Peršokti į pagrindinį turinį

Juozas Marcinkus

Išskirtinė asmenybė

Juo­zas Mar­cin­kus,

mokslo draugas, ra­šy­to­jas, lei­dė­jas

Va­len­ti­nas Vy­tau­tas To­loč­ka bu­vo už ma­ne gal po­rą me­tų jau­nes­nis, kai pir­mą kar­tą jį su­ti­kau 1947 m. lap­kri­čio 19 die­ną. Tais me­tais ir tą die­ną bu­vau sa­vo bro­lio Izi­do­riaus pa­ly­dė­tas į Kau­no aklų­jų ins­ti­tu­tą, vė­liau va­di­na­mą Kau­no aklų­jų in­ter­na­ti­ne mo­ky­kla.

Ma­ne la­bai greit ap­su­po bend­raam­žiai, tarp jų ir Va­len­ti­nas, ku­ris pra­kal­bo man­da­giu, ak­so­mi­niu ba­ri­to­nė­liu, vė­liau ta­pu­siu so­driu bo­su. Lyg šian­dien me­nu, kaip jis man pa­da­vė sa­vo švel­nią, pla­čią plaš­ta­ką ir bū­tent kai­rią­ją, ma­tyt jau ži­no­jo, kad aš ne­tu­riu de­ši­nio­sios.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad nuo to lai­ko, kol mo­kė­mės Aklų­jų mo­ky­klo­je, gy­ve­no­me su Va­len­ti­nu drau­ge ta­me pa­čia­me mie­ga­ma­ja­me.

Va­len­ti­nas, kaip jau mi­nė­jau, bu­vo jau­nes­nis už ma­ne, bet mes grei­tai su­ra­do­me bend­rą kal­bą, nors aš at­si­sė­dau į pir­mos kla­sės suo­lą, o jis bu­vo sep­tin­to­je.

Kai il­giau pa­bend­ra­vo­me, tvir­tai įsi­ti­ki­nau, kad Va­len­ti­nas yra ap­sis­kai­tęs, ži­nąs daug įdo­mių is­to­ri­jų. Jis bu­vo ge­rai išs­tu­di­ja­vęs Aklų­jų mo­ky­klos įsi­kū­ri­mo is­to­ri­ją, vis­ką ži­no­jo apie tos mo­ky­klos kū­rė­ją Pra­ną Dau­nį bei dau­ge­lį ki­tų da­ly­kų: apie prieš­ka­ri­nės Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą, po­li­ti­nes ir so­cia­li­nes nuo­tai­kas, oku­pa­vus Lie­tu­vą ru­sams, o vė­liau vo­kie­čiams, ga­lų ga­le 1944 m. vėl ru­sų tan­kams at­žle­gė­jus į Lie­tu­vą.

Šiek tiek vė­liau be­si­kal­bė­da­mas su Va­len­ti­nu, su­pra­tau, kad jis Lie­tu­vos po­ka­ri­nį gy­ve­ni­mą, ypač kai­mo, ne­la­bai te­pa­ži­no­jo, bent jau man taip atro­dė. Ma­žai tu­rė­jo ži­nių, ko­kie kru­vi­ni įvy­kiai vy­ko kai­muo­se po­ka­rio me­tais. Į tuos įvy­kius bu­vo įsuk­ta ir ma­no nie­kuo ne­kal­ta šei­ma, nu­žu­dy­ta ma­no mo­ti­na, bro­lis Va­lius ir bro­lie­nė Pau­li­na.

Ži­no­ma, Va­len­ti­nas už­jau­tė ma­ne ir ma­no tra­giš­ko li­ki­mo šei­mą, bet ju­tau, kad ma­no kam­ba­rio drau­gas la­bai sim­pa­ti­za­vo to me­to re­zis­ten­tams.

1948 me­tų pa­va­sa­rį už už­siė­mi­mą an­ti­ta­ry­bi­ne vei­kla Va­len­ti­nas To­loč­ka ir Edvar­das Ži­lė­nas bu­vo pa­ša­lin­ti iš Aklų­jų in­ter­na­ti­nės mo­ky­klos. Ta­čiau, praė­jus ku­riam lai­kui, pri­ta­rus dau­ge­liui mo­ky­to­jų, mo­ki­nių – Va­len­ti­no drau­gų pra­šy­mu, itin pa­vyz­din­gą ir la­bai ge­rai be­si­mo­kan­tį moks­lei­vį Va­len­ti­ną vėl su­grą­ži­no į Aklų­jų mo­ky­klą tęs­ti moks­lų.

Mes ir vėl ar­ti­mai bi­čiu­lia­vo­mės. Kie­kvie­ną va­sa­rą su­si­ra­ši­nė­da­vo­me Brai­lio raš­tu laiš­kais. Bū­da­vo la­bai pa­to­gu, kad nie­kas ne­ži­no­tų, apie ką mes vie­nas ki­tam ra­šo­me. Jau tais lai­kais aš ban­dy­da­vau vie­ną ki­tą min­tį pa­ra­šy­ti ei­liuo­tai.

Aš ne­bu­vau toks kruopš­tuo­lis kaip Va­len­ti­nas ir to­dėl nei jo laiš­kų, nei sa­vo pir­mų­jų ei­lių neiš­sau­go­jau. Va­len­ti­nas, ko ge­ro, ir iki šios die­nos dar tu­ri ma­no laiš­kus.

Kai Va­len­ti­nas išė­jo iš Aklų­jų mo­ky­klos ir pra­dė­jo dirb­ti įvai­rio­se Aklų­jų drau­gi­jos sis­te­mos or­ga­ni­za­ci­jo­se, at­sis­klei­dė vi­sas jo darb­štu­mas ir ne­pa­pras­tas kruopš­tu­mas. Kaip pa­vyz­dį ga­li­ma nu­ro­dy­ti, kad 1962 m., mi­rus pir­ma­jam Lie­tu­vos aklų­jų są­jun­gos ir Aklų­jų ins­ti­tu­to kū­rė­jui Pra­nui Dau­niui, Va­len­ti­nas To­loč­ka pra­dė­jo rink­ti vi­są is­to­ri­nį, do­ku­men­ti­nį, li­te­ra­tū­ri­nį Dau­nio pa­li­ki­mą. Jis re­da­ga­vo ir išlei­do kny­gą „Sklei­dęs švie­są tam­so­je“. Jo­je net per 80 po­zi­ci­jų – drau­gų laiš­kai, do­ku­men­ti­nė me­džia­ga.

Ši V. To­loč­kos kny­ga – tai kny­ga apie ta­len­tin­go žmo­gaus li­ki­mą. Knyga iki šiol ne­tu­rin­ti di­des­nio ir kruopš­tes­nio pa­vyz­džio ne tik Aklų­jų ir silpnaregių są­jun­gos na­riams, bet ir vi­sai Lie­tu­vai tiek is­to­ri­ne, tiek li­te­ra­tū­ri­ne pras­me.

Gai­la, kad po Antrojo pa­sau­li­nio ka­ro Pra­nas Dau­nys bu­vo itin apleis­tas. Ne­gai­les­tin­gai bu­vo pu­rvi­na­mi svar­būs ir di­din­gi jo dar­bai, skir­ti ne tik aklų­jų ir silp­na­re­gių, bet ir kurč­ne­by­lių ge­ro­vės kū­ri­mui.

To­loč­ka kruopš­čiau­siai su­rin­ko ne­pa­pras­tai tur­tin­gą ir la­bai rei­ka­lin­gą me­džia­gą bei at­si­mi­ni­mus apie Pra­ną Dau­nį – Lie­tu­vos di­dvy­rį, ne­te­ku­sį re­gė­ji­mo ko­vo­je su ru­sų ir len­kų oku­pan­tais Vil­niaus kraš­te.

Vien už šios kny­gos išlei­di­mą Va­len­ti­nui To­loč­kai ga­lė­tų bū­ti su­teik­tas ha­bi­li­tuo­to moks­lų dak­ta­ro var­das, nes­kai­tant ki­tų, la­bai ver­tin­gų is­to­ri­nių ir li­te­ra­tū­ri­nių dar­bų.

Rei­kia ti­kė­ti, kad mū­sų mie­las bi­čiu­lis Va­len­ti­nas Vy­tau­tas To­loč­ka dar ne kar­tą nu­džiu­gins mus sa­vo nau­jais is­to­ri­niais ir li­te­ra­tū­ri­niais dar­bais.

To ir lin­kiu tau, mie­las ko­le­ga ir bend­ra­žy­gi Va­len­ti­nai!

Klai­pė­da,

2000 m. ko­vas

S.169

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"