Mons. Juozapas Antanavičius

Valentino spalvų pasaulis

Mons. Juo­za­pas An­ta­na­vi­čius,

katalikų kunigas, Ka­ta­li­kiš­ko­jo Pra­no Dau­nio fon­do pre­zi­den­tas

Žmo­nės, su ku­riais bend­rau­ja­me, mus ste­bi­na. Ma­ne vi­sa­da ste­bi­no aklie­ji, o juos te­ko pa­žin­ti nuo vai­kys­tės, nes gy­ve­nau Nai­sių kai­me (Šiau­lių aps­kr.). Čia Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais vei­kė vie­nin­te­lė aklų­jų prie­glau­da.

Kai man bu­vo aš­tuo­ne­ri me­tai, pra­dė­jau bend­rau­ti su šio­je prie­glau­do­je gy­ve­nan­čiais aklai­siais - pa­dė­da­vau jiems ra­šy­ti laiš­kus. Ten bu­vu­si Ste­fu­tė Po­ce­ry­tė, jau­na akla mer­gai­tė, man pa­do­va­no­jo ma­žą me­ta­li­nį kry­že­lį lin­kė­da­ma, kad tap­čiau ku­ni­gu... Vė­liau ši mer­gai­tė din­go iš ma­no aki­ra­čio. 1992 me­tais stei­gia­ma­ja­me Ka­ta­li­kiš­kojo Pra­no Dau­nio fon­do su­va­žia­vi­me su­si­pa­ži­nau su dr. Va­len­ti­nu Vy­tau­tu To­loč­ka.  Vė­liau jis ta­po vie­nu iš di­džiau­sių ma­no pa­gal­bi­nin­kų. Su­ži­no­jęs apie ma­no jau­nys­tės me­tus Nai­siuo­se, Va­len­ti­nas pa­sa­kė: “Taip, aš ši­tą mo­te­rį pa­ži­no­jau, bu­vau nu­vy­kęs aplan­ky­ti. Jos pa­sas, iš­duo­tas Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais, yra Lie­tu­vos Aklų­jų Is­to­ri­jos Mu­zie­ju­je”. Iš Va­len­ti­no lū­pų su­ži­no­jau apie vi­są jos gy­ve­ni­mą ir nuos­ta­bius pa­siau­ko­jan­čius dar­bus. Kai bu­vo aklų­jų mal­dos die­na Šiau­liuo­se, ga­lė­jo­me ją pa­gerb­ti Meš­kui­čių ka­pi­nė­se.

Va­len­ti­nas iš ki­tų žmo­nių iš­sis­ki­ria sa­vo eru­di­ci­ja ir iš­si­la­vi­ni­mu. Kreip­da­ma­sis į jį ko­kiu klau­si­mu, vi­sa­da gau­si in­for­ma­ci­jos ir pa­ta­ri­mų dau­giau ne­gu ti­kė­jai­si. Pa­sie­kęs aukš­tą iš­si­la­vi­ni­mą, dirb­da­mas įvai­riau­sio­se sri­ty­se, ma­ne nus­te­bi­no sa­vo ži­nio­mis apie aklų­jų is­to­ri­ją ir gy­ve­ni­mą. Ir tai ne iš nuo­gir­dų, o pa­rem­ta do­ku­men­tais, da­to­mis ir fak­tais.

Ta­čiau pas­ku­ti­niu me­tu bu­vau dar la­biau nus­te­bin­tas. Ma­no prie­te­lio p. V. To­loč­kos atvi­ru­mas lei­do pa­žin­ti man ne­ži­no­mą aklų­jų spa­lvų pa­sau­lį. Kaž­ką pa­na­šaus gir­dė­jau iš sa­vo ma­my­tės. Prieš mir­tį jai bu­vo su­tri­kęs re­gė­ji­mas dėl sun­kios ga­lvos li­gos ir ji sa­ky­da­vo, kad ma­to gra­žiau­sius šven­tų­jų ir Jė­zaus spa­lvo­tus pa­veiks­lus, pa­puoš­tus gė­lė­mis. Tuo ne­ti­kė­jau, bet lai­kiau tai Die­vo ma­lo­ne, kad bū­da­ma pa­mal­di vi­są gy­ve­ni­mą yra Die­vo guo­džia­ma ją džiu­gi­nan­čiais vaiz­dais. Ži­nau ir ki­tą atve­jį, kai ma­no ge­ros pa­žįs­ta­mos ne­be­ma­tan­ti ma­ma pa­si­li­go­ju­si ši­taip “re­gė­da­vo” Jė­zų, Ma­ri­ją. Du­kra skam­bi­na man ir sa­ko: “Aš taip bi­jau: no­riu ma­mą pa­vers­ti ant ki­to šo­no, sa­ko ne­liesk ma­nęs, aš da­bar Jė­zų ma­tau. Bi­jau, kad ne­pra­dė­tų nu­kal­bė­ti”. Aš jai at­sa­kiau ne­la­bai gra­žiai: “Kvai­la esi, kad bi­jai. Džiau­kis, nuos­ta­biai ge­ra ma­my­tė, nuo­šir­džiau­sia ka­ta­li­kė - ma­to Jė­zų, Ma­ri­ją, nu­si­ra­mink. Vol­te­ras ir mū­sų kai ku­rie stri­bi­te­liai prieš mir­tį vel­nius ma­ty­da­vo”.

Tai du pa­vyz­dė­liai, ga­li­ma sa­ky­ti, jau pa­si­li­go­ju­sių žmo­nių, ta­čiau čia svei­kas, gi­liai iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, man pir­mam lei­dęs atver­ti jo ma­to­mą spa­lvo­tą­jį pa­sau­lį.

Štai, ką jis man ra­šo:

Daug yra pas­kli­du­sių le­gen­dų apie akluo­sius, ku­rie ly­tė­ji­mu ga­lį “ma­ty­ti” spa­lvas. Bet aš nė vie­no to­kio žmo­gaus gy­ve­ni­me ne­su­ti­kau. No­riu pa­kal­bė­ti apie ki­tą rea­lų, ti­flop­si­cho­lo­gų be­veik ne­ty­ri­nė­tą aklų­jų vaiz­duo­tės ypa­tu­mą - spa­lvo­tus gar­sus ir žo­džius. Kal­bė­siu tik apie sa­vo as­me­ni­nę pa­tir­tį. Nors knie­ti šį reiš­ki­nį rim­tai pa­ty­ri­nė­ti ap­klau­sus bū­rį aklų­jų, re­gė­ji­mą pra­ra­du­sių ne ank­sčiau kaip penk­tai­siais šeš­tai­siais am­žiaus me­tais ar­ba ge­ro­kai vė­liau.

Vie­nos akies re­gė­ji­mą aš pra­ra­dau stai­ga, ei­da­mas sep­tin­tuo­sius am­žiaus me­tus. Ant­ro­sios akies re­gė­ji­mas ge­so pa­ma­žu tre­jus me­tus. Kai bu­vau de­vy­ne­rių me­tų am­žiaus, jis sta­bi­li­za­vo­si: ma­čiau la­bai silp­nai, bet esant ryš­kiai švie­sai, sky­riau vi­sas spa­lvas, net kai ku­riuos jų at­spa­lvius. Ge­rai įžiū­rė­jau gie­drą mė­ly­ną dan­gų, bal­tus, pil­kus (be kon­tū­rų) de­be­sis. Ma­čiau žai­bus, ža­lią žo­lę, nak­tį - mė­nu­lio ir vie­nos ryš­kios žvaigž­dės švie­są, au­šrą, sau­lės te­kė­ji­mą, va­ka­ro ža­rą, žva­kės, elekt­ros lem­pu­tės švie­są. Iš la­bai ar­ti įžiū­rė­da­vau gė­lių žie­dų spa­lvas, nors daik­tų jau ne­be­ma­čiau. Bet tas tru­pu­tis re­gė­ji­mo, švie­sos ju­ti­mas, spa­lvų sky­ri­mas man bu­vo di­de­lis tur­tas, be abe­jo, pa­dė­jęs orien­tuo­tis aplin­ko­je - ka­da auš­ta, ka­da tems­ta, ka­da te­ka sau­lė, ka­da ji lei­džia­si, ka­da ap­si­niau­ku­si die­na. Ši­to­kį re­gė­ji­mą išlai­kiau iki 24 me­tų am­žiaus. Įvy­kus trau­mai, re­gė­ji­mo vi­siš­kai ne­te­kau. Abie­jų akių obuo­liai yra pa­ša­lin­ti. Tai­gi - ab­so­liu­tus aklu­mas.

Jau vai­kys­tė­je re­gė­ji­mui silp­stant, pa­ju­tau neį­pras­tą reiš­ki­nį: gar­sai ir žo­džiai įga­vo spa­lvas! Pas­te­bė­jau, kad vi­si kal­bos gar­sai tu­ri spa­lvas: A, CH, Č, K, Š yra ža­li; C - rau­svas; H - ply­ti­nės spa­lvos; S - skais­čiai rau­svas; B, Ė, I, T - ru­di; D, L - mė­ly­ni; E, F- gel­to­ni; G - apy­juo­dis; J, O, U, V - bal­ti; M, N, R, Ž - pil­kai tam­sūs; Z - pil­kas. Vie­nas ar­ba ke­li viens­pa­lviai gar­sai “nu­da­žo” vi­są žo­dį, pa­vyz­džiui: tė­vas - ru­dos; dan­gus, erd­vė, Al­do­na - mė­ly­nos; ša­ka, šer­mukš­nis, šar­ka, kiš­kis, Kau­nas, aš, čia - ža­lios; fa­bri­kas, Fe­lik­sas -  gel­to­nos, cu­krus, sau­lė - skais­čiai rau­svos spa­lvos. Ta­čiau dau­ge­liu atve­jų gar­sai ir žo­džiai tu­ri sa­vo spa­lvą, jų “spa­lvo­tie­ji gar­sai” ne­nu­da­žo.

Pa­tei­kiu su­gru­puo­tų pa­vyz­džių.

Iš geo­gra­fi­jos: Da­ni­ja, Pran­cū­zi­ja, Ja­po­ni­ja - mė­ly­nos; Len­ki­ja, Ki­ni­ja, Ar­gen­ti­na - gel­to­nos; Šve­di­ja, Ita­li­ja -  rau­svos; Afri­ka, Is­pa­ni­ja, Mek­si­ka - rau­do­nos; Suo­mi­ja, Ang­li­ja, Ru­mu­ni­ja - ru­dos; Lie­tu­va, Veng­ri­ja, Grai­ki­ja, In­di­ja - bal­tos; La­tvi­ja, Olan­di­ja, Ame­ri­ka - ža­lios.

Mu­zi­kos ins­tru­men­tai, jų gar­sai, tais ins­tru­men­tais gro­ja­mi kū­ri­niai: gi­ta­ra, ar­fa, var­go­nai, for­te­pi­jo­nas, ar­mo­ni­ka -  ža­lios spa­lvos; smui­kas - mė­ly­nas, o jo gar­sas - švie­siai mė­ly­nas; klar­ne­tas ir jo gar­sas - ru­svi;  flei­ta ir jos gar­sas -  gel­to­ni; kan­klės, ypač jų gar­sas - skais­čiai gel­to­ni; sim­fo­ni­ja -  gel­to­na; pu­čia­mų­jų va­ri­nių ins­tru­men­tų mu­zi­ka - bal­ta. Gra­žu klau­sy­tis sim­fo­ni­nio or­kest­ro, kai įvai­rių ins­tru­men­tų gar­sų spa­lvos tarp sa­vęs pi­na­si. Kai gro­ja var­go­nai ir kar­tu vio­lon­če­lė, var­go­nų ža­lių gar­sų fo­ne vin­gu­riuo­ja pla­tus ir mink­štas švie­siai mė­ly­nas vio­lon­če­lės gar­sas.

Iš paukš­čių: lakš­tin­ga­la ir jos gies­mė - gel­to­na; žvirb­lių čirš­ki­mas - pil­kai gel­to­nas; var­na - juo­da; ba­lan­dis - mė­ly­nas, o jo bur­ka­vi­mas - lyg mė­ly­no­sios aly­vos žie­das; straz­das ir jo gies­mė - švie­siai mė­ly­ni; vy­tu­rė­lis - pil­kai mė­ly­nas, o jo gies­mė - bal­ta su mels­vu­mo at­spa­lviu.

Sa­vo spa­lvą tu­ri net abs­trak­tūs žo­džiai. To­kius nus­pa­lvin­tus abs­trak­čius žo­džius ga­li­ma pa­vaiz­duo­ti  ir gra­fiš­kai, pa­vyz­džiui: mei­lė - gel­to­na, ban­guo­ta li­ni­ja; mąs­ty­mas- pluoš­tas ly­gių, ne­vie­no­do il­gio pil­kų li­ni­jų; min­tis - trum­pų ru­svų li­ni­jų pluoš­te­lis; lai­kas - ža­lia juos­ta. Tai­gi ga­na pa­vyz­džių.

Dai­ni­nin­kė Bea­tri­čė Grin­ce­vi­čiū­tė tu­rė­jo ab­so­liu­čią mu­zi­ki­nę klau­są. Ji sa­ky­da­vo, kad kie­kvie­ną to­na­ci­ją gir­din­ti at­ski­ra spa­lva. Aš, tu­rė­da­mas mi­ni­ma­lią mu­zi­ki­nę klau­są, ne­gir­džiu to­na­ci­jų spa­lvų.

Esu klau­si­nė­jęs ne­ma­tan­čių drau­gų, kaip jų vaiz­duo­tė­je yra nus­pa­lvin­ti gar­sai ir žo­džiai. Pa­si­ro­do, kie­kvie­no skir­tin­gai. Ma­tyt, yra tai in­di­vi­dua­lus reiš­ki­nys. Yra aklų­jų, ku­rie ne­tu­ri su­si­da­rę spa­lvo­tų gar­sų ir žo­džių.

Ko­kiu bū­du nu­si­da­žo gar­sai ir žo­džiai - nė­ra vi­sai aiš­ku. Gal tos spa­lvos at­si­ran­da ko­kių nors aso­cia­ci­jų ke­liu? An­tai: ša­ka  ža­lia, dan­gus  mė­ly­nas; Ru­si­ja  rau­do­na... Kau­no aklų­jų ins­ti­tu­to geo­gra­fi­jos ka­bi­ne­te sto­vė­jo di­džiu­lis spa­lvo­tas rel­je­fi­nis gau­blys. Iš ar­ti žiū­rė­da­mas, Ki­ni­ją ma­ty­da­vau lyg gel­to­ną dė­mę, nes šio­je ša­ly­je yra daug kal­na­gū­brių ir ant gau­blio jie bu­vo nus­pa­lvin­ti gel­to­nai. Ko­dėl Len­ki­ja gel­to­na, paaiš­kin­ti ne­ga­liu. Die­vas pa­gal gar­są “d” tu­rė­tų bū­ti mė­ly­nos spa­lvos, bet jis yra ža­lias. Ko­dėl? Ir­gi ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Kaip šio straips­ne­lio pra­džio­je už­si­mi­niau, vi­sa paaiš­kė­tų, pa­da­rius ti­flop­si­cho­lo­gi­nius ty­ri­mus.

Panevėžys

2000 03 20

S.157