Giunteris Rokėmperis-Hėgelis nuo 1965-ųjų dirbantis aklųjų garsinių knygų knygyne Miunsteryje, dalinasi patirtimi, kaip garsinant knygas neregiams reikia teisingai skaityti ir intonuoti. Prieš ateidamas dirbti į šį knygyną, pasakotojas jau turėjo skaitymo patirties, nes skaitydavo laikraščius savo aklam dėdei ir dirbo vienoje pedagoginėje aukštojoje mokykloje, kurioje vesdavo paskaitas apie kalbos meną ir organizuodavo rečitatyvų vakarus. Vėliau kunigų seminarijoje dirbo retorikos mokytoju. Be to šiuo metu jis pats moko kitus žmones diktoriaus amato.
“Skaitydamas aš visada stengdavausi neperteikti savo požiūrio į knygą” – teigia pašnekovas. Giunterio nuomone, skaitant knygą garsiai visada reikia įsivaizduoti, kad kas nors tavęs klauso, nors vienas sėdi įrašų studijoje. “Juk nėra prasmės garsiai sau skaityti” – sako diktorius.
Dar vienas svarbus dalykas yra bendrinės kalbos vartojimas. Reikia stengtis nevartoti tarmiškų žodžių, nes garsinės knygos yra skirtos visos šalies neregiams. Tarmiškus žodžius galima vartoti tik tuomet, kai jie yra parašyti tekste, nes remiantis aklųjų garsinių knygynų kodeksu, tekstas turi būti įgarsintas taip, kaip yra parašytas.
Skaitovai turėtų stengtis kuo mažiau interpretuoti tekstus, bet to neįmanoma išvengti, todėl reiktų stengtis skaityti su pasakojimo intonacija. Žinoma, galima truputį pabandyti įsijausti į knygų personažų vaidmenis, tačiau tai reikia daryti atsargiai, nes neregiui klausant knygos kelias valandas tikrai gali įkyrėti dramatiškai intonuojama kalba. Jokiu būdų negalima tekstų skaityti neutraliai, kaip žinių per radiją ar televiziją, net dalykinės literatūros negalima skaityti žinių tonu. Čia taip pat reikia reguliuoti skaitymo tempą ir garsą, kad garsinės knygos skaitytojas išgirstų visa reikiamą informaciją.
Nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio yra leidžiami radio spektakliukai vaikams, todėl garsinis pasakų skaitymas tapo mažiau populiarus. To pasekoje neregiai skaitytojai šiais laikais yra labiau pripratę prie tetrališko skaitymo ir mes dažnai sulaukiame padėkų už gražų tetrališką knygos įgarsinimą.
Pabaigoje pašnekovas priduria, kad garsinis skaitymas taip pat yra menas. Diktoriai įsijausdami į pasakotojo role, gali labai įvairiapusiškai praturtinti tekstą.
Parengė Ugnė Žilytė
„Man muss sich vorstellen, dass man jemandem vorliest" Klaus Hahn im Gespräch mit Günter Rohkämper-Hegel. (Weitersehen);(2018)
Prieiga per internetą:
https://www.dbsv.org/jahrbuch.html
G.31
Komentarai