Peršokti į pagrindinį turinį

Irena Bražėnaitė

 „Pasiklaus Toločkos“

Ire­na Bra­žė­nai­tė,

buvusi bendradarbė, tau­ti­nių gies­mių gie­do­to­ja

Pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie, ir men­kai ką te­ži­no­da­mi, pa­tys vaikš­to pės­ti, o sa­vo pui­ky­bę neš­te ne­ša. Su Va­len­ti­nu bu­vo ki­taip – daug mo­kė­da­mas, dar dau­giau ži­no­da­mas jis ku­klu­mą ir pa­pras­tu­mą sa­vy­je ne­šio­ja­si tar­si pri­siū­tus.

Vie­nus me­te­lius su Va­len­ti­nu te­ko kvė­puo­ti vie­no ka­bi­ne­to oru. Ne­bū­da­vo die­ne­lės, kad kas nors iš dar­buo­to­jų neį­kiš­tų ga­lvos pro du­ris, ne­pa­si­var­gi­nęs var­ty­ti en­ci­klo­pe­di­jos ir klaus­da­vo: „Va­len­ti­nai, o ka­da įvy­ko tas ir tas, o kaip bu­vo su tuo ir anuo?“ Ir Va­len­ti­nas, že­mai­tiš­kai lė­tai atvož­da­vo sa­vo at­min­ties skry­ne­lę: „Ve ta­tai ta­da ir ta­da, ten ir ten.“

Mu­du abu­du bu­vo­va Tau­rai (pa­gal žvaigž­dy­nų mums su­kom­bi­nuo­tus li­ki­mus), tik ašen ne že­mai­tė. (Ti­kro­ji jo gi­mi­mo da­ta yra ge­gu­žės 21 d., nors me­tri­ko­se įra­šy­ta bir­že­lio 21 d. – Red. pas­ta­ba.) „Tau­ras at­ka­kliai, nie­kur ne­pa­suk­da­mas ei­na prie sa­vo tiks­lo ir bū­ti­nai jį pa­sie­kia. Jis be ga­lo kant­rus, pas­to­vus, iš­ti­ki­mas, tai­kus ir ro­mus, vi­sa­da blai­vaus, gi­laus, ne­pa­vir­šu­ti­niš­ko pro­to, mo­kan­čio su­vok­ti daik­tų ir reiš­ki­nių es­mę. Jis vie­no­dai dai­liai bend­rau­ja ir su pro­fe­so­rium, ir su tar­nu: nie­ko neį­žeis, bet ir sa­vęs įžei­di­nė­ti ne­leis – mo­kės taip at­sa­ky­ti įžei­du­siam, kad tas sku­bin­sis at­si­pra­šy­ti. Tau­ras – že­mės žen­klas, to­dėl tvir­tai ant jos sto­vi, lai­ky­da­ma­sis sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų, ir, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad re­tai klys­ta. Jis – gam­tos vai­kas: mėgs­ta džiūs­tan­čio šie­no, suar­tos že­mės, krin­tan­čių la­pų ir ke­pa­mos duo­nos kva­pą. Ėmę­sis bet ku­rio dar­bo, jis jo ne­nu­mes ne­bai­gęs.“ Ne­pa­sa­ky­čiau, kad vi­sa tai ne­tik­tų Va­len­ti­no To­loč­kos bū­dui ir gy­ven­se­nai nu­sa­ky­ti. Tai­gi bu­vo­va abu­du ne karš­ta­ko­šiai vi­kruo­liai kal­boj ir ei­gas­ty, ne kva­to­kliai link­smuo­liai, kaip ko­kis am­ži­nos at­min­ties Sta­sys Sta­siu­lis, tad te­ko pri­pa­žin­ti – no­ri ar ne­no­ri žmo­gau, – kad „žvaigž­di­nių“ žen­klų su­de­ri­na­mu­mas kar­tu dar­buo­jan­tis prie vie­no plū­go la­bai pra­ver­čian­tis daik­tas be­sąs. Ne­bu­vau sa­vo vir­ši­nin­ko, kaip juo­kais Va­len­ti­ną va­din­da­vau, nei pa­že­min­ta, nei pa­šiep­ta – dar vis ir pa­gir­ta, kad ir neuž­tar­nau­tai. Kar­tą ver­čiu žur­na­lo pu­sla­pius, Va­len­ti­nui pa­lie­pus su­ras­ti vie­ną pa­var­dę, ir nors tu pa­siusk – vi­są pe­rver­čiau, bet neuž­tin­ku. Va­len­ti­nas kant­riai lau­kia, min­ty­se gal ir ste­bė­da­ma­sis ma­no ne­mi­klu­mu, bet nė kiek ne­suir­zęs, kol ga­lų ga­le sa­ko: „Vers­kim abu­du iš pra­džių“. Man be­var­tant, sus­kai­čia­vęs pu­sla­pius: „Va čia ir sus­to­kim“. Nes­ma­gu dėl žio­plu­mo, bet ką be­veik­si – pa­si­tai­ko, kad skai­tai kny­gą, o re­gi špy­gą.

Kaip ir de­ra tau­riam Tau­rui, Va­len­ti­nas bu­vo me­niš­kos pri­gim­ties, mo­kė­jęs gro­ti ne vie­nu ins­tru­men­tu, mė­gęs dai­nas, su­rin­kęs (čia ir­gi Tau­ro bruo­žas) vi­sų kom­po­zi­to­rių „Ave Ma­ri­jas“ ir se­ną­sias lie­tu­viš­kas plokš­te­les. Ne­ga­lė­jo šis eru­di­tas ne­mo­kė­ti ir ke­lių kal­bų, ki­taip kaip at­sa­ky­tų ne­klys­da­mas, ko be­pa­klaus­tas, ar tai bū­tų is­to­ri­ja, ar ar­chi­tek­tū­ra, ar fi­lo­so­fi­ja. Ne skry­ne­lė – di­džiu­lė, tal­pi skry­nia ži­nių šio žmo­gaus bu­vo su­krau­ta!

Sa­ko­ma, kad Tau­ras ga­li už­sis­py­ręs pa­da­ry­ti ne­pa­da­ro­mus dar­bus, jei­gu tie dar­bai ne dėl dar­bų, o nau­din­gi. Kruopš­tu­mo, kant­ry­bės, ati­du­mo iš šio žmo­gaus ga­li­ma mo­ky­tis ir mo­ky­tis. Jo su­da­ry­tom kar­to­te­kom įvai­rių įvai­riau­siais klau­si­mais ir ypač apie sa­vo li­ki­mo žmo­nes „Drau­gi­ja“ ga­lės nau­do­tis šimt­me­čiais. Ža­vė­tis te­ko ir Va­len­ti­no at­min­tim, ir orien­ta­ci­ja. Va­žia­vom kar­tą Kau­nan (gė­da gal, bet šio mies­to vi­siš­kai ne­ži­nau). Tai­gi ne aš ly­dė­jau – ma­ne Va­len­ti­nas ve­dė ten, kur rei­kia – be pa­kly­di­mų ir vin­gių, aš tik dai­riau­si į šo­nus ir skai­čiau nu­sa­ky­tų ga­tvių pa­va­di­ni­mus. Kau­ne nak­ta­vo­jom na­mu­čiuos, ku­riuos sa­vo prie­bė­ga bu­vo pa­si­rin­kę bla­ku­tės (bla­kės): jos lin­do iš vi­sų ply­šių, kri­to nuo lu­bų (mat, tuo­se na­muo­se bu­vo jau se­no­kai nak­ta­vo­ta gy­vo pa­da­ro). Už­si­de­gu­si lem­pą traiš­ky­te traiš­kiau tas šmė­klas tie­siog ant ap­klo­to, ku­ris li­ko rau­do­nai rau­do­nas, ži­no­ma, ne nuo jų, o nuo ma­no jom su­gir­dy­to krau­jo. Ne­mi­gu­si kė­liau­si, tei­rau­da­ma­si, kaip iš­mie­go­jo Va­len­ti­nas: „Nė vie­na ne­bu­vo nak­ti­gul­to pa­si­pra­šiu­si“.

O jer­gu­tė­liau, sa­kau, – tai gal Va­len­ti­nas mė­ly­no krau­jo be­sąs? Kon­fe­ren­ci­joj vis dang­sčiau ran­kų rie­šus, nu­sags­ty­tus rau­do­nais tų „žvė­rių“ įkan­di­mais...

Su ge­ru vi­siem ge­ra, o ge­ram, sa­ko, vi­sur ge­rai. Ne­ma­čiau Va­len­ti­no su nie­kuo be­si­pyks­tan­čio. (Įpyk­dy­ti Tau­rą no­rint, sa­ko, rei­kia il­gai jį siu­tin­ti, o įsiu­tęs jis bū­na tar­si jau­tis por­ce­lia­no par­duo­tu­vė­je, bet to­kio Va­len­ti­no ne­te­ko ma­ty­ti.)

Ga­liu pri­min­ti, kaip mū­sų kai­me sa­ky­da­vo. Va­len­ti­nas – mo­ky­tas ir do­ras žmo­gus. Jis iš­čiu­pi­nė­jęs vi­sų hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ving­ry­bes, sub­ti­liai jau­čia me­ną, ne­su­kir­si jo ir iš tiks­lių­jų moks­lų. Anot ma­no se­no­lės, kad to­kie žmo­nės ir ant ak­me­nų aug­tų!

Vil­nius,

2000 m. ko­vas

S.160

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"