Lietuvoje kino ir teatro menas palengva tampa prieinamas neregiams. Prieinamumą užtikrina garsinis vaizdavimas – pasakojimas apie tai, kas vyksta ekrane ar scenoje, kai aktoriai nekalba. Šį rudenį neregiai turėjo galimybę ne tik apsilankyti pritaikytuose kino seansuose ir spektakliuose, bet ir išbandyti naujovę – garsinio vaizdavimo klausymuisi skirtą programėlę.
Mobilioji programėlė
„Skalvijos“ kino teatre neregiai ir silpnaregiai 2023 m. spalio 19 d. pavakarę rinkosi į ypatingą kino seansą – pasižiūrėti trumpametražio filmo „Toli“ (rež. Ruslanas Fedotovas). Nauja buvo tai, kad filmo garsinis vaizdavimas pirmą kartą Lietuvoje klausytas naudojantis išmaniąja programėle „Earcatch“. Garsinis vaizdavimas neregiams padėjo geriau suprasti tai, kas vyko ekrane. Po peržiūros vykusioje diskusijoje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos viceprezidentas Vilmantas Balčikonis sakė, kad Lietuvoje per mažai filmų pritaikoma regos negalią turintiems žmonėms, tačiau užsienyje garsinis filmų vaizdavimas yra tapęs įprasta paslauga. Lietuvos kino centro atstovas Audrius Kuprevičius paaiškino, kad besitikintys valstybės paramos filmų kūrėjai gali prašyti papildomų lėšų garsiniam vaizdavimui parengti. Komerciniams filmams garsinio vaizdavimo takelis rengiamas retai, nes trūksta aiškios sistemos ir finansavimo. Pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovo V. Balčikonio, per metus pritaikomi du ar trys filmai. Iki šiol filmams žiūrėti su garsiniu vaizdavimu būdavo išnuomojama sinchroninio vertimo įranga. Vienam seansui tai kainuoja apie 500 eurų. Užsienyje tam reikalui naudojamos mobiliosios programėlės. Vokietijoje, Suomijoje ar Švedijoje filmus pritaikyti negalią turintiems žmonėms yra privaloma. Kartu parengiami ir subtitrai kurtiesiems ar neprigirdintiesiems. Diskusijoje dalyvavę žiūrovai nuogąstavo, kad nelabai suprato filmo pabaigą. Jiems paaiškinta, kad garsiniu vaizdavimu nesiekiama atskleisti filmo esmės, tikslas yra pakomentuoti tai, kas vyksta ekrane.
Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovė Marija Razgutė paminėjo du filmus – „Tu man nieko neprimeni“ ir „Nova Lituania“. Jie yra su garsiniu vaizdavimu, bet pasak jos, daryti garsinį vaizdavimą nėra lengva: reikia sukurti ne tik atskirą garso takelį, bet ir rasti žmogų, mokantį gerai komentuoti. Tai papildomai kainuoja 2–3 tūkst. eurų, o skiriamo finansavimo iš Kino centro ne visada pakanka. Nesutinkantys su jos nuomone sakė, kad lėšos atsipirktų, nes parengus garsinį vaizdavimą atsirastų daugiau žiūrovų.
Po mėnesio neregiams pritaikytas kino seansas įvyko Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje Vilniuje. Buvo parodytas rež. A. Žebriūno filmas „Paskutinė atostogų diena“. Garsinį vaizdavimą filmui parengė Tomas Tamkevičius ir dr. Laura Niedzviegienė, komentarus įskaitė Giedrius Arbačiauskas.
Teatro spektakliai
Paskutinį spalio vakarą apie 200 teatro mėgėjų ir jų šeimų narių bei draugų atvyko į Kauno dramos teatrą į spektaklį „Senos damos vizitas“. Pjesės autorius Fridrichas Diurenmatas, režisierius Aidas Giniotis, pagrindinius vaidmenis atliko Jūratė Onaitytė ir Liubomiras Laucevičius. Gausus būrys savanorių dalijo garsinio vaizdavimo klausymosi įrangą, padėjo orientuotis teatre ir žiūrovų salėje, rasti savo vietas. Prieš spektaklio pradžią žiūrovai susitiko su aktoriais, galėjo susipažinti su scenografija. Garsinio vaizdavimo tekstą skaitė Martyna Mačiuikaitė – tai pirmasis jos bandymas. Šiek tiek trikdė komentarai, užbėgdavę įvykiams už akių, o kai kurie komentarai buvo sakomi garsiai grojant muzikai. Smulkūs nesklandumai nesutrukdė žiūrovams: jie liko patenkinti spektakliu, karštai plojo, o skirstydamiesi jau planavo kelionę į kitą spektaklį su garsiniu vaizdavimu Klaipėdos dramos teatre. Lapkričio 25 d. šiame teatre gausiai susirinkę sutrikusios regos žiūrovai mėgavosi Agotos Kristof pjese „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys). Garsinį vaizdavimą parengė dr. Laura Niedzviegienė, komentarus įskaitė Martyna Mačiuikaitė. Taip palengva kinas ir teatras atveriamas sutrikusios regos žiūrovams.
Parengė Audronė Gendvilienė
Panaudota LAB, LASS, LRT informacija