiją turi iki 20 procentų gyventojų. Tai labai daug mokinių – vienas iš penkių. Vadinasi, daugumos mokytojų klasėse bus po kelis disleksiją turinčius vaikus. Tačiau daugelis mokytojų nežino, ką daryti ir kaip jiems padėti.
Mike: Apie disleksiją žinoma ir suprantama daugiau, žmonės paprastai nebesigėdija pasakyti ją turintys. Tačiau mokytojai vis dar negauna pakankamo pasirengimo atpažinti disleksiją turinčius vaikus ir jiems padėti.
