Redakcijos skiltyje vyriausioji redaktorė Sandra Lewis pasidalijo skaitytojos komentaru apie praėjusiame numeryje publikuotą straipsnį. Jo autorė dr. Silverman yra mokslininkė, neregė nuo gimimo. Skaitydama straipsnį apie mokyklose vykdomas intervencines priemones, ji prisiminė, ką jai pačiai tekdavo patirti, kai tokios priemonės būdavo taikomos jai. Ponios Silverman nuomone, socialinių įgūdžių intervencinėmis priemonėmis būdavo keičiamas jos elgesys, kad ji „pritaptų“ prie klasės, nepaisant to, kad tai kenkdavo jos savigarbai. Apimdavo jausmas, kad ji, neregė, bendrauja su aplinkiniais prasčiau nei regintys mokiniai. Todėl dr. Silverman laiške iškėlė mintį apie žalingą intervencijos poveikį, kai dėmesys sutelkiamas tik į neregių elgesio keitimą, ji mano, kad verčiau keisti reginčių bendraamžių elgesį.
Toliau skaitykite apie neregių orientavimosi ir mobilumo specialistų kompetencijų palyginimą 1983–2019 metų laikotarpiu. Remiantis 1983 m. tyrimu, neregių orientavimosi ir mobilumo mokytojų kompetencijos palygintos su 2019 m. standartais. Buvo atlikta apklausa, siekiant nustatyti, ar dabartinių specialistų kompetencijos panašios į 1983 m., o gal įvyko pokyčių – kadaise laikytos svarbiomis dabar nebėra tokios svarbios. Rezultatai parodė, kad orientavimosi ir mobilumo specialistų kompetencijos beveik nepasikeitė. Vadinasi, profesiniai standartai, kurie galiojo 1983 m., išliko iki šių dienų, jie gyvybingi ir XXI amžiuje.
Kitas straipsnis – apie lytėjimu gaunamą informaciją, nes ji svarbi, kad regos sutrikimų turintys mažyliai galėtų išmokti savarankiškai vaikščioti. Jo autorė Grace Ambrose-Zaken rašo apie regos negalią turinčių vaikų vėlesnį išmokimą vaikščioti ir galbūt dėl to lėtesnį vystymąsi nei reginčiųjų. Nematantys mažyliai statinei pusiausvyrai pasiekti naudojasi baldais, vaikšto įsikibę suaugusiųjų rankos. Šiame tyrime buvo analizuojami 562 vaikų, turinčių regos negalią, gimusių 2012–2021 m., motoriniai įgūdžiai, naudojimasis judėjimo priemonėmis ir t. t. Analizė parodė, kad nuo 12 mėnesių amžiaus nematančių vaikų motoriniai įgūdžiai pradeda atsilikti nuo matančiųjų. Dažniausias vaikščiojimo būdas buvo „vaikščiojimas su pagalba“. Nuo 13 mėn. amžiaus neregiai mokomi judėti su baltosiomis lazdelėmis, bet tebenaudojamos ir vaikštynės, prieš save stumiami žaislai ir kitos priemonės. Autorės nuomone, dabartiniai mokymo vaikščioti metodai neveiksmingi. Reikia ieškoti naujų, nes per vėlai išmokus savarankiškai vaikščioti, tai kenkia vaiko vystymuisi.
Toliau skaitykite Hsiang-Ping Wu straipsnį, kaip neregius išmokyti vaizdinių sąvokų. Buvo atliktas tyrimas, kuriame taikytas eksperimentinis metodas motyvacijai mokytis sustiprinti, pasitelkus piešimą. Mokymo temą tyrėjai pasirinko iš gyvybės atsiradimo ir reprodukcinės sistemos srities. Eksperimente dalyvavo aštuoni sutrikusios regos asmenys. Pirmiausia jų paprašė nupiešti įvairias moters reprodukcinės sistemos dalis. Po to pravedė pamoką, po jos paprašė iš naujo nupiešti reprodukcinę sistemą ir pateikė anketą rezultatams įvertinti. Tyrėjai pastebėjo, kad reikšmingai pagerėjo piešinių kokybė, dalyviai teisingiau pavaizdavo kiekvieno organo padėtį. Tuo remdamiesi padarė išvadą, kad pagal šį metodą mokytojai gali kurti mokymo medžiagą ir pamokų planus, skirtus vaizdinių koncepcijų mokymuisi. Naudojant šį metodą galima padidinti mokymosi motyvaciją ir žinių įsisavinimo kokybę.
Kitame straipsnyje apie regos reabilitacijos terapijos specialistus rašo Elyse M. Connors su bendraautoriais. Atlikta JAV specialistų apklausa išaiškino šios profesijos stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes. Respondentų nuomone, didžiausios stiprybės yra tai, kad dirba puikiai parengti specialistai, galintys teikti kokybiškas reabilitacijos terapijos paslaugas regos sutrikimų turintiems žmonėms visą gyvenimą, ir kad jie yra tiltas tarp medicinos, švietimo ir reabilitacijos sistemų. Kaip didžiausia silpnybė buvo įvardytas žinių apie regos reabilitacijos vaidmenį bendruomenėje ir medicinoje trūkumas. O kad darbdaviai regos reabilitacijos paslaugoms teikti pasitelkia darbuotojus, neturinčius atitinkamo išsilavinimo, buvo įvardyta kaip svarbiausia grėsmė.
Toliau skaitykite apie žmonių, turinčių regos sutrikimų, psichikos sveikatą ir depresyvią nuotaiką. Pristatomas tyrimas, kurio tikslas – įvertinti žmonių su regos negalia psichikos sveikatą ir ištirti, kokie veiksniai turi įtakos depresyviai nuotaikai atsirasti. Duomenys buvo paimti iš 2016 m. Korėjos neįgaliųjų užimtumo tyrimo. Siekiant įvertinti demografinių ir socioekonominių charakteristikų, su sveikata susijusios elgsenos, streso, diskriminacijos ir socialinių santykių poveikį depresyviai nuotaikai, buvo atlikta dvinarė logistinė regresinė analizė.
Nustatyta, kad depresyvi nuotaika dažnesnė tarp regos sutrikimų turinčių žmonių nei bendroje populiacijoje. Prie regos neįgaliųjų depresyvios nuotaikos prisideda ne tik kasdienio gyvenimo stresas, bet ir dėl negalios patiriamas stresas. Demografinės regos sutrikimų turinčių žmonių charakteristikos skyrėsi nuo bendros populiacijos pagal ekonomines sąlygas ir šeiminę padėtį. Pasitenkinimas santykiais su draugais ir šeimos nariais mažino depresinės nuotaikos tikimybę. Tačiau tyrimas parodė, kad regos negalią turintys žmonės labiau linkę į depresiją nei bendra populiacija. Padaryta išvada, kad į specifines regos sutrikimų turinčių žmonių psichikos ypatybes reikia atsižvelgti rengiant psichikos sveikatos programas.
Apie kliūtis darbo vietoje ir iššūkius suaugusiems žmonėms su regos sutrikimais rašo mokslininkė iš Indijos Madhurenu Basu. Ji atliko sisteminę literatūros apžvalgą – apžvelgė keturiolika recenzuotų publikacijų, siekdama nustatyti įsidarbinti trukdančias kliūtis, su kuriomis susiduria regos negalią turintys asmenys. Tikslas – apibendrinti su užimtumu susijusias problemas, padėti gauti paramą, reabilitaciją ir užtikrinti lygiavertį įsitraukimą į darbo rinką. Tyrimui atrinktos 1998–2021 m. publikacijos apie neįgaliųjų įsidarbinimo problemas 14 šalių, kuriose aptariami užimtumo klausimai, darbo vietoje sutinkamos kliūtys, reikalaujama darbo patirtis ir gebėjimas naudotis pagalbinėmis technologijomis.
Rezultatai parodė, kad egzistuoja įvairios su darbo vieta susijusios problemos, įskaitant nuvykimą į darbą, darbdavių nenorą priimti regos neįgaliųjų, pagalbinių technologijų trūkumą. Tai yra svarbiausios kliūtys, trukdančios įsidarbinti. Ši literatūros apžvalga suteikia galimybę reabilitacijos specialistams geriau pažinti šią temą, suprasti regos sutrikimų turinčių asmenų užimtumo sunkumus.
Parengė Audronė Gendvilienė