Peršokti į pagrindinį turinį

Juozas Ežerskis

Tokį aš jį pažįstu

Juo­zas Ežers­kis,

bendramokslis, pu­bli­cis­tas, pe­da­go­gas

Pri­si­mi­ni­mai apie spau­dos dar­buo­to­ją, bi­blio­gra­fą, li­te­ra­tą, Lie­tu­vos aklų­jų drau­gi­jos me­traš­ti­nin­ką, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rą Va­len­ti­ną Vy­tau­tą To­loč­ką sie­kia šeš­to­jo de­šimt­me­čio pra­džią, ka­da aš atvy­kau į Kau­no aklų­jų mo­ky­klą, kur jį jau ra­dau ank­sčiau atva­žia­vu­sį. Ta­da jis, ži­no­ma, ne­bu­vo joks dak­ta­ras, va­di­no­si tik vie­nu Va­len­ti­no var­du ir mo­kė­si aukš­tes­nė­je ne­gu aš kla­sė­je, gy­ve­no vy­res­nių­jų mo­ki­nių kam­ba­ry­je. Tuo­me­ti­nis mo­ki­nių kon­tin­gen­tas bu­vo la­bai įvai­raus am­žiaus – nuo vai­kų iki per 20 me­tų per­ko­pu­sių jau­nuo­lių, ku­rie mums, vai­kams, atro­dė tie­siog suau­gę dė­dės. To­dėl mes nuo vy­res­nių­jų lai­kė­mės pa­gar­baus at­stu­mo ir ma­žai bend­ra­vo­me. Ir vis dėl­to mus, mo­ki­nius, sie­jo bend­ras mo­ky­klos re­ži­mas: vi­sus, kaip man atro­dė, per ank­sti ry­tais iš sal­daus mie­go kė­lė įky­ru­sis skam­bu­tis ir taip pat per ank­sti, ypač pa­va­sa­riais, va­rė į lo­vas. Mai­ti­no­mės vie­no­je val­gy­klo­je prie il­gų sta­lų, val­gė­me tą pa­tį ku­klų mais­tą, vaikš­čio­jo­me tais pa­čiais mo­ky­klos ko­ri­do­riais, daž­nai pai­nio­da­mie­si vy­res­nie­siems po ko­jų.

Va­len­ti­nas To­loč­ka iš ki­tų vy­res­nių­jų mo­ki­nių iš­sis­ky­rė sa­vo aukš­tu ūgiu, stam­biu kū­no su­dė­ji­mu ir že­mu bal­su, ku­ris, kaip man atro­dė, da­rė jį dar vy­res­niu. Kal­ba jo lė­ta, ge­ra­šir­diš­ka. Su mu­mis, vai­kais, šne­kė­da­vo rim­tai, tar­si su sa­vo drau­gais. To­dėl jo ne­veng­da­vo­me kaip ki­tų vy­res­nių­jų mo­ki­nių.

Sa­vo pri­si­mi­ni­mų kny­go­je „Ir aš au­gau“ jau esu ra­šęs, kaip To­loč­ka ne­tie­sio­giai pa­dė­jo man pa­tek­ti į Kau­no aklų­jų mo­ky­klą, to­dėl apie tai čia ne­be­kar­to­siu. At­si­me­nu, jog kar­tą iš­gir­dęs ma­no že­mai­tiš­ką šne­ką pa­klau­sė, iš kur aš esu atvy­kęs.

– Iš Švėkš­nos, – at­sa­kiau jam.

– Kaip gy­ve­na bu­vęs vie­nuo­lis Fe­lik­sas Raz­ma? – to­liau tei­ra­vo­si V. To­loč­ka.

– Ge­rai, – at­sa­kiau jam nus­te­bęs, kad jis ži­no apie ma­no dė­dę Fe­lik­są.

– Kai nu­va­žiuo­si į Švėkš­ną, per­duok nuo ma­nęs jam la­bų die­nų. – Pa­pa­sa­ko­jęs man apie pa­žin­tį su dė­de Kau­no li­go­ni­nė­je, kur jie abu gu­lė­jo po ope­ra­ci­jų sveik­da­mi vie­no­je pa­la­to­je, įpa­rei­go­jo ma­ne Va­len­ti­nas To­loč­ka.

Taip aš su­ži­no­jau apie Va­len­ti­no ir dė­dės Fe­lik­so po­kal­bius apie mo­ky­klą ir Brai­lio raš­tą, apie pa­ta­ri­mą atvež­ti ma­ne mo­ky­tis į Kau­ną. Ži­no­ma, Va­len­ti­no įpa­rei­go­ji­mą aš vė­liau įvyk­džiau. Po šio po­kal­bio aš ta­pau drą­ses­nis ir net pats jį kar­tais už­kal­bin­da­vau. Ne­tru­kus jam pri­si­rei­kė ir ma­no pa­slau­gos – te­ko pa­ly­dė­ti jį į mies­to kny­gy­ną. Bu­vo taip. Kar­tą mes su drau­gais po pie­tų iš­dy­ka­vo­me sa­vo mie­ga­ma­ja­me kam­ba­ry­je. Aš ta­da dar pri­ma­čiau ir, at­si­me­nu, pa­dė­ję ran­kas ki­tas ki­tam ant pe­čių, aš prie­ky­je – tar­si koks ga­rve­žys, trau­ki­nu­ku dum­da­vo­me ko­ri­do­riais ar ta­kais aplink mo­ky­klos so­dą. Mums be­žai­džiant, at­si­da­rė du­rys ir įė­jo į kam­ba­rį Va­len­ti­nas To­loč­ka. Jis pa­pra­šė ma­nęs pa­ly­dė­ti jį į mies­to kny­gy­ną.

– Kad aš ne­ži­nau, kur tas kny­gy­nas yra, – pa­sa­kiau jam.

– Už­tat aš ži­nau, man rei­kia tik ten sau­giai nuei­ti, – paaiš­ki­no rei­ka­lą Va­len­ti­nas.

Už­si­re­gist­ra­vę pas bu­din­čią au­klė­to­ją ir pra­ne­šę apie išė­ji­mą į mies­tą, P. Vi­šins­kio, po to K. Pe­traus­ko ga­tvė­mis, da­bar­ti­niu Sa­va­no­rių pros­pek­tu kaž­kur prie Aukš­tai­čių ga­tvės sėk­min­gai pa­sie­kė­me sa­vo ke­lio­nės tiks­lą – kny­gy­ną. Čia Va­len­ti­nas jau­tė­si kaip žu­vis van­de­ny­je, vis­ką ži­no­jo. Su­pra­tau, kad jis čia jau ne pir­mą kar­tą lan­ko­si. Prie pre­kys­ta­lio sto­vė­ju­si mo­te­ris kaip se­nam pa­žįs­ta­mam tuo­jau ėmė var­din­ti nau­jai gau­tas kny­gas, pa­ta­rė, ku­rias jų pirk­ti. At­si­me­nu, jog ta­da V. To­loč­ka nu­si­pir­ko ke­le­tą kny­gų. Aš nus­te­bau, kad Va­len­ti­nas jas per­ka, nes mes, tu­rė­da­mi ko­kį ru­blį, pirk­da­vo­me duo­ną, sal­dai­nius, ki­tų mais­to pro­duk­tų, ku­rių mums la­bai sti­go, o šis per­ka kny­gas. Išė­ję iš kny­gy­no, dar už­su­ko­me į mais­to pre­kių par­duo­tu­vę, kur Va­len­ti­nas, ma­no džiaugs­mui, ma­tyt už pa­slau­gą, nu­pir­ko sal­dai­nių. Taip aš su­ži­no­jau apie jo po­mė­gį kny­goms, išli­ku­sį vi­są gy­ve­ni­mą. Jis tu­ri su­kau­pęs ver­tin­gą bi­blio­te­ką. Grįž­tant na­mo tuo pa­čiu ke­liu kaip ir atė­jo­me, aš sma­giai čiul­piau sal­dai­nius. Vi­šins­kio ga­tvė­je bu­vo stul­pas, įsi­ter­pęs į ša­li­ga­tvį, beei­nant aš kaž­kaip už­si­žio­pli­nau ir ne­pas­te­bė­jau to stul­po. Ma­no ly­di­ma­sis stai­ga trink­te­lė­jo į tą stul­pą. Be­rods smar­kiai neuž­si­ga­vo, bet man pa­si­da­rė la­bai nes­ma­gu, to­dėl šį įvy­kį pri­si­me­nu iki šių die­nų. Va­len­ti­nas ant ma­nęs už tą žio­plu­mą ne­su­py­ko ir ne­si­ba­rė.

Kau­no aklų­jų mo­ky­kla tuo me­tu tu­rė­jo sa­vo pu­čia­mų­jų ins­tru­men­tų or­kest­rą, va­do­vau­ja­mą ne­re­gio mo­ky­to­jo Adol­fo Ma­jaus­ko. Ta­me or­kest­re la­bai di­de­lę dū­dą pū­tė V. To­loč­ka. Re­pe­ti­ci­jų me­tu aš ty­liai pri­slink­da­vau prie gro­jan­čio­jo ir žiop­so­da­vau, kaip jis ta dū­da gro­ja, kaip spau­do jos kla­višus ir ste­bė­jau­si, kaip ji riau­mo­ja it lo­kio bo­sas. Ma­tyt, jis ge­rai tą dū­dą pū­tė, nes va­do­vas jam pas­ta­bų ne­da­rė kaip ki­tiems mu­zi­kan­tams.

Va­len­ti­nas To­loč­ka bu­vo ga­bus, ge­ras, stro­pus, draus­min­gas, pa­žan­gus, drau­gų mė­gia­mas, iš­si­la­vi­nęs mo­ki­nys. Jis tu­rė­jo di­de­lį au­to­ri­te­tą tarp mo­ki­nių, to­dėl bu­vo daž­nai ren­ka­mas mo­ki­nių ta­ry­bos pir­mi­nin­ku. Ši ta­ry­ba pa­dė­da­vo pe­da­go­gams au­klė­ti mo­ki­nius, ap­tar­da­vo jų bui­ti­nius rei­ka­lus, svars­ty­da­vo mo­ky­klos re­ži­mą pa­žei­du­sius ar šiaip kuo pra­si­žen­gu­sius mo­ki­nius. Kar­tą ma­no ge­ras drau­gas J. D. iš­krė­tė ne­ma­žą kiau­lys­tę ki­tam mo­ki­niui. Tuo me­tu mo­ki­nių ta­ry­bos pir­mi­nin­kas bu­vo Va­len­ti­nas To­loč­ka. Su­ži­no­jęs apie ma­no bi­čiu­lio bjau­rią iš­dai­gą, pir­mi­nin­kas pa­si­kvie­tė jį į gam­tos ka­bi­ne­tą po­kal­biui. Ma­tyt, kad pe­da­go­gai pir­mi­nin­ku pa­si­ti­kė­jo, nes jis tu­rė­jo ka­bi­ne­to rak­tą. Tas ma­no drau­gas, ma­tyt, nu­jaus­da­mas apie ką vyks kal­ba, dėl drą­sos pa­pra­šė pas pir­mi­nin­ką ei­ti su juo kar­tu. Aš su­ti­kau. Ta­da ma­no bi­čiu­liui te­ko iš­klau­sy­ti tei­sin­gų žo­džių apie ne­de­ra­mą jo el­ge­sį. Pir­mi­nin­kas kal­bė­jo ra­miai, ne­si­karš­čiuo­da­mas, ar­gu­men­tuo­tai ir įti­ki­na­mai. Po šio po­kal­bio ma­no drau­gas pa­na­šių kvai­lys­čių dau­giau ne­be­da­rė.

Kai Va­len­ti­nas To­loč­ka bai­gė Kau­no aklų­jų mo­ky­klą, ku­rį lai­ką dir­bo LAD Kau­no kom­bi­na­te ga­my­bi­nės pir­mi­nės or­ga­ni­za­ci­jos pir­mi­nin­ku. Ta­da žais­da­mi mo­ky­klos kie­me, daž­nai ma­ty­da­vo­me jį su laz­de­le ran­ko­je ei­nan­tį iš dar­bo per mo­ky­klos kie­mą į Vi­šins­kio ga­tvę, kur jis su šei­ma kaž­kur ten to­liau gy­ve­no.

1955 m. An­ta­nui Balt­ra­mie­jū­nui ta­pus Kau­no mo­ky­klos-in­ter­na­to mo­ky­mo da­lies ve­dė­ju, o 1960 m. ir jos di­rek­to­riu­mi, šia­me dar­be at­sis­klei­dė vi­sos jo – ga­baus ad­mi­nist­ra­to­riaus, pe­da­go­go, aklų­jų švie­ti­mo teo­re­ti­ko – ta­len­tas. Ta­čiau ra­ši­niuo­se ne­daug kas pri­si­me­na, kad jis ne­si­ten­ki­no vien tik teo­ri­niais ap­mąs­ty­mais ne­re­gių švie­ti­mo klau­si­mais, bet ėmė­si ir kon­kre­čios prak­ti­nės vei­klos, sie­kiant priar­tin­ti mo­ky­klą prie gy­ve­ni­mo. Tuo tiks­lu vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niai šeš­ta­die­niais (ta­da bu­vo dar­bo die­na) atlik­da­vo ga­my­bi­nę prak­ti­ką Kau­no kom­bi­na­to ce­chuo­se bei ba­ruo­se. At­si­me­nu aš, Juo­zas Ka­rli­kaus­kas, Jo­nas Ge­čiaus­kas ir Gin­tau­tas Ado­mai­tis prak­ti­ka­vo­mės Brai­lio raš­to spaus­tu­vė­je, ku­ri tuo me­tu bu­vo kom­bi­na­to sky­rius. Jam va­do­va­vo Va­len­ti­nas To­loč­ka. Čia bu­vo spaus­di­na­mas „Mū­sų žo­dis“, va­do­vė­liai, ki­ta li­te­ra­tū­ra. Mus, mo­ki­nius, ve­dė­jas pa­lan­kiai priė­mė, vis­ką apro­dė, nuo­šir­džiai pa­pa­sa­ko­jo. To­dėl šeš­ta­die­nių, tų prak­ti­kos ga­my­bo­je die­nų, mes la­bai lauk­da­vo­me, į ją ei­da­vo­me no­riai ir steng­da­vo­mės už­duo­tis įvyk­dy­ti ge­rai.

Vė­les­niais me­tais Va­len­ti­ną To­loč­ką man tek­da­vo su­tik­ti LAD su­va­žia­vi­muo­se, ple­nu­muo­se, ki­tuo­se drau­gi­jos su­si­bū­ri­muo­se. Jo ra­mi, da­ly­kiš­ka, ar­gu­men­tuo­ta kal­ba vi­sa­da su­si­lauk­da­vo su­si­rin­ku­sių­jų dė­me­sio, ypač švie­ti­mo, kul­tū­ros klau­si­mais. Tai bu­vo toks or­ga­ni­za­ci­jos na­rys, ku­rio nuo­mo­nės vi­sa­da bu­vo pai­so­ma.

1975 m. lap­kri­čio 4 d. Kret­kam­py­je pra­dė­jo dar­bą aklų­jų dar­bin­gu­mo at­kū­ri­mo mo­ky­kla. Tą die­ną įvy­ko iš­kil­min­gas jos ati­da­ry­mas, į ku­rį atvy­ko ne­ma­žai sve­čių iš drau­gi­jos įs­tai­gų. Tarp jų bu­vo ir Va­len­ti­nas To­loč­ka, ta­da dir­bęs LAD lei­dy­klos ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­ci­jos ve­dė­ju. Jo va­do­vau­ja­ma re­dak­ci­ja rū­pi­no­si ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros paieš­ka, kau­pi­mu, ver­ti­mu iš už­sie­nio kal­bų, lei­dy­ba ir pla­ti­ni­mu. Šios li­te­ra­tū­ros ypač sto­ko­jo nau­jo­ji mo­ky­kla, ka­dan­gi jau­nam jos pe­da­go­gų ko­lek­ty­vui te­ko ne tik mo­ky­ti mo­ki­nius, bet ir pa­tiems dės­ty­to­jams mo­ky­tis, sem­tis ži­nių kaip tik iš ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros. Šiuo klau­si­mu mums į pa­gal­bą vi­sa­da atei­da­vo ve­dė­jas. Per trum­pą lai­ką mes ne­ma­žai ga­vo­me ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros kny­gų, ku­rias mū­sų pe­da­go­gai na­gri­nė­da­vo, ra­šy­da­vo iš jų re­fe­ra­tus, ku­riuos skai­ty­da­vo me­to­di­nių už­siė­mi­mų, se­mi­na­rų me­tu. Ne­re­tai ir pats Va­len­ti­nas da­ly­vau­da­vo mo­ky­klos ren­gia­muo­se se­mi­na­ruo­se, skai­ty­da­mas ti­flo­lo­gi­nės li­te­ra­tū­ros apž­val­gas. Tai bu­vo ti­krai rei­ka­lin­gas ir nau­din­gas jo dar­bas.

Aklų­jų dar­bin­gu­mo at­kū­ri­mo mo­ky­klo­je bu­vo dės­to­mos įvai­rios dis­ci­pli­nos. Tarp jų „Lie­tu­vos aklų­jų or­ga­ni­zuo­to ju­dė­ji­mo is­to­ri­ja“. Iš pra­džių ją mo­ki­niams dės­tė An­ta­nas Jo­ny­nas, bet po po­ros mė­ne­sių dėl lai­ko sto­kos jis šiuos už­siė­mi­mus at­si­sa­kė ves­ti. To­dėl te­ko šio da­ly­ko dės­ty­mą pe­rim­ti man. Aš ne­ži­no­jau, kur im­ti pas­kai­toms me­džia­gos. Tuo rei­ka­lu krei­piau­si į Va­len­ti­ną To­loč­ką, ku­ris pa­rū­pi­no rei­kia­mos li­te­ra­tū­ros, nu­ro­dė straips­nius spau­do­je ir aš grei­tai pa­si­ruo­šiau mi­nė­to da­ly­ko dės­ty­mui.

Dar mo­ki­niai bu­vo mo­ko­mi Brai­lio raš­to. Kai ku­rie mo­ki­niai per 3 mė­ne­sius jį ne­blo­gai įsi­sa­vin­da­vo. Bai­gus mo­ky­klą mes mo­ki­niams pa­do­va­no­da­vo­me Brai­lio raš­to len­te­lę, gri­fe­lį, po­pie­riaus, net va­do­vė­lį. Dar mes no­rė­jo­me pa­do­va­no­ti sa­vo bu­vu­siems mo­ki­niams ko­kią nors Brai­lio raš­to kny­gą, ku­ri pa­dė­tų jiems neuž­mirš­ti skai­ty­ti ne­re­gių raš­tu ir kad iš tos kny­gos žmo­nės šį tą su­ži­no­tų apie LAD, jos žmo­nes, to­dėl vėl krei­pė­mės į Va­len­ti­ną, ir jis kar­tu su A. Jo­ny­nu pa­ren­gė ir išlei­do ne­di­de­lio for­ma­to (kad ma­žiau užim­tų vie­tos la­ga­mi­ne) su­ve­ny­ri­nę kny­gą „LAD da­tos ir žmo­nės“, ku­rią do­va­no­da­vo­me mo­ky­klą bai­gu­siems mo­ki­niams.

Va­len­ti­nas To­loč­ka nuo­lat sky­rė di­de­lį dė­me­sį Brai­lio raš­to kul­tū­rai, jo pro­pa­ga­vi­mui vi­suo­me­nė­je bei tarp ne­re­gių, rū­pi­no­si jo to­bu­li­ni­mu. Dau­ge­lis su įdo­mu­mu esa­me skai­tę jo kny­gą „Skai­tan­tys pirš­tai“, iš ku­rios su­ži­no­me šio raš­to su­kū­ri­mo is­to­ri­ją. Ne vie­nas Brai­lio raš­to var­to­to­jas nau­do­ja­si jo su­da­ry­tu lie­tu­viš­ku Brai­lio raš­to trum­pa­raš­čiu, o 1999 m. jo va­do­vau­ja­ma ko­mi­si­ja pa­to­bu­li­no ir lie­tu­viš­ką­ją abė­cė­lę, pri­tai­ky­da­mi mū­sų rai­dy­ną šių die­nų po­rei­kiams. V. To­loč­ka sie­kia, kad mū­sų Brai­lio raš­to kul­tū­ra priar­tė­tų prie pa­sau­lio aklų­jų raš­to kul­tū­ros, kad neat­si­lik­tų nuo ki­tų ša­lių Brai­lio raš­to to­li­mes­nio pri­tai­ky­mo prie nau­jų kom­piu­te­ri­nių spaus­di­ni­mo tech­no­lo­gi­jų.

Man reikš­min­gas su­si­ti­ki­mas su Va­len­ti­nu bu­vo 1999 m. pra­džio­je. Prieš šį pa­si­ma­ty­mą V. To­loč­ka pas­kam­bi­no te­le­fo­nu ir pra­ne­šė ma­lo­nią nau­jie­ną:

– Ruo­šia­me ta­vo kny­gą išleis­ti, rei­kia mums su­si­tik­ti ir kai ką su­de­rin­ti bei ap­tar­ti. Pa­pras­tai su vi­sais au­to­riais taip da­ro­me.

Su­tar­tą die­ną aš nu­vy­kau į Vil­nių ir ap­si­lan­kiau Lie­tu­vos aklų­jų bi­blio­te­ko­je, kur šiuo me­tu jis dar­buo­ja­si. Kny­gos ran­kraš­tį, ku­rį jam ank­sčiau bu­vau nu­siun­tęs, jis su re­dak­to­re bu­vo jau pers­kai­tę, pa­si­žy­mė­ję neaiš­kias teks­to vie­tas. Kiek pa­dir­bė­ję vis­ką iš­siaiš­ki­no­me, su­de­ri­no­me ir jau tų pa­čių me­tų ru­de­nį ma­no pri­si­mi­ni­mų kny­ga „Ir aš au­gau“ išvy­do die­nos švie­są. Kad ji bu­vo išleis­ta, esu dė­kin­gas dau­ge­liui žmo­nių, ypač spau­dos dar­buo­to­jui dr. Va­len­ti­nui To­loč­kai.

Šiau­liai,

2000 m. ko­vas

S.162

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"