Peršokti į pagrindinį turinį

Liečiamieji kūrinių modeliai užtikrina muziejų eksponatų prieinamumą akliesiems

Liečiamieji kūrinių modeliai užtikrina muziejų eksponatų prieinamumą akliesiems

Kaip parodyti meną lankytojams, turintiems sutrikusią regą? Tokį klausimą kasdien kelia muziejų ekspozicijų prieinamumo specialistai. Tarp jų yra šio straipsnio autorė Olga Šu. Ji yra Liečiamųjų modelių dirbtuvių vedėja. Specialiai portalui „Ypatingas požiūris“ (Особый взгляд) ji rašo, kaip parodai paruošti eksponatų liečiamąsias kopijas: kaip atrinkti kūrinius, parinkti liečiamojo modelio matmenis ir medžiagą, kur maketus geriausia išdėlioti, kaip parengti komentarus, skirtus sutrikusios regos lankytojams – vadinamuosius tiflokomentarus. (Terminas „tiflokomentarai“ atitinka raštu parašytus komentarus akliesiems, kurie apibūdina meno kūrinį, o juos perskaičius garsiai, jie pavirsta mums jau įprastu garsiniu vaizdavimu.)

Olga Šu žodį „inkliuzija“ pirmą kartą išgirdo šiuolaikinio meno muziejuje „Garažas“. Inkliuzija reiškia, kad asmenims su negalia užtikrinama tolygi prieiga prie visų visuomenės gyvenimo sričių. Tarp kitų viešųjų erdvių muziejai vaidina labai svarbų vaidmenį, padėdami visuomenės sąmonėje įskiepyti šią sampratą. Daugelis muziejų kuria įtraukiuosius skyrius, kaupiama sąveikavimo su visuomene patirtis. Čia atsižvelgiant į neįgaliųjų poreikius, tarp jų ir su regos negalia, diegiami ir testuojami šiuolaikiniai sprendimai. Rūpestingai parengiamas muziejininkų etiketas, jie mokomi, kaip pasitikti sutrikusios regos lankytoją, kaip palydėti, kaip bendrauti, kaip pravesti ekskursiją.

Taip susiklostė, kad kaip liečiamųjų maketų kūrėja, Olga Šu pradėjo dirbti kartu su „naująja banga“ – įtraukių programų plėtra Rusijoje. Kartu su muziejais, kurie pradėjo aktyviai vykdyti inkliuzinę veiklą, jos darbovietėje žmonės susidūrė su daug problemų ir klausimų, visi kartu mokėsi. Šiame straipsnyje ji dalijasi patirtimi, sukaupta per penkerius darbo metus ir pasakoja, kaip pasirengti parodai, kurioje naudojami liečiamieji eksponatai.

Pasak jos, yra dvi pagrindinės priemonės, kaip aklam žmogui paaiškinti apie meno objektą. Tai yra „tiflokomentaras“ ir liečiamasis modelis (meno kūrinio modelis, pritaikytas lytėjimui). Jie vienas kitą papildo. Svarbu naudoti šias priemones tuo pačiu metu ir užtikrinti, kad tarp liečiamojo modelio ir tiflokomentaro nebūtų prieštaravimų. Paveikslėlio pavertimas liečiamuoju modeliu nėra mechaninis vaizdo vertimas į jo reljefinę kopiją. Paveiksle gali būti naudojamos sudėtingos perspektyvos, formos gali susikirsti ir sutapti. Todėl norint geriau perteikti kūrinio esmę, gali tekti supaprastinti vaizdą, pašalinant informacinį triukšmą, ir pabrėžti pagrindinį dalyką. Liečiamojo modelio meistras ir tiflokomentatorius turi dirbti kartu ir susitarti, kuriems elementams bus skiriamas ypatingas dėmesys, o kurie, priešingai, bus praleisti. Kad neatsitiktų taip, kad koks nors objektas yra išsamiai aprašytas komentare, aklasis bando jį rasti pagal modelį, tačiau modelio meistras jį palaikė nereikšmingu ir nevaizdavo.

Visą straipsnį skaitykite LAB garsinio žurnalo „Neregiai pasaulyje“ 2021 m. pirmame numeryje.

Straipsnio autorė Olga Šu. Tiflomentarai Jelenos Kern. Straipsnis internete paskelbtas 2020 m. rugsėjo 22 d. Šaltinis -  informacijos portalas «Особый взгляд» [interaktyvus]; prieiga per: https://specialviewportal.ru/articles/articles826    [žiūrėta 2020-12-02] Parengė Audronė Gendvilienė

G.219

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"