Peršokti į pagrindinį turinį

Regina Jurjonienė

Nerimstanti siela

Re­gi­na Jur­jo­nie­nė,

buvusi bendradarbė, kultūrinių renginių vedėja, bibliotekininkė

Va­sa­ra, va­sa­rė­le! Tu klau­sais dan­gaus ir že­mės gar­sų, paukš­čių spar­nų šla­me­sio, ry­to ra­sos skam­be­sio pra­dal­giuos, kai ri­kiuo­ja­si gu­bos ru­gie­noj ar že­mę ap­klo­ja rū­ko šil­kas, o ant smil­gų su­pa­si žio­ge­liai.

Ti­kriau­siai to­kią gra­žią va­sa­ros die­ną ir atė­jo į pa­sau­lį mū­sų vi­sų ger­bia­mas ir my­li­mas dr. V. V. To­loč­ka, ku­rio gra­žaus ju­bi­lie­jaus pro­ga gims­ta šios min­tys.

Šian­dien, pri­si­min­da­ma ne vie­ną de­šim­tį bend­ra­vi­mo me­tų, ne­ga­liu ne­pa­si­džiaug­ti Va­len­ti­no poe­zi­ja, nes dau­ge­lis Ju­bi­lia­tą pa­žįs­ta ne tik kaip moks­li­nin­ką, bet ir kaip poe­tą.

Vie­nas ei­lė­raš­tis ra­šy­tas Ka­čer­gi­nė­je 1952 m., pa­va­din­tas „Pa­va­sa­rio šven­tė“.

Ne­no­riu ci­tuo­ti vi­sos poe­zi­jos ar na­gri­nė­ti kū­ry­bos, tai pa­da­rys ki­ti, bet įsi­klau­sy­ki­me:

„Jau pum­pu­rais žals­vais ap­tiš­ko gluos­nio ša­kos,

Ir pu­čia vė­jas, pu­čia jau ne­be­žvar­bus,

Mels­vai su­švi­to žy­din­čių ži­bu­čių akys,

Gur­gė­da­mi upe­liai lie­jas per kraš­tus“...

Iš V.V. To­loč­kos ba­la­džių ir poe­mų rin­ki­nė­lio „Už­keik­ta mer­ge­lė“

Tik skai­drios poe­ti­nės sie­los žmo­gus ga­li taip vaiz­džiai „ap­taš­ky­ti“ gluos­nio ša­kas, iš­girs­ti upe­lio „gur­gė­ji­mą“, ar išvys­ti „mels­vas ži­bu­čių akis“.

Dar­bai, dar­bai, dar­bai viens ki­tą ve­jas, to­dėl jau se­niai jis „pa­krikš­ty­tas“ vaikš­čio­jan­čia en­ci­klo­pe­di­ja, nes kaup­ti ir fik­suo­ti išlie­ka­mą­ją ver­tę tu­rin­čius fak­tus, apra­šy­ti si­tua­ci­jas ir as­me­ny­bes, kad ne­lik­tų ne­pas­te­bė­tas nė men­kiau­sias gy­ve­ni­mo fak­tas, su­si­jęs su vie­nu ar ki­tu as­me­niu, su vie­nu ar ki­tu LASS (ank­sčiau LAD) įvy­kiu, ma­nau – pa­grin­di­nis gerb. Va­len­ti­no tiks­las.

Tu­rė­da­mas uni­ka­lų su­ge­bė­ji­mą pas­te­bė­ti, kas ša­lia jo gra­žu, pras­min­ga, pa­ga­liau, rei­ka­lin­ga, Va­len­ti­nas kruopš­čiau­siai vis­ką už­fik­suo­ja sa­vo dar­buo­se.

Per dau­ge­lį me­tų su­rink­ta įdo­mių ko­lek­ci­jų: „Pa­sau­lio tau­tų afo­riz­mai apie ne­re­gius“, „Iš či­go­nų gy­ve­ni­mo“, o kiek mu­zi­kos įra­šų („Ave Ma­ri­ja“ ir kt.)!

Ger­bia­mą Ju­bi­lia­tą li­ki­mas ap­do­va­no­jo ma­lo­ne ga­lvo­ti apie ki­tus, ati­duo­ti sa­ve ki­tiems, to­dėl sa­vo su­kaup­ta įdo­mia me­džia­ga jis la­bai daž­nai su­pa­žin­di­na ir skai­ty­klos ren­gi­nių lan­ky­to­jus. No­rė­da­mas, kad vi­sa tai skam­bė­tų įtai­giau, pa­si­tel­kia dik­to­rius ar ak­to­rius. Jam tal­ki­na J. Šal­kaus­kas, S. Ku­bi­lius, A. Bru­žas ir kt.

Dar bū­da­mas LASS lei­dy­klos „Vers­mė“ dar­buo­to­jas, jis įvai­rių li­te­ra­tū­ri­nių va­ka­rų-su­si­ti­ki­mų me­tu tu­rė­jo ką pa­sa­ky­ti ir pa­tar­ti Lie­tu­vos ne­re­giams li­te­ra­tams.

Dis­ku­si­jų klu­bo po­pie­tė­se kal­bant apie po­mė­gį mu­zi­kai, dai­nai, poe­zi­jai ir ki­toms me­no rū­šims (mez­gi­mui, au­di­mui, dro­ži­nė­ji­mui, ke­ra­mi­kai bei py­ni­mui), gerb. Va­len­ti­nas su­ra­do daug šil­tų ir nuo­šir­džių žo­džių, ska­ti­nan­čių to­liau kur­ti, ne­nu­rim­ti, plė­to­ti įvai­rią LASS na­rių vei­klą.

Pris­ta­tant LASS Vil­niaus kraš­to mu­zi­kų ir li­te­ra­tų nau­jas kny­gas, – ne kar­tą ir ne du – bu­vo pris­ta­ty­tos ir Va­len­ti­no kny­gos, bet šiuo­se ren­gi­niuo­se jis lik­da­vo ku­klus ir neiš­sis­ki­rian­tis iš ki­tų. Sun­ku bū­tų išvar­din­ti ren­gi­nius, ku­riuo­se Va­len­ti­nas bu­vo pa­grin­di­nis pra­ne­šė­jas, vie­nas iš svar­bes­nių da­ly­vių ar­ba net ve­dan­ty­sis. Jų bu­vo gal ke­lios de­šim­tys. Ir nie­ka­da jis neat­si­sa­kė juo­se da­ly­vau­ti, nes tai žmo­gus, ku­ris ži­no­ji­mo džiaugs­mu trokš­ta pa­si­da­lin­ti su ki­tais. Pa­mi­nė­siu įdo­mes­nius ren­gi­nius.

Li­te­ra­tū­ri­niai ju­bi­lie­jai (apie ra­šyt. Br. Bui­vy­dai­tę) ar li­te­ra­tų suei­gos, „Aklų­jų pa­veiks­las li­te­ra­tū­ro­je“, „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ šven­tė, Tarp­tau­ti­nės Bal­to­sios laz­de­lės die­nai skir­ti ren­gi­niai, va­ka­ras „Kad naš­ta bū­tų leng­ves­nė“, at­si­mi­ni­mų po­pie­tės apie iš­ki­lius LASS žmo­nes, – vi­sur ir vi­sa­da Va­len­ti­nas tu­rė­jo ir tu­ri ką pa­sa­ky­ti, pa­tar­ti, in­for­muo­ti.

Ne­se­niai vie­na­me pa­si­ta­ri­me, kur po­sė­džia­vo or­ga­ni­za­ci­nis ko­mi­te­tas, ap­ta­rian­tis Pr. Dau­nio gi­mi­mo 100-me­čio ren­gi­nių pla­ną, mon­sin­jo­ras J. An­ta­na­vi­čius la­bai tai­kliai pas­te­bė­jo:

„Jei ką už­mir­šim ar pra­lei­sim, – V. To­loč­ka pri­mins“. (Su­ra­do Pr. Dau­nio ar­ti­muo­sius bei ki­tus gi­mi­nai­čius.) Ten pat St. Ba­bo­nas pa­tiks­li­no – „Jei ko ne­su­ge­bė­sim ras­ti, ži­nom, su­ras V. To­loč­ka...“

To­dėl ir no­rė­jau pa­pa­sa­ko­ti apie žmo­gų, ku­rį vi­si be ga­lo ger­bia­me už jo darb­štu­mą, nuo­šir­du­mą, kruopš­tu­mą ir su­ge­bė­ji­mą vi­sas su­kaup­tas ži­nias per­duo­ti atei­nan­čioms kar­toms.

Baig­da­ma ger­bia­mam Va­len­ti­nui no­riu pa­lin­kė­ti sėk­mės, svei­ka­tos ir dar il­gai ir ak­ty­viai da­ly­vau­ti vi­suo­se LASS ir LAB ren­gi­niuo­se, da­lin­tis su­kaup­ta pa­tir­ti­mi ir su­rink­ta ver­tin­ga me­džia­ga.

Ir dar, kad iš­si­pil­dy­tų „se­na sva­jo­nė“ kuo pla­čiau (per LTV) su­pa­žin­din­ti vi­suo­me­nę ir ypač moks­lei­vius su L. Brai­lio raš­tu ir vi­so­mis aklų­jų ra­šy­mo prie­mo­nė­mis.

Vil­nius,

2000 m. ge­gu­žė

 

S.167

2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media"