Napoleonas Kuolys

Mano bičiulis

Na­po­leo­nas Kuo­lys,

bendramokslis, Lietuvos aklųjų draugijos veikėjas

Vis dar jau­na­tviš­kai ener­gin­gas ma­no ge­ras bi­čiu­lis, bu­vęs moks­lo drau­gas Va­len­ti­nas To­loč­ka šiais me­tais pa­žy­mi sa­vo la­bai pras­min­go gy­ve­ni­mo sep­ty­nias­de­šimt­me­tį. Šių me­tų pra­džio­je su­si­bė­gę ke­li bi­čiu­liai pa­ga­lvo­jo­me, kaip mes šią da­tą ga­lė­tu­me pa­žy­mė­ti ir kuo nu­džiu­gin­ti sa­vo vy­res­nį bi­čiu­lį. Juo­zas iš Klai­pė­dos (Mar­cin­kus) pa­siū­lė išleis­ti pri­si­mi­ni­mų kny­ge­lę, kai ku­rie ėmė prieš­ta­rau­ti, kad gy­vam žmo­gui pri­si­mi­ni­mai ne­ra­šo­mi. Pa­ga­lvo­ki­me: bu­vo­me to­kio am­žiaus, ka­da žmo­gus pen­kias­de­šim­ties še­šias­de­šim­ties me­tų atro­dė se­nas, o ką jau kal­bė­ti apie sep­ty­nias­de­šimt­me­tį. O da­bar ne­bea­tro­do­me pa­tys se­ni, nea­tro­do se­ni ir mū­sų vien­me­čiai. O vis dėl­to daž­niau sap­nuo­ja­si tie bi­čiu­liai, ku­rie jau Ana­pi­ly­je... Va­di­na­si, ir mes ar­tė­ja­me prie to slenk­sčio, tai­gi, grei­tai ne­be­bus kam pri­si­min­ti, kam pa­pa­sa­ko­ti apie mū­sų aklų­jų draugijos vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nes, o mū­sų „vals­ty­bė­lė“ tu­ri daug di­de­lių, gar­bin­gų žmo­nių.

Kal­bant apie Va­len­ti­ną, net ir mes, ar­ti­miau­si drau­gai, ne vis­ką ži­no­me: ką jis yra pa­ren­gęs, kas gu­li jo ar­chy­vuo­se, o ir api­bend­rin­ti jo dar­bus, vei­klą, gy­ve­ni­mą vie­nam žmo­gui yra neį­ma­no­ma. Ar­ti­miau­sių drau­gų pa­ra­gin­tas su­ti­kau pa­reng­ti sa­vo ku­klius pri­si­mi­ni­mus iš Va­len­ti­no moks­lo lai­kų ir ki­tų gy­ve­ni­mo mo­men­tų, kai te­ko bū­ti drau­ge.

Kau­no aklų­jų mo­ky­kla

Į Kau­no mo­ky­klą atva­žia­vau 1948 m. rug­sė­jį. Bu­vau ne­drą­sus kai­mo ber­nio­kas. Vi­si atro­dė man pa­na­šūs, sky­riau tik mo­ki­nius nuo mo­ky­to­jų, ta­čiau du žmo­nes įsi­dė­mė­jau, kaip aukš­tai­čiai sa­ko, – sto­ra­bal­sius. An­ta­nas sto­ra­bal­sis su­si­pa­žin­da­mas pa­klau­sė: „Ko­kios gi pa­ra­pi­jos bū­si?“ Ly­giai to pa­ties pa­klau­sė ir Va­len­ti­nas. Ne­žiū­rint to, Va­len­ti­no bal­sas bu­vo la­bai drau­giš­kas, nuo­šir­dus. Nors mo­ky­klos ko­ri­do­riuo­se vi­są die­ną ai­dė­jo šur­mu­lys ir triukš­mas, bet Va­len­ti­no bal­są iš­girs­da­vau la­bai re­tai. Ne­ži­nau, ką jis veik­da­vo, kur bū­da­vo, aš dar bu­vau tuo me­tu per ma­žas, ne­si­do­mė­jau, ne­si­pai­nio­jau vy­res­niems po ko­jų.

Apie 1950 me­tus mo­ky­klo­je skli­do le­gen­dos, kad Ma­ri­jam­po­lė­je dir­bąs akių gy­dy­to­jas, bu­vęs P. Avi­žo­nio asis­ten­tas, la­bai sėk­min­gai gy­do akis. Vie­nas iš pir­mų­jų ten nu­ka­kau ir aš, o tų pa­čių me­tų ru­de­nį po gy­dy­mo už­si­dė­jau ant no­sies aki­nius. Jų pa­gal­ba ga­lė­jau pers­kai­ty­ti ga­tvių pa­va­di­ni­mus ir ma­ty­ti teks­tą. Vie­ną kar­tą be­siš­ne­ku­čiuo­jant Va­len­tas pa­pa­sa­ko­jo, kad ir ji­sai aplan­kė gy­dy­to­ją M. Stei­blį ir tas vie­ną jo išli­ku­sią akį ža­dė­jęs ope­ruo­ti. Sa­kęs, jog ga­lės ma­ty­ti iki 70 pro­cen­tų. Bet vil­čiai ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti. Mo­ky­klos du­še be­si­mau­dy­da­mas pa­sly­do ir ta ma­tan­čia aki­mi tren­kė­si į van­dens čiau­pą. Me­di­kai ban­dė gel­bė­ti, bet te­ko akį pa­ša­lin­ti. „Vil­tis už­ge­so“, – grį­žęs iš li­go­ni­nės man pa­sa­kė Va­len­ti­nas. Jis nie­kam ne­sis­kun­dė, ne­si­jau­tė, kad bū­tų grau­žę­sis, nuo­tai­ka jo ne­pa­si­kei­tė, mo­kė­si ir su­ko­si bend­ra­me ra­te kar­tu su li­ki­mo drau­gais.

Šia pro­ga rei­kia pri­si­min­ti, kad Ma­ri­jam­po­lė­je, pas dr. M. Stei­blį at­ga­vo re­gė­ji­mą apie 40 mū­sų mo­ky­klos mo­ki­nių. Tuo me­tu mo­ky­klo­je pri­ma­tan­čių­jų bu­vo ne­daug, to­dėl mes bū­da­vom la­bai rei­ka­lin­gi ne­re­giams, kai rei­kė­da­vo ką pas­kai­ty­ti ar pa­ra­šy­ti, bei ki­taip pa­gel­bė­ti. Pri­si­me­nu, su Va­len­ti­nu te­ko pas­kai­ty­ti re­tų lei­di­nė­lių, ku­rių mo­ky­klos bi­blio­te­ka ne­tu­rė­da­vo, kaip vė­liau su­ži­no­jau, jie bū­da­vo gau­na­mi iš ki­tur. Va­len­ti­nas tuo me­tu do­mė­jo­si la­tvių kal­ba, skai­čia­vo žo­džių pa­na­šu­mus ir skir­tu­mus, sa­ky­da­vo, kad reik­tų mo­kė­ti sa­vo kai­my­nų kal­bą. Va­len­tas bu­vo ir vie­nas ak­ty­viau­sių es­pe­ran­ti­nin­kų mo­ky­klo­je. Mo­kė­jo lai­ką tau­py­ti: vi­sai ne­blo­gai gro­jo akor­deo­nu, daž­nai pa­griež­da­vo šo­kiams poil­sio va­ka­rų me­tu, pa­tal­kin­da­vo ir kur­tie­siems, tik sa­ky­da­vo, kad gro­ti kur­čių­jų šo­kiams la­bai sun­ku.

 Ma­lo­nu pri­si­min­ti, kad Va­len­ti­nas man pa­ro­dė ke­lią pas Pra­ną Dau­nį, daug nu­si­pel­niu­sį aklie­siems. Jis ma­ne su­pa­žin­di­no ir su is­to­ri­ku Pe­tru Ta­ra­sen­ka, ku­ris tuo me­tu dir­bo mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi ir gy­ve­no ša­lia mū­sų mo­ky­klos. Lan­kė­mės jo na­muo­se. Pa­si­ro­do, jo du­kra bu­vo ne­re­gė, tik ne­bu­vo aklų­jų or­ga­ni­za­ci­jos na­rė. P. Ta­ra­sen­ką vė­liau pri­si­vi­lio­jom į aklų­jų mo­ky­klą. Jis daž­nai mo­ki­niams pas­kai­ty­da­vo išt­rau­kų iš sa­vo ra­šo­mų kny­gų „Pa­bė­gi­mas“, „Di­džių­jų Ty­ru­lių pa­slap­tys“ ir ki­tų. Jis yra pa­do­va­no­jęs mo­ky­klai du rel­je­fi­nius Lie­tu­vos pi­lia­kal­nius, neat­me­nu pa­va­di­ni­mų.

Vie­ną sek­ma­die­nį Va­len­ti­nas pa­si­va­di­no ma­ne į „aklų­jų me­džio­klę“. Iš kaž­kur jis bu­vo ga­vęs adre­sus ne­re­gių, dar ne­san­čių aklų­jų drau­gi­jos na­riais. Jo tiks­las bu­vo – agi­tuo­ti sto­ti į aklų­jų drau­gi­ją. Įvai­rių bu­vo nuo­ty­kių, įvai­riai mus su­tik­da­vo, įvai­riai išly­dė­da­vo. Į to­kias ke­lio­nes iš­si­reng­da­vo­me ne vie­ną sek­ma­die­nį. Va­len­ti­nas apie tai yra ra­šęs vie­na­me sa­vo straips­ne­ly­je.

Pri­si­me­nu dar vie­ną – „kny­gų me­džio­klę“. Bu­vo toks se­nas Kau­no gy­ven­to­jas E. Me­duo­nis. Aukš­to­jo­je Fre­do­je jis gy­ve­no sa­vo na­me­ly­je, kur nuo grin­dų iki lu­bų bu­vo pri­krau­ta įvai­rių kny­gų. Pas jį ke­lią mums pa­ro­dė Sa­lo­mė­jos Nė­ries sū­nus Sau­lius ir Sau­lius Ado­mė­nas. Iš ten la­bai ne­bran­giai pa­si­rin­ko­me re­tų kny­gų. Va­len­ti­nas džiau­gė­si su­ra­dęs sans­kri­tą, nes la­bai do­mė­jo­si kal­bo­ty­ra.

Gim­to­sios kal­bos ži­nio­mis Va­len­tą ma­žai kas ga­lė­jo pra­nok­ti, jis pa­dė­da­vo jau­nes­nie­siems mo­ki­niams, drau­ge su mo­ky­to­jais or­ga­ni­zuo­da­vo li­te­ra­tū­ri­nius va­ka­rus ir kon­kur­sus.

Va­len­ti­nas bu­vo be­ne ak­ty­viau­sias ir mo­ky­klos geo­gra­fas. Kar­tą nu­si­ve­dęs ma­ne į geo­gra­fi­jos ka­bi­ne­tą, apro­dė aklie­siems pri­tai­ky­tus že­mė­la­pius, gau­blį, pa­pa­sa­ko­jo, ko­kiais ke­liais jie pa­te­ko į mo­ky­klą.

Vi­si pri­si­me­na­me tuos lai­kus, kai mo­ky­kla ne­ga­lė­jo eg­zis­tuo­ti be kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos. Kom­jau­nuo­liais, no­ri ne­no­ri, tu­rė­jo bū­ti vi­si, ne­bent bū­tum koks dve­je­tu­ki­nin­kas ar at­si­li­kė­lis. Nea­plen­kė ši or­ga­ni­za­ci­ja ir Va­len­ti­no, nors jo praei­tis ne­bu­vo „be nuo­dė­mės“. Jis ne tik pats nes­to­jo į pio­nie­rius, bet mie­ga­muo­siuo­se „au­klė­da­vo“ jau­nes­nius drau­gus nes­to­ti. Už tai ku­riam lai­kui net bu­vo pa­ša­lin­tas iš mo­ky­klos. Pri­si­me­nu dar vie­ną is­to­ri­ją, kai kom­sor­gu dir­bo Po­vi­las: pra­si­dė­jo ko­va su ro­žan­čiais ir me­da­li­kė­liais. Tuo­met kom­sor­gas atė­mė iš Va­len­ti­no mo­ti­nos įduo­tą mal­dak­ny­gę, su­plė­šė dan­ti­mis (nes bu­vo be ran­kos) ir su­trau­kė ro­žan­čių. Ne­žiū­rint to, kai mo­ky­klo­je bu­vo įkur­ta mo­ki­nių ta­ry­ba, Va­len­ti­nas bu­vo išrink­tas tos ta­ry­bos pir­mi­nin­ku. Tam pri­ta­rė ir mo­ki­niai, ir mo­ky­to­jai. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad Va­len­ti­nui va­do­vau­jant su­si­klos­tė la­bai drau­giš­ki san­ty­kiai ne tik tarp ta­ry­bos na­rių, bet ir tarp mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų. Iš ta­ry­bos pir­mi­nin­kų Va­len­tas, jau­čiu, pa­si­trau­kė dėl to, kad per daug ėmė kiš­tis kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja.

Sek­ma­die­niais, tu­rė­da­mi lai­ko, skai­ty­da­vo­me pir­muo­sius Va­len­to su­kur­tus ei­lė­raš­čius, pe­rra­šy­tus re­gin­čių­jų raš­tu. Ei­lė­raš­čių ti­krai bu­vo ne­blo­gų ir ne­ma­žai su­kur­ta. Gai­la, ne­se­niai su juo šne­kan­tis paaiš­kė­jo, kad tas są­siu­vi­nis din­gęs. Va­len­ti­nas kon­sul­tuo­da­vo ir ma­ne, bet man bu­vo to­li iki jo ly­gio. Me­čiau ra­šęs.

1955 me­tais iš mo­ky­klos išė­jo pir­mo­ji abi­tu­rien­tų lai­da. Drau­ge su jais ir Va­len­ti­nas. Per tuos moks­lo me­tus jis neiš­mo­ko nei rū­ky­ti, nei „gerb­ti“ al­ko­ho­lio, tik su­kau­pė ne­ma­žą kar­to­te­ką, re­tų kny­gų bi­blio­te­kė­lę, gau­sy­bę užra­šų, iš ku­rių vė­liau gi­mė ti­flo­ty­ros sky­rius aklų­jų bi­blio­te­ko­je bei vė­les­ni jo moks­li­niai dar­bai ir kny­gos.

Bai­gęs mo­ky­klą, gy­ve­no su šei­ma, au­gi­no du­kre­lę, ku­rią ne­pa­pras­tai my­lė­jo ir rū­pi­no­si. Dir­bo aklų­jų įmo­nė­je ir nea­ki­vaiz­džiai stu­di­ja­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Ka­dan­gi tais lai­kais te­le­fo­nas bu­vo re­te­ny­bė, pas Va­len­ti­ną tek­da­vo užei­ti iš ank­sto ne­pra­ne­šus. Jei­gu jis bū­da­vo už­siė­męs, ruoš­da­vo­si eg­za­mi­nams, man ma­lo­nu bu­vo pa­sik­nai­sio­ti jo bi­blio­te­kė­lė­je. Ten daž­nai ras­da­vau ir nau­jų kny­gų.

Spaus­tu­vi­nin­kas

Ne­ži­nau iš kur, dar mo­ky­da­ma­sis mo­ky­klo­je, Va­len­ti­nas bu­vo išt­rau­kęs ne­su­dė­tin­gą, pri­mi­ty­vią, to­kią su vo­le­liu ra­šy­mo ma­ši­nė­lę. Brai­lio kla­via­tū­ra bu­vo ga­li­ma rink­ti re­gin­čių­jų šrif­tą. Tie­sa, jos įdieg­ti ne­pa­vy­ko, bet Va­len­tas įsi­gi­jo re­gin­čių­jų ra­šy­mo ma­ši­nė­lę, kiek pa­to­bu­li­no kla­via­tū­rą ir iš­mo­ko ge­rai spaus­din­ti. Bū­da­mas Kau­no tarp­ra­jo­ni­nės val­dy­bos pir­mi­nin­kas, pats daž­nai spaus­di­no pa­kvie­ti­mus na­riams ir ant paš­to vo­kų išs­paus­din­da­vo adre­sus. Va­len­tas do­mė­jo­si ir mo­ky­klo­je bu­vu­siu su­mon­tuo­tu spaus­di­ni­mo pre­su, ro­dė jį mums, jau­nes­niems, kai ką net at­spaus­din­da­vo. Va­len­ti­nas su spaus­tu­vi­nin­ko dar­bu ne­sis­ky­rė ga­na il­gai. Jam te­ko dirb­ti įvai­rius dar­bus Kau­no kom­bi­na­to kny­gų spaus­di­ni­mo ba­re, vė­liau šį ba­rą per­kė­lus į Vil­nių, drau­ge per­si­kė­lė ir Va­len­ti­nas. Čia dar­bas bu­vo sun­kes­nis. Te­ko va­do­vau­ti Vil­niaus kom­bi­na­to ce­chui, ku­ria­me bu­vo gar­so įra­šų stu­di­ja ir Brai­lio kny­gų bei „Mū­sų žo­džio“ spaus­tu­vė. Gar­so įra­šų apa­ra­tū­ra bu­vo la­bai se­na, sun­ku bu­vo pa­ga­min­ti ko­ky­biš­kas kny­gas. Mag­ne­ti­nės juos­tos bū­da­vo gau­na­mos iš ra­di­jo ko­mi­te­to jau nau­do­tos. Spaus­tu­vės pa­tal­pos bu­vo pras­tai šil­do­mos. Kom­bi­na­to ad­mi­nist­ra­ci­ja šiuo ce­chu men­kai te­si­rū­pi­no. Šis dar­bas Va­len­ti­nui kai­na­vo daug įtam­pos ir ne­mi­go nak­tų, bet sa­vo darb­štu­mu ir su­ge­bė­ji­mu or­ga­ni­zuo­ti ko­lek­ty­vą užkrėtė visus, sėk­min­gai lei­do ir gar­si­nes, ir Brai­lio kny­gas.

Man te­ko il­gą lai­ką dirb­ti Cent­ro re­vi­zi­jos ko­mi­si­jo­je. Šios ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas 1966–1989 me­tais bu­vo Va­len­ti­nas To­loč­ka. Iš vi­sos ko­mi­si­jos Va­len­ti­nas iš­sis­ky­rė sa­vo ži­nio­mis apie aklų­jų drau­gi­jos struk­tū­rą, pa­da­li­nius, jų vei­klą ir nu­kreip­da­vo mū­sų žvilg­snius ten, kur tuo me­tu la­biau­siai rei­kė­jo.

Dar vė­liau, nuo 1969 m. Va­len­ti­nas pra­dė­jo dirb­ti lei­dy­bi­nį (jo šir­džiai mie­lą) dar­bą, ku­rį su en­tu­ziaz­mu te­be­dir­ba ir šian­dien.

Šven­čiant gar­bin­gą ju­bi­lie­jų nuo­šir­džiai lin­kiu il­gai ne­pa­varg­ti dir­bant mums vi­siems ne­re­giams to­kį rei­ka­lin­gą dar­bą!

Vil­nius,

2000 m. ge­gu­žė

S.168